Pirmasis apie paspirtuką užsiminė sūnus Jonas Kazimieras (9 m.).
Jis paprašė paspirtuko Kalėdoms – labai norėjo gauti tokią dovaną iš Kalėdų Senelio.
Kai jis sau smagiai su paspirtuku brūžino namų sienas ir grindis, nes juk buvo žiema, tokios pat pramogos užsimanė jo sesuo Upė Elena (5 m.). Ji užsiprašė dovanos paspirtuko savo gimtadienio proga.
Na, o kai atėjo pavasaris, tais paspirtukais labai smagiai vaikai važiuodavo pirkti ledų arba į darželį ir į mokyklą, tik mamai juos lydint iš paskos tekdavo arba skubiai eiti, arba netgi bėgti.
Indrė suprato, kad paspirtuko reikia ir jai.
Tai nėra patogiausia transporto priemonė išdaužytais Vilniaus senamiesčio šaligatviais nusigauti nuo taško A iki taško B, tačiau smagi.
Be to, jos nereikia rakinti, ji visada po ranka, lengvutė ir neužimanti vietos.
„Mes važiuojame kur nors į neilgas keliones aplink miestą. Aš imu paspirtuką, kai suprantu, kad neturėsiu kur prirakinti dviračio.
Važiuojame, kiek norisi, juk Upė vis tik dar mažutė. Bet pasiėmėme paspirtukus į kelionę po Lietuvą, tad, manau, daug greičiau aplakstysime miestelius, kuriuos norime aplankyti“, – patikino šiuo metu atostogaujanti ir po gimtąjį kraštą su vaikais keliaujanti I.Makaraitytė.
