Panerių gatvės nedideliame – kiek daugiau nei 50 kvadratinių metrų – trijų kambarių bute gyvenantys sutuoktiniai globoja keturis mažamečius. Vienas iš jų – krikšto sūnus, kurį žmonės priėmė dėl jo tėvų ligos, kiti trys – tėvų palikti likimo valiai mažamečiai.
Trys vaikai į Pūkų namus atvažiavo vos prieš kelias dienas. Pagal naujai galiojančią tvarką, vyras išėjo iš darbo transporto įmonėje, ir tapo laikinuoju globėju. Už tai valstybė jam moka pusantro minimalaus vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlygį, nuo kurio pats M.Pūkas turi sumokėti mokesčius, mat šiai – laikinojo globėjo – veiklai jis turėjo išsiimti individualios veiklos pažymą.
Po metų šeima vaikus turėtų atiduoti kitiems globėjams, arba, jei nori juos auginti toliau, iš valstybės jie gaus tik už vaikus skirtas pašalpas, tačiau neteks socialinių garantijų bei valstybės skiriamos globėjo išmokos. Kitas variantas – į šeimą priimti jau kitus vaikus, taip pat metams.
„Tačiau mes vaikų neatsisakysime – globosime juos, kol užaugs. Atiduoti juos į kitą šeimą nėra teisinga. Gal pasikeis valstybės požiūris. Tačiau vaikų į kitus namus neatiduosime“, – sako jonaviečiai.
Ramunė ir Medardas Pūkai nėra užgyvenę didelių turtų, išskyrus penkis savo pačių užaugintus vaikus.
Neseniai jie į savo namus priėmė krikšto sūnų, o tam reikėjo baigti kelis mėnesius trunkančius globėjų kursus. Krikšto sūnų jonaviečiai į savo namus priėmė natūraliai – atsitikus nelaimei šeimoje, jie įvykdė savo – krikšto tėvų – pareigą, nors globojamas berniukas nėra su šeima susijęs giminystės ryšiais. „Apie tai, kad galėtum globoti vaiką, paprasčiausiai negalvoji, tačiau kai ateina laikas, kada turi priimti tokį sprendimą – imi ir padarai tai, ką ir privalai padaryti“, – sako jonaviečiai.
Netrukus šeima sulaukė socialinių darbuotojų skambučio – jiems buvo siūloma į savo namus priimti dar tris tėvų globos netekusius vaikus. Mažiausiai mergaitei – pusketvirtų metų, vyriausiam berniukui – pusšeštų. Visi trys – vienos šeimos vaikai. Jonaviečiai sutiko – tokiam sprendimui pritarė ir vyras, ir žmona.
„Anksčiau mes trijų kambarių bute gyvenome septyniese. Dabar – šešiese. Vietos užtenka, du kambariai atiduoti vaikams“, – sakė R.Pūkienė.
Sutuoktiniai sako, kad svarbiausia vertinti žmones, o ne daiktus. Todėl dalį namuose susikaupusių daiktų jie tiesiog išmetė: „Taip atsirado vietos lovoms ir vaikų erdvei“.
Greta savo buto jonaviečiai turi įsigiję dar vieną nedidelį butą – jis buvo skirtas Medardo mamai, kurią jie ir prižiūrėjo.
„Taip nutiko, kad socialiniai darbuotojai mums paskambino tada, kai mirė Medardo mama. Tas skambutis buvo beveik tą pačią akimirką. Net šiurpuliai kyla, kai prisimenu – toks neįtikėtinas sutapimas.
Jei mama dar būtų gyva, matyt, dėl vaikų globos dar galvotume, mat reiktų prižiūrėti ir mamą“, – sakė R.Pūkienė.
Dabar likusiame tuščiame bute apsistoja į tėvų namus grįžę jų jau suaugę vaikai.
Tekstilės fabrike „A grupė“ dirbanti moteris tik šypsosi, paklausta apie kolegų reakcijas: „Tiek to, nepasakosiu“.
Tačiau vienus žmones toks sutuoktinių elgesys sugraudina, kitus – nustebina. Tuo tarpu patys jonaviečiai sako, kad gyvenimo be vaikų jie tiesiog neįsivaizduoja.
„Mažoji nuo pat pirmos dienos mane ėmė vadinti mama, o vyrą – tėčiu“, – sakė moteris, o kalbant apie tris mažamečius emocijas sunkiai gali suvaldyti ir šeimos galva.
Sutuoktiniai sako, kad į šeimą priimtiems vaikams jie skirs daug dėmesio – visų pirma, bendravimo prasme. „Kai auginome savo vaikus, jie to dėmesio gavo mažiau – buvo toks laikas, abu dirbome. Tam mūsų vaikai galbūt bendravimo prasme liko labiau nuskriausti“, – kalbėjo jonaviečiai.
Jonaviečiai sako, kad jų gyvenimas ir vėl tam tikra prasme grįžta į pradžią: vėl iš naujo vaikus teks vesti į darželį, vėliau – į mokyklą, išgyventi jų paauglystę ir pirmąją meilę, vėliau – brandos egzaminus.
Tiesa, ir patys žmonės sako galvojantys, kas vaikų gyvenime „paims viršų“ – tinkamas auklėjimas ar genai, tačiau yra ne vienas ir ne du atvejai, kai iš sudėtingų šeimų kilę vaikai užaugo pagal naujos šeimos skiepijamas vertybes.
„Neseniai man skambina draudikai dėl kažkokios pakopos pensijos. Sakau, apie ką jūs kalbat? Man vaikus auginti reikia, į darželį išleisti, į mokyklą. Aš apie pensiją dar negalvoju“, – juokiasi penkiasdešimtmetį perkopęs M.Pūkas.
