Pagrandukės kelionė į šį pasaulį buvo sudėtinga. Jolantai teko patirti nemenkų išbandymų, kad anksčiau laiko gimusi mažylė būtų sveika ir galėtų mėgautis nerūpestinga vaikyste.
Moteris tikino niekada nepamiršianti akimirkų, kai nutraukinėdavo savo pieną naujagimei ir kiekvieną lašelį burdavo už dukrytės sveikatą ir gyvybę.
„Sėdėdavau savo lovoje po operacijos ir traukdama kiekvieną pieno lašelį burdavau – už akytes, už nosytę, už blakstienas, už rankytes, už dantukus.
Kiekvienas lašelis buvo prisotintas sveikatos ir stiprybės“, – į prisiminimus sugrįžo trijų vaikų mama.
Vietoj eilinės apžiūros – operacija
Planuota ir laukta sutuoktinių dukrytė Rūta Emilija gimė prieš daugiau nei trejus metus, spalio 15-ąją, 32-ąją moters nėštumo savaitę.
„Tą dieną važiavau pirkti radiatoriaus. Jaučiausi sunkokai, nes pats nėštumas nebuvo lengvas, tačiau savijauta tądien buvo gera. Nuvažiavau pas gydytoją pasakyti, kad gerai jaučiuosi. Buvau apžiūrėta. Net negalvojau, kad man gali būti kažkas negerai.
Apžiūros metu pamačiau, kad mane prižiūrinti gydytoja skubiai rengia konsiliumą. Ėmiau galvoti, kad vargšė ta moteris, dėl kurios medikai ėmė staiga nerimauti. Po akimirkos supratau, kad ta moteris esu aš.
Man gydytoja paaiškino, kad nieko nelaukiant reikia gelbėti mano ir vaisiaus gyvybes, nes yra kelios pagrindinės problemos – rastas baltymas šlapime, labai tampriai aplink vaisiaus kaklą užsisukusi virkštelė ir itin mažas vandenų kiekis, dėl ko kūdikis ėmė dusti.
Aš buvau šoke, kai tai sužinojau. Mano vienintelis noras tą akimirką buvo tai, kad man leistų išnešioti dukrytę, tačiau šis noras nebuvo patenkintas.
Buvo labai baisu. Nemoku apsakyti žodžiais. Sustojo laikas. Atrodė, kad pasaulis apmirė tame taške. Maniau, kad tai tik slogus sapnas ir man užteks įsižnybti.
Buvau stipri ir labai sveika, man buvo atlikti visi įmanomi tyrimai, tačiau atsitiko tai, ko niekada nesitikėjau.
Nesupratau, kaip galėjo tai nutikti. Buvau kaip kokiame kosmose.
Nesuvokiau, ką reiškia „gimdyti šiandien“, jeigu atvažiavau į eilinę apžiūrą“, – kalbėjo moteris.
Savo vaikui – alfa ir omega
Mergytė pasaulį išvydo sverdama vos daugiau nei kilogramą. Jolanta atvira – iki tol, kol išvydo Rūtą Emiliją, negalėjo patikėti, kad tokių mažų vaikų būna. Naujagimė nemokėjo nei kvėpuoti, nei žįsti.
„Kai paėmiau Rūtą Emiliją į rankas, jos kojytės buvo mano piršto dydžio. Kai vienas iš sūnų atėjo lankyti manęs ir sesės, ėmė palatoje ieškoti vaikelio ir negalėjo suvokti, kad jo sesytė tokia mažutė.
Ši sukrečianti patirtis palietė ne tik mane, bet ir visą šeimą, vaikus.
Mes visi susivienijome. Tapome jautresni ir supratingesni. Sūnūs suprato gyvybės trapumą, užčiuopė siūlą tarp mirties ir gyvybės. Jie pradėjo kitaip žiūrėti į mus, sesę ir pačią gyvybę“, – jautrią istoriją pasakojo Jolanta.
Ji tikino niekada nepamiršianti parų, praleistų ligoninėje su gimusia neišnešiotuke. „Supratau, kad kokią save jai pateiksiu, tokią ji mane ir jaus. Šiam vaikeliui esu visas pasaulis. Esu alfa ir omega. Kaip aš, taip ir vaikelis. Kiek tikėsiu, tiek ji bus su manimi. Kiek siųsiu šviesių minčių, tiek ji jų gaus.
„Sėdėdavau savo lovoje po operacijos ir traukdama kiekvieną pieno lašelį burdavau – už akytes, už nosytę, už blakstienas, už rankytes, už dantukus. Kiekvienas lašelis buvo prisotintas sveikatos ir stiprybės.
Gydytojai matė mano pastangas kabinti dukrytę į gyvenimą, todėl man labai padėjo. Ėjome koja kojon kartu. Jie man leisdavo palaikyti Rūtą Emiliją ant rankų, kol ji dar buvo reanimacijoje.
Leisdavo būti prie inkubatoriaus ir į ją žiūrėti. Jie matė, kaip aš elgiuosi, ir suprato, kad šita pakvaišusi mama nenusileis ir eis iki galo. Visada klausiausi medikų, o jie visą laiką girdėjo mane“, – šyptelėjo vilnietė.
Detaliai laikėsi plano
Moteris, būdama ligoninėje, turėjo tikslą po mėnesio grįžti į namus. Savo planą ji įvykdė. Tris savaites prabuvusi neišnešiotukų skyriuje, mama su dukryte po trijų savaičių išvyko į namus pas šeimą.
„Ligoninėje išmokau tinkamai rūpintis mažyle, ji ir pati sutvirtėjo, todėl galėjome vykti į namus.
Atslūgus įtampai, atkritau aš pati. Man pakilo labai aukšta temperatūra, nebegalėjau rūpintis dukryte, todėl vadžias perėmė vyras.
Per temperatūrą ir mano silpnumą, turbūt, pasišalino visa įtampa ir nerimas, kuriuo buvau sukaustyta po gimdymo“, – sakė ji.
Slaugytojos budėjo naktimis
Pašnekovė tikino niekada negalėsianti pamiršti skyriuje dirbusių seselių, kurios ateidavo naktimis pamaitinti dukrytės, kad tik Jolanta nusnūstų.
Visos mamos ligoninėje kas tris valandas turi nutraukti pieną, kuriuo vėliau per zondą maitinami neišnešioti kūdikiai. Kartą seselė atėjusi pasiėmė paruoštą pieną ir tyliai nuėjo maitinti Rūtos Emilijos, kad Jolanta nusnūstų.
Šokusi iš miegų moteris negalėjo patikėti, kad yra tokių jautrių ir neabejingų žmonių, kuriems rūpėjo jos mergytės gyvybė. „Tada slaugytoja mane užjausdama pasakė, kad norėjo leisti man pailsėti. Slaugytoja suprato, kokie iššūkiai manęs dar laukia.
Po kelių metų, kai ją sutikau tame pačiame skyriuje, suskubau apkabinti ir pavadinau gerąja fėja. Tai buvo žmogus, kuris maitino mano silpną kūdikį, kad jis išgyventų. Ar gali būti jautriau“, – ašarų negalėjo sutramdyti ankstukės mama.
Šiuo metu moteris, kurios namuose nenustygsta trimetė Rūta Emilija, dirba organizacijoje „Neišnešiotukas“. Tik pati pagimdžiusi neišnešiotą kūdikį ji suprato, kaip svarbu dalintis savo patirtimi ir kalbėti apie tai, ką jaučia ankstukų mamos.
Ji įsitikinusi, kad net ir praėjus daugybei metų jaudulys nedingsta. „Saulė šviečia, gražus oras, pavasaris, taika, mūsų vaikai dideli, laimingi ir sveiki, tačiau mes visos žinome, kad buvo kitas gyvenimas, kupinas skausmo, liūdesio, nežinomybės ir streso.
Kiekvienos iš mūsų gyvenime buvo tas lūžis, tam tikras taškas, nuo kurio prasidėjo kitoks suvokimas apie pasaulį“, – kalbėjo neišnešiotukės mama.
Rūta Emilija, pasak moters, nuostabus vaikas. Raiškiai kalba, skaičiuoja, rašo. Ji labai greitai pasivijo bendraamžius, yra tvirta ir stipri mergaitė. Jolanta juokėsi, kad dukrytė, kurią švelniai vadina namų princese, paveldėjo mamos charakterį.
„Rūta neklausia nuomonės, o konstatuoja faktus. Jei pasakė, kad padės mamai kepti blynus, tai taip ir darys. Tai nebūna klausimas – tai fakto konstatavimas. Jei pasakė, kad darželyje pati rengsis, vadinasi taip ir bus. Tai tikrai vaikas su genijaus žyme“, – šyptelėjo neišnešiotukų parodoje „Gimę su genijaus žyme“ dalyvaujančios ir Aną Pavlovą įkūnijančios Rūtos Emilijos mama.
Anksčiau gimę – ypatingi vaikai
Po Lietuvą keliausianti paroda „Gimę su genijaus žyme“ – tai anksčiau laiko gimę vaikai, įkūnijantys žymiausius pasaulio ankstukus: Winstoną Churchillį, Albertą Einsteiną, Isaacą Newtoną, Napoleoną Bonaparte'ą, Aną Pavlovą, Pablo Picasso, Marką Twainą, Stevie Wonderį ir kt.
Fotografės Jūratės Karkauskienės nuotraukose 13 ankstukų įkūnijo 13 žymių, anksčiau laiko gimusių istorinių asmenybių, kurių gyvenimai įrodo, jog per anksti gimę kūdikiai yra kovotojai nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos.
Parodos tikslas yra skatinti tėvus atrasti neišnešiotuose kūdikiuose daugiau negu ligas, tikėti ir pasitikėti savo vaiku, skatinti bei ugdyti jame užgimusį talentą, kelti dvasią, visuomenei formuoti pozityviąją poziciją apie neišnešiotus naujagimius, sutelkti bendruomenę (šeimas, medikus, politikus, rėmėjus) ir siekti pagerinti neišnešiotų naujagimių priežiūrą regionuose.
Pastebėta, kad anksčiau laiko gimę žmonės turi ypatingas mąstymo funkcijas, galbūt dėl to tarp jų – daug įžymių menininkų, politikų, filosofų. Taip pat pasaulyje pripažintų genijų.
Mokslui iki šiol sunku aprėpti genijaus fenomeną ir paaiškinti, kaip jis atsiranda. Daromos prielaidos, kad šie žmonės turi kitą požiūrį į supančią aplinką, kitu kampu geba matyti, jausti, suvokti.
Panašiai ir neišnešiotas naujagimis, anksti susidūręs su nebūties baime, labiau ir giliau geba įžvelgti esmę, nesutrikti detalėse bei smulkmenose. Ne veltui apie jį sakoma – „aplenkęs laiką“. Didelė tikimybė, kad vaikutis ir toliau tą laiką aplenks, tiek mąstydamas, tiek gebėdamas pastebėti tai, kas kitiems neduota.
Nuo kovo 16 d. – balandžio 2 dienos parodą „Gimę su genijaus žyme“ galima apžiūrėti prekybos centre „Panorama“.
