Jeigu vaikas ožiuojasi – reikia tiesiog padėti jam susitvarkyti su emocijomis, užuot išsigandus, puolus kaltinti save ir rūpinusis, ką pagalvos kiti.
Mūsų visuomenei trūksta žinių apie vaiko raidą – priešingu atveju niekas nesipiktintų prekybos centre isteriją sukėlusiu dvimečiu, nes suprastų, jog tai visiškai normalu šiame raidos etape.
- Ar Lietuvos tėvų išprusimas auklėjimo klausimais labai skiriasi nuo Vakarų, Šiaurės Europos?
- Mes tikrai skiriamės: daug metų negyvenome demokratinėje valstybėje, ir lygiai taip pat vaikų auginimas nebuvo paremtas demokratijos ir poreikių supratimo principais. Tai buvo, autoritarinis auklėjimas, kuomet mažesnis paklūsta didesniam be ypatingo gilinimosi.
Daugeliui jaunų tėvų ši tradicija nebėra priimtina, bet sukurti kitą tradiciją nėra taip paprasta. Reikia išmokti naujų dalykų ir padaryti, kad jie taptų kasdieniais: kaip leisti vaikams pasirinkti, kaip atsiklausti jų nuomonės, kaip susikalbėti, kaip spręsti konfliktus klausantis ir ieškant kompromiso.
- Ar, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse taip pat būna „ožių“ prekybos centre, mušimosi be aiškios priežastis?
- Tikrai būna, kaip ir bet kurioje pasaulio šalyje. Tačiau kaip reaguos skandinavas? Jis žino, kad tai – normalu. Jam toks vaiko elgesys yra tikėtinas, tad jis su tuo elgiasi kaip su visiškai normaliu reiškiniu: vaiką apkabina, išsineša. Jis žino, kad kiti žmonės supranta, kas čia darosi, todėl jam nereikia kaip nors specialiai elgtis dėl kitų žmonių. Jis rūpinasi savo vaiku, kuris tuo metu yra apimtas stiprių jausmų ir nežino, kaip su jais tvarkytis.
Pas mus, kai tas ištinka, dažnas tėvas susirūpina, ką žmonės pagalvos. Tada jis supyksta ant vaiko, nes nežino, kad tai yra normalu, kad kiekvienas vaikas gali taip pasielgti. Jis galvoja, kad yra blogas tėvas, kiti į jį žiūri smerkiančiais žvilgsniais – ir tai visai kita situacija. Suaugusysis rūpinasi ne dėl to, kad jo vaikas turi sunkumą, o dėl to, kad jis pats turi sunkumą.
- Kaip aplinkiniams derėtų reaguoti, pamačius tėvus su besiožiuojančiu vaiku?
- Nereikia kištis ar pamokslauti – reikia pagarbiai elgtis ir suprasti, kad tėvai yra savo vaiko ekspertai ir jie tą situaciją įveiks, ir kad tai mūsų neliečia. Bet jeigu matome, kad tėvas ar mama elgiasi tikrai smurtiniu būdu – trenkia vaikui, spiria, išvadina baisiais žodžiais, - reikia įsikišti ir paklausti, ar nereikia pagalbos, pasakyti, kad toks elgesys yra netinkamas.
- Kokios yra didžiausios Lietuvos tėvų žinių spragos?
- Mūsų tėvai stokoja žinių apie vaiko raidą, todėl daug dalykų juos išgąsdina. Daugelis nesupranta, kas yra ribos: dažnai jos suprantamos kaip bausmės, tačiau ribos iš tiesų yra vaiko saugumo garantas. Vaikas turi augti su aiškiomis ribomis, žinodamas, kas yra saugu, kas – ne.
Tėvai dažnai supainioja vaiko poreikius ir norus – tai sukelia daug konfliktų. Vaiko norai tenkinami visiškai beprasmiškai, o poreikiai (pavyzdžiui, gabumų vystymas, bendras laikas su tėvais) būna apleisti.
Auklėjant vaikus yra daug spaudimo ir kritiškumo. Dažnai matome, ko vaikas nepadarė, ką padarė blogai, ko dar neišmoko, kur suklydo, ir neatkreipiame dėmesio, koks jis yra nuostabus: ką išmoko, padarė, koks jis gražus, protingas. Reikėtų labiau domėtis vaiku, jo nematuojant ir nevertinant.
- Koks galėtų būti universali auklėjimo taisyklė, kurią derėtų prisiminti ir vadovautis?
- Mano mylima gerų tėvų taisyklė - „Vaiko norai turi būti suprasti, o poreikiai – patenkinti“. Norų gali būti visokių, tačiau jie visai neprivalo būti patenkinti. Išgirsti ir suprasti – taip: „Aš suprantu, kad tu nori saldainių, bet reikia valgyti brokolius ir morkas, kad būtum sveikas ir stiprus“.
