Žiežmariuose gimęs Vytautas muzikuoja, dar visai neseniai vadovavo Mykolo Romerio universiteto „Jazz Band'ui“. Iš Gargždų kilusi ir biologiją baigusi Rasa rūpinasi poros vaikais.
Šeima patraukia dėmesį dėl vaikų gausos ir jų gimimo aplinkybių. Visi devyni čepėniukai gimė namuose Vilniuje, o juos priėmė ne gydytojas ar pribuvėja, bet švelnios ir tvirtos tėvo rankos.
„Jaudinausi, bet tikėjau, kad pasirinkome tinkamą kelią. Visi tyrimai rodė, kad motina ir kūdikis – sveiki. Žinau, kad mano žmonai taip yra geriausia ir saugiausia. Dariau viską, kad jai būtų geriau.
Kiekvienas gimimas man buvo kaip stebuklas. Įtampa, atsakomybė, o paskui džiugi pabaiga – tai didelė šventė“, – pasakojo V.Čepėnas.
Žmona iki šiol vyrui dėkinga. „Jis labai padėjo. Mano vyras turi dovaną priimti vaikus. Prieš ir po gimdymų daug tarėmės su nuostabia, ypatinga pribuvėja“, – pasakojo R.Čepėnienė.
Kaskart gimdymus ji prisimena kaip palaimą: „Nuostabu, kad kūdikis pirmiausia patenka į savo namus, į artimiausių žmonių glėbį – tėčio, mamos, brolių ir sesių rankas. Tai – nepaprastas džiaugsmas.“
Sutuoktiniai nemano, kad visi turėtų gimdyti namuose, bet yra tvirtai įsitikinę, kad to norinčios šeimos privalo turėti galimybę tai pasirinkti.
Čepėnai vaikų gimimo stebuklą laiko itin intymiu, tačiau vardan mitų griovimo, šeimų drąsinimo ir pagarbos šventam pribuvėjų darbui sutiko papasakoti savo istoriją.
Įkvėpė filmas
Dar paauglystėje Rasa per televiziją pamatė rusų filmą apie gimdymus vandenyje.
„Man labai patiko, palietė širdies stygas. Atrodė natūraliai, be prievartos, neskubant ir dvasingai. Pagalvojau, kad ir aš taip norėčiau. Tik nežinojau, ar Lietuvoje tai įmanoma“, – pasakojo R.Čepėnienė.
Vėliau ištekėjusi, papasakojo vyrui apie tai. V.Čepėnui ši mintis pasirodė artima. Vyrui buvo svarbiausia, kad žmonai būtų patogu ir gera gimdyti.
Besilaukdama pirmo vaiko, pora susipažino su išmintinga ir dvasinga pribuvėja, ėmė rimtai ruoštis – dalyvavo kursuose, klausė gausybės paskaitų, konsultavosi su specialistais, tyrėsi mediciniškai.
Pirmasis jų sūnus pasaulį turėjo išvysti padedant pribuvėjai. Tačiau gimdymas prasidėjo savaite anksčiau, kai pagalbininkė buvo išvykusi.
V.Čepėnas nepabūgo. Jis jau buvo išklausęs daugybę kasečių su detaliais paaiškinimais, kas vyksta gimdymo metu.
Be to, šalia buvo pora, kurie turėjo panašios patirties, o prireikus daugiau žinių, sutuoktiniai skambino gimdymo vandenyje specialistei į Maskvą.
Pirmasis Čepėnų kūdikis iš motinos įsčių keliavo dvidešimt valandų. „Viskas vyko lėtai. Pats vaikas mane labai saugojo, visada jaučiau ryšį su vaikeliu, jautrų vyro rūpestį ir ramybę“, – prisiminė R.Čepėnienė.
Vyras padėjo žmonai ramiai ištverti sąrėmius, nepanirti į skausmą. „Jaučiausi, kad bent dalele prisidėjau prie žmonos misijos“, – džiaugėsi V.Čepėnas.
Pirmam poros sūnui – 26-eri. Simonas gimė likus kelioms savaitėms iki lemtingų Sausio 13-osios įvykių. Iki šiol jis labai rūpinasi tėvais ir broliais bei seserimis, jau sukūrė savo šeimą.
Į brolių ir sesių rankas
Po dvejų metų į pasaulį ėmė belstis antroji Čepėnų atžala – Augustas. Dabar vaikinui 24-eri. Jis gimė tėvų namuose.
„Daugelis moterų, kurios pagimdo namie, nebenori niekaip kitaip. Jos patiria, kaip gera ir patogu susilaukti vaikelio ten, kur net sienos padeda“, – aiškino R.Čepėnienė.
„Jei tūkstančius metų moterys sėkmingai gimdė, jei žmona jau laimingai pagimdė ir jei ultragarsas, kiti tyrimai rodo, kad viskas gerai, tai kodėl to netęsti?“ – svarstymus prisiminė V.Čepėnas.
Jiedu džiaugėsi, kad septyni iš devynių vaikų gimė naktį, vėlai vakare ar anksti ryte. Taip vyresniems vaikams miegant sutuoktiniai galėdavo dviese išgyventi gimimo stebuklą.
„Vyresni vaikai atbėgdavo iš ryto, paimdavo vaikelį. Gražu, kad vaikas iš karto patenka į tėčio, mamos, brolių ir sesių rankas. Pagimdžius namai tarsi pražysta, pasklinda sodrus gyvybės, kūdikio kvapas“, – prisiminė vilnietė.
Visos šeimos atžalos gimė sveikos, gimdymo metu nekilo komplikacijų.
Gimdymas – ne liga
Vilnietė nenorėjo gimdymo namuose supriešinti su gimdymu ligoninėje. „Kai kurioms moterims atrodo saugiau gimdyti su pribuvėjomis, kai kurioms – ligoninėje. Visi būdai yra geri“, – sakė daugiavaikė mama.
Ligoninėje gimdyti moteris taip niekada ir nesiryžo.
„Niekada negimdžiau ligoninėje, nors kartais medikai siūlė dėl įdomumo pabandyti. Kiek suprantu, ligoninėje ne visada gali išsaugoti momento dvasingumą, gimdymui yra ribotas laikas, esi ne viena.
Gydytojai mokosi apie susirgimus, todėl ir į gimdymą gali žiūrėti kaip į potencialią komplikaciją. Moteris gali tapti ne dalyve, o tik stebėtoja. Man norėjosi pilnai tą virsmą išgyventi.
Patyriau, kad gimdymas yra natūralus įvykis, ne liga. Man buvo svarbu pasitikėti Dievu ir savo kūno gebėjimais bei išmintimi“, – kalbėjo R.Čepėnienė.
Moteris pripažino, kad gimdyti namuose yra ir malonė, ir atsakomybė.
Vilniečiai nežino, ar jų vaikai rinksis gimdyti namuose. „Jie turės antras puses ir patys spręs“, – sakė sutuoktiniai.
Mažiausiajai – penkeri
Devyni vaikai – tėvų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Visi vaikai kaip ir V.Čepėnas muzikuoja, yra baigę ar tebesimoko Balio Dvariono muzikos mokykloje, labai mėgsta skaityti.
26-erių Simonas po mokslų Lietuvoje ir Norvegijoje, Amerikoje baigė magistrą. Grįžęs į gimtinę dirba Viešosios politikos ir vadybos institute. Jis svajoja ir apie doktorantūrą Amerikoje.
24-erių Augustas yra lazerių fizikas, mokosi šios srities magistrantūroje, dirba lazerius kuriančioje įmonėje.
Trečioji šeimos atžala – 22-ejų Aušrinė-Marija netrukus ISM ginsis tarptautinio verslo ir komunikacijos bakalauro laipsnį. Ją traukia ir menai, mergina lanko dailės studiją.
20-metis Jokūbas universitete mokosi taikomosios matematikos. Vaikinas mėgsta futbolą, kitas sporto šakas.
Penktoji Čepėnų dukra Elžbieta – Vilniaus Jėzuitų gimnazijos vienuoliktokė. Vasarį jai sukaks 18 metų. Mergina gabi dailei, groja pianinu, skaniai gamina valgį.
15-metė Agnietė mokosi, gieda chore ir labai myli visą šeimą, mielai pradžiugina visus dovanėlėmis. „Ji labai meldėsi, kad gimtų mūsų devintoji ir yra didelė sesutės draugė, tarsi antra mamytė“, – sakė R.Čepėnienė.
13-metė gimnazistė Veronika taip pat labai muzikali, groja violončele, pianinu, mėgsta šokti.
Dešimtmetis Kasparas gimė per Veronikos trečią gimtadienį. „Jau buvau iškepusi Veronikai tortą. Ryte, kai atsikėlėme, buvo ir tortas, ir graži dovanėlė – broliukas. Duktė iki šiol atsimena žodžius apie dovanų gautą brolį“, – juokėsi daugiavaikė mama.
Didžiausias visų džiaugsmas – mažiausioji 5-metė Beatričė. Mergaitės pora susilaukė artėjant R.Čepėnienės 47-ajam gimtadieniui.
„Beatričė gimė dieną. Vaikai buvo atsinešę kryžių iš Šv. Damijono maldos grupės, nėjo į paskaitas, bet kitame kambaryje meldėsi. Buvo labai gražu. Kai tėtis nunešė vyresniesiems Beatričę, visi norėjo palaikyti“, – pasakojo R.Čepėnienė.
Beatričės krikšto tėvais tapo brolis Simonas ir sesuo Aušrinė-Marija.
Vaikų gimimai labai suartino sutuoktinius ir suvienijo visą šeimą.
