Svarbu turėti tikslą, o priemonių jį pasiekti visuomet atsiras. Tuo tvirtai tikėjo T.Dambrauskė, kuri dar vaikystėje pasvajodavo, kad sukūrusi šeimą norėtų auginti dvynius.
Todėl tai, kad ji su vyru šiuo metu augina porelę – dukrą Vėją ir sūnų Uvį, atrodo tarsi mistiška lemtis. Beje, ji nelabai lengvai išsipildė.
Drabužius šeimai kuriančios įmonės „Happeak“ bendraturčiai susituokė po devynių mėnesių draugystės, o grįžę iš medaus mėnesio kelionės, praleistos Kanarų salyne, nuvyko į vieną sostinės vaisingumo klinikų.
Pora nenorėjo ilgai atidėlioti tėvystės, tačiau to patirti greitai nepavyko.
„Mano svajonė visada buvo tapti mama, turėti vaikų. Kai sutikau Gedą, pasidalijau svajone, kad norėčiau kurti šeimą, auginti vaikus.
Juk tam buvo tinkamas mano amžius, nebenorėjau laukti. Gedas pasakė: „Aš irgi to noriu“, – pirmo pasimatymo, įvykusio prieš pustrečių metų, pokalbį prisiminė T.Dambrauskė.
Gediminas buvo jau senokai išsiskyręs, o sutikęs Tomą suprato, kad ji – ta moteris, su kuria norėtų pragyventi visą gyvenimą ir auginti vaikus.
Vyras iš pirmos santuokos turi dešimtmetį sūnų, o prieš du mėnesius gimę dvynukai jam tapo tarsi gimtadienio dovana. Mat Gedimino sūnus gimęs balandžio 3-iąją, o dvynių pora susilaukė dviem mėnesiais anksčiau, nei buvo numatyta medikų – balandžio 5-ąją.
„Kai susitikome, mums buvo aišku, kad norime turėti vaikų“, – šypsodamasi patikino T.Dambrauskė, tuomet dar nenujautusi, kad kelias į motinystę bus labai sunkus.
Pora netrukus pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl nesiseka susilaukti atžalų. „Norėjome turėti vaikų kuo greičiau ir daugiau“, – šyptelėjo Gediminas.
Žmona baiminosi, kad bėgantys metai gali būti ne jos naudai norint tapti motina.
„Aišku, gali laukti ir tikėtis, kada tie vaikai ateis į mūsų šeimą, bet nebebuvo ko laukti“, – tarstelėjo Toma.
Moteris neslėpė, kad nenorėjo turėti tik vieno vaiko.
O kol yra jauna, troško suspėti kuo anksčiau susilaukti daugiau atžalų.
„Mūsų nuomonės truputį išsiskyrė – manau, Tomos amžius nebuvo rizikingas susilaukti vaikų ir vėliau. Man amžius taip pat netrukdo“, – pasakojo kartu su žmona pas medikus vis dėlto apsilankęs vyras.
Klinikoje pora pasidalijo savo troškimu su gydytojais, ir netrukus Tomai buvo atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra.
Kodėl moteris negalėjo pastoti natūraliai, medikai priežasčių nerado ir per daug nesigilino.
„Man nebuvo nustatyta, dėl ko iškilo nevaisingumo problemų, tačiau pastoti nepavyko. Tad laukti kol kas nors pasikeis ar pagerės nenorėjome“, – sakė T.Dambrauskė.
Todėl buvo suskubta atlikti reikiamą medicinos procedūrą. „Medikai pacientų nenuliūdina: jeigu nepavyksta susilaukti vaikų, jie gali padėti už tam tikrą kainą“, – pasakojo vyras.
Dažnai pasitaiko, kad, regis, partneriai sveiki, bet kažin kas nesutampa, kad juodu susilauktų atžalų
. Gali būti, kad taip nutinka dėl hormonų veiklos sutrikimų, psichologinių priežasčių ar kokių nors atsitiktinumų.
„Būtų galima išsiaiškinti priežastį, bet nėra prasmės“, – įsitikinęs G.Dambrauskas.
Po pirmos pagalbinio apvaisinimo procedūros (intrauterininės inseminacijos – tai specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą) porai buvo nušvitusi didelė viltis.
„Viskas pavyko iš pirmo karto, vadinasi, įmanoma pastoti, tik reikia tam tikrų sąlygų. Bet tas nėštumas ilgai netruko – po poros mėnesių netekome vaikučio“, – apie skaudžią netektį pasakojo T.Dambrauskė.
Po šios netekties moteriai prireikė laiko atsigauti, bet ji ir toliau nenuleido rankų.
„Vaiko mirtis abiem buvo skaudi, nes buvome sugalvoję vardą, suplanavę ateitį. Juk gyvenome tomis mintimis, kad turėsime vaiką“, – tvirtino Gediminas.
Toma nujautė, kad po širdimi nešiojo mergaitę. Jos netekusi moteris vylėsi, kad mažylė kada nors „grįš“ į jų su Gediminu šeimą, tai yra jie dar turės dukrą. Porai vis dėlto buvo lemta susilaukti dvynių – ir dukters, ir sūnaus.
Ar Vėja perėmė jos vardą? „Ne. Ten buvo labiau pravardė nei vardas. Mes manome, kad čia – ta pati, bet atėjusi vėliau ir dar su broliu“, – filosofiškai nusiteikęs svarstė Gediminas.
Kad šeimą pradžiugintų dvyniai, taip pat reikėjo pagalbinio apvaisinimo procedūros. Bet pora nuvyko į kitą kliniką.
„Mums iškart pasakė, kad netekčių gali būti. Tačiau nurodė, kad yra patikimesnis būdas ir didesnė tikimybė susilaukti palikuonių – IVF procedūra (apvaisinimas mėgintuvėlyje).
Tai kitas metodas, kur kas brangesnis. Atmetimo reakcijos beveik nebūna, dėl to procedūra atsieina daug brangiau“, – apie antrą bandymą susilaukti vaikų pasakojo sutuoktiniai.
Tačiau T.Dambrauskė po šios procedūros praėjus savaitei pateko į ligoninę.
„Nežinojome, ar tie mažyčiai „ląsteliukai“ gyvens“, – medikų nustatytas kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas nuliūdino būsimą motiną.
Šis sindromas – dažna pagalbinio apvaisinimo procedūros pasekmė, tokia būklė ištinka dėl organizmo reakcijos į didelį hormonų kiekį, kuris yra būtinas siekiant stimuliuoti kiaušides.
Šio sindromo požymiai nėra malonūs – padidėjus kiaušidėms pilvo srityje juntamas sunkumas dėl besikaupiančių skysčių.
„Nors buvau pastojusi vos savaitę, pilvas išsipūtė lyg būčiau kelis mėnesius nėščia“, – prisiminė Toma.
Atlikus tyrimus ultragarso aparatu medikai moters nepaguodė, nes vienas embrionas buvo toks mažytis, jog kėlė įtarimų, kad gali negyventi.
„Pirmiau echoskopijos nuotraukoje buvo pastebėtas vienas kūdikis, jį vadinau berniuku. O kai pasirodė dar vienas kūdikis, sakiau, kad tai – mergytė.
Medikai pesimistiškai nuteikinėjo mane, kad po visų ligų bus sunku išnešioti dvynius, nebus lengva ir juos auginti“, – prisiminė Toma.
Gydytojai siūlė nutraukti komplikuotą nėštumą ir pacientei pasakė: „Vežame operuoti, gelbėsime tavo, o ne vaikų gyvybę.“
Moteris sutiko atlikti operaciją, bet su sąlyga, kad bus išsaugotas nėštumas. Po operacijos jai 3 savaites teko atlaikyti daugybę adatų dūrių ir injekcijų, kad gyventų ne tik ji, bet ir kūdikiai.
„Aš nesutikau tik dėl to, kad būtų nutraukiamas nėštumas, nes gydytojai tvirtino, jog panaikinus nėštumą mano gyvybei iškart nebegrėstų pavojus.
Mano kraujas buvo toks tirštas dėl skysčių kaupimosi pilvo ertmėje, kad nebepajudinau nė pirštelio, ir bet kurią minutę viskas galėjo labai liūdnai baigtis“, – prisiminė Toma.
Svarbiausia motinai tuo metu buvo, kad gyvos liktų užsimezgusios gyvybės ir po ilgų gydymo ir laukimo mėnesių pavyktų visiems susitikti.
Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo sukelti pojūčiai atslūgo po to, kai iš moters pilvo ertmės buvo nusiurbti skysčiai.
„Kaip baisu, kai nusiurbiami vandenys, bet juk visi sunkumai kada nors baigiasi“, – atsiduso T.Dambrauskė.
Septintą nėštumo mėnesį moteris dėl kraujavimo vėl atsidūrė ligoninėje. Gydytojai stengėsi sustabdyti pirmalaikį gimdymą.
„Medikai stabdė sąrėmius, brandino vaikams plaučiukus – jie bet kada galėjo pasiprašyti į šį pasaulį“, – patirtimi dalijosi smulkaus sudėjimo Toma, kuriai išnešioti dvynius buvo sunku.
„Medikai stengėsi, kad kūdikiai kuo ilgiau išbūtų įsčiose, bet žinojome, kad dvyniai neretai gimsta anksčiau. Būdami ligoninėje matėme, kiek daug gimsta ankstukų. Kai kurie sveria apie 600 gramų ir gyvena.
Mūsų kūdikiai gimė gana dideli – sūnus svėrė 2300 gramų, duktė – 1900 gramų“, – apie vaikų gimimą pasakojo G.Dambrauskas.
Ankstukai gimė natūraliai– gimdoje jų padėtis buvo taisyklinga, – pirmasis dienos šviesą išvydo Uvis, po to – Vėja.
Gimdymo palatoje šalia žmonos buvęs vyras matė, kaip į pasaulį skuba jų vaikai. Kūdikių gimimą tėvas palygino su didžiuliu stebuklu: „Matai gimstantį žmogų, kai jis pradeda kvėpuoti, verkti. Tai – kosmosas. Aš pirmas pamačiau, kaip vienas po kito gimė mūsų dvyniai.“
„Labai džiaugiuosi, kad gimdžiau natūraliai. Nors nemažai prisikankinau, pagimdžiusi buvau apimta euforijos“, – pasakojo Toma ir netikėtai užsiminė, jog vėl norėtų tapti nėščia.
Nors Tomos kelias į motinystę buvo sunkus, jos niekada nebuvo užvaldęs jausmas, kad tapti mama jai gali būti nelemta. Juk ir po pagalbinio apvaisinimo procedūrų jai nuolat kildavo grėsmė prarasti kūdikius.
„Žmogus turi du variantus: pagalvoti, kad nelemta, arba nepasiduoti dvejonėms“, – įsitikinęs Gediminas.
Toma buvo atkakli: „Žinojau, kad noriu turėti vaikų. Žinojau, jog viską darysiu, kad susilaukčiau. Labai bijojau vėl netekti, nes tai – labai didelis skausmas.
Galvojau, kad aš negaliu daryti pertraukų ir turiu ryžtis procedūroms. Turėjau įveikti save, žinoma, mane palaikė vyras, nes jis tuo atžvilgiu tvirtesnis.“
Pora neskaičiavo, kiek tiksliai atsiėjo pagalbinio apvaisinimo procedūros, tačiau susidarytų tūkstančiai eurų. Už tokią sumą pavyktų įsigyti naują automobilį.
„Nesvarbu ta kaina, juk žmonės veislinius šunis už kelis tūkstančius eurų perka. Mums pinigų negaila, juk tai – vaikai“, – tikino Gediminas.
Toma pripažino: „Panaudojome vestuvių proga gautus vokelius ir kitus išteklius.“
O kiek dar visko reikės, kol dvyniai užaugs? Dėl šito tėvai nesijaudina ir tiki, kad broliui ir seseriai kartu augti bus smagu, juk jie gimė dviese.
Dvyniai – skirtingų bruožų ir sudėjimo. „O ateityje jų laukia skirtingi būreliai, skirtingi žaislai, skirtingi pomėgiai“, – įžvelgė motina.
Dvyniai kol kas nereaguoja vienas į kitą, tik prieš kelias dienas pirmąkart nusišypsojo tėvams. Bet per du mėnesius ankstukai priaugo po du kilogramus.
„Pavargstame, mažai miegame, bet vaikai teikia daug džiaugsmo. Net jei ir vėl susilauktume dvynukų, manęs tai negąsdintų. Prie visko galima prisitaikyti“, – pasakodama juokėsi Toma.
Gediminas daug padeda Tomai – kai abu kūdikiai pamaitinami, tėvai kiekvieną jų panešioja. Moteriai nešioti du vaikus iškart būtų sunku, todėl dviese juos prižiūrint viskas vyksta greičiau.
Dvyniai iš esmės pakeitė poros gyvenimą, nes dabar tėvai susitelkė tik į atžalas. „Dabar mums daug ramiau, patiriame mažiau streso. Daugiau streso patiri, kai neturi vaikų.
Tuomet turi daugiau laisvo laiko, turi galvoti, kuo užsiimti. Dabar apie tai nebereikia galvoti, nes žinome, ką veikti“, – tvirtino sėkmingą šeimos verslą įsukęs G.Dambrauskas.
Sutuoktiniams keista, kai poros skundžiasi, kad sunku auginti vieną vaiką.
„Mums būtų keista dabar auginti tik vieną vaiką. Džiugu, kad gimė dvyniai. Tačiau kartais susižvalgome ir sakome – gerai, kad ne trynukai, būtų dar sunkiau“, – apie pasikeitusią kasdienybę pasakojo tėvas.
Galėjo ir jie turėti tris vaikus, jeigu pirmas nėštumas būtų susiklostęs sėkmingai. Šios netekties pora niekada nepamirš. Tai akivaizdu ir pažvelgus į Tomos ranką, ant kurios išpiešta tik jai žinomų simbolių tatuiruotė.
Moters ranką puošia trikampis – šeimos ir gerovės simbolis. Tokį piešinį ne tik Toma, bet ir Gediminas išsitatuiravo prieš vestuves.
Tačiau ant abiejų sutuoktinių rankų trikampį dar papildė ir žemuogės daigas. Jis – su žiedais ir trimis uogomis. Ką tai reiškia? Ši tatuiruotė – lyg paminklas negimusiam kūdikiui, kurio tėvams visada labai trūks.
„Pirmąkart laukiausi mergytės, vadinome ją žemuogyte. Kai jos netekome, išsitatuiravome žemuogę. Bet ant jos auga trys uogos, tai – simboliška. Trys uogos – trys vaikai. Jei bus daugiau vaikų, piešinį žemuogėmis papildysime“, – šviesiomis spalvomis gyvenimą piešė T.Dambrauskė.
