Kiekvienų metų rugpjūčio 28-ąją įsiamžinti prie Juodkrantės Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios tapo atlikėjų V.Bareikio ir Jurgos Šeduikytės šeimos tradicija.
Tą dieną Vidas, Jurga ir Adas mini trigubą šventę – Juodkrantėje pora susipažino, davė amžinos meilės priesaiką ir pakrikštijo sūnų. Prieš 11 metų pajūryje pirmąkart susitikę atlikėjai ten pat susituokė prieš 8 metus ir tą pačią dieną pakrikštijo pirmagimį sūnų.
Rugpjūčio 28-oji – Ado gimtadienis! Todėl sūnus kiekvienais metais labai laukia vasaros pabaigos, nes tuomet visa šeima, giminės ir draugai susitinka pajūryje švęsti jo gimimo dienos ir pasimėgauti jūra.
Bet tėvai su sūnumi pirmiausia nusifotografuoja prie Juodkrantės bažnyčios vis taip pat pozuodami metų metus.
„Ta pati mizanscena, ta pati nuotaika, tik drabužiai kiti. Tačiau Adas vis taip pat įsitaiso ant rankų“, – kasmet darytas nuotraukas apibūdino vilnietis režisierius, aktorius ir muzikantas.
V.Bareikis juokaudamas pažvelgė į ateitį – po kelerių metų tokia fotosesija gali būti intriguojanti, juk tėvas ir sūnus galėtų apsikeisti vaidmenimis. Ateis toks laikas, kai pozuojant prie Juodkrantės bažnyčios sūnus ant rankų iškels tėvą.
Tačiau dabar Adui svarbu kasmet palydėti vasarą Juodkrantėje ir smagiai atšvęsti gimtadienį. Šįkart po fotosesijos, kaip įprastai, sukaktuvininkas puotavo su pusbroliais ir pusseserėmis.
Visuomet šioje šventėje dalyvauja berniuko krikšto mama aktorė Aldona Vilutytė. Ji laikosi šios tradicijos ir net metų pradžioje kalendoriuje pasižymi tą dieną, kad jos nenustelbtų darbai ar kiti įvykiai.
Prieš pat rudenį vilniečių šeima ir svečiai visada porai nakvynių apsistoja Juodkrantėje, nes tai jau tapo neatšaukiama tradicija. Be ko dar neįsivaizduojamas Ado gimtadienis? Būtinai turi būti tortas, žvakės ir sukaktuvininko kilnojimas.
– Kokių dovanų sūnus sulaukė per gimtadienį?
Vidas: Išsvajotos dovanos visada įteikiamos per gimtadienius – pernai Adas gavo riedį, šįmet – paspirtuką.
Apie riedį jis ilgai svajojo, bet jau anksčiau buvo gavęs didelę dovaną. Todėl jam ir užsiminiau: „Jeigu nori to daikto, dalį pinigų pats turėtum savo kūrybiškumu užsidirbti, o dalį mes pridėsime prie tavo svajonės.“
Kadangi Ado močiutė gyvena Palangoje, vasarą traukdavome ant Palangos tilto, kur sūnus rengė breiko pasirodymus. Jis šalia buvo pasidėjęs užrašą: „Taupau riedžiui.“ Per savaitę Adas sėkmingai užsidirbo tą dalį pinigų, kurios jam reikėjo. Dovana buvo pelnyta kūrybiniu darbu.
O šįmet Adą apdovanojome paspirtuku už vasaros laimėjimus – sūnus lanko karatė ir iškovojo naują diržą. Dabar jis turi mėlynąjį karatė diržą su geltona juostele.
Pastaroji dovana sūnui skirta ir už kitą darbą – jis daug groja. Adas mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, fortepijono klasėje.
Jis visą vasarą skambino fortepijonu, todėl nė kiek negaila vaiką paskatinti už parodytas pastangas.
– Kaip manote, kiek ilgai pavyks tęsti šeimos tradiciją vasarą susiburti Juodkrantėje?
Vidas: Aišku, norėtųsi, kad ji išliktų kuo ilgiau. Vėliau mūsų lauks kiti išbandymai – sūnaus paauglystė, nauji jo draugai. Gali būti, kad jam nebebus įdomu leisti laisvalaikį su tėvais.
Bet tikiuosi, kad mes bendraujame su sūnumi taip, jog jis ūgtelėjęs pats pajus to pabuvimo kartą per metus su tėvais vertę.
Šeimos tradicija susitikti Juodkrantėje kasmet padidina draugų būrį. Tarp nuolatinių svečių būna Jurgos sesuo Eglė su keturiais vaikais, bet kasmet prisideda naujų draugų, su kuriais tais metais leidome daugiau laiko.
Dažniausiai su ta palyda ir einame įsiamžinti prie Juodkrantės bažnyčios – pasiimame ryžių, kad svečiai juos žertų taip, kaip buvo per mūsų vestuves.
Smagu pakartoti kai kuriuos ritualus. Šįmet Adas pozavo net su kūdikio čiulptuku, kad atkartotų autentišką nuotrauką.
– Ar reikėjo pastangų puoselėti ryšį su vaiku, ar jis savaime tapo stiprus?
Vidas: Stengiuosi Adui perduoti bendražmogiškus dalykus, kurie man atrodo svarbūs. Aš juos perėmiau iš savo tėvų. Tai paprastos tiesos. „Nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau padarytų“ arba „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi“ – tai lyg priesaikai keliauja iš kartos į kartą.
Mudu daug šnekamės ne kaip tėvas su vaiku, o kaip vienmečiai. Kai jam buvo pusantrų metų, visi išvykome į Maskvą, kur studijavau.
Ten jis vaikų matė labai nedaug, turėjo kelis draugus, bet daug laiko leido su suaugusiais. Ir tai justi, nes sūnus subrendo savarankiškas.
Net ir dabar, kai jam nutinka kas nors vaikiško – ką nors išpila, sako: „Kada baigsis visa tai, kada tapsiu normalus žmogus?“ Sūnus atrodo tarsi suaugęs žmogus, įkalintas vaiko kūne. Jis mąsto kaip suaugęs.
Bendraujame kaip su sau lygiu žmogumi, kuris neturi tam tikrų patirčių, – tuomet reikia jomis pasidalyti. Jis stengiasi įsiklausyti.
– Kokie pomėgiai jus sieja su sūnumi?
Vidas: Esame sportiška šeima, todėl net ir šventės metu rytą visi pabėgiojome prie jūros. Aš, Jurga ir Adas lankome karatė užsiėmimus.
Užsiimti karatė visai šeimai buvo mano iniciatyva, nes aš vaikystėje lankiau šio kovos meno treniruotes, po to buvo ilga pertrauka. Kai sūnui sukako ketveri, norėjau, kad jis įgytų karatė pradmenis.
Man atrodo, kad karatė yra svarbu, nes tai sustiprina tiek kūną, kiek dvasią.
Karatė priverčia laikytis drausmės, be to, tai tam tikra gyvenimo filosofija. Matau, Adas jau perprato karatė principus.
Prieš trejus metus ir aš grįžau į karatė, nes pamaniau, kad sūnui bus smagiau ir tai jį dar labiau įkvėps. Tuomet į treniruotes įsitraukė ir Jurga.
Su sūnumi kartu einame žaisti krepšinio. Adui patinka parkūras – sportinė veikla, kurios pagrindinis principas yra laisvas judėjimas: žmonės bėga gatvėmis ir daro akrobatikos triukus. Mudu irgi tai darome.
Savaitgalį prisikalbinu savo tėtį Vidutį ir mes, trijų kartų vyrai, – tėvas, sūnus, senelis – susiruošiame į baseiną. Tai – Bareikių baseino diena. Mėgstame aktyvų laisvalaikį.
– Adas labiau linkęs į muziką, aktorystę ar sportą?
Vidas: Adas linkęs į menus – turi tam reikiamus duomenis.
Jam gerai sekasi menų mokykloje, patinka groti, juk jis mato savo kelrodžius – mane, Jurgą.
Bet matau, kad Adas yra labai judrus, be to, gražiai dainuoja. Tai tarsi molio gabaliukas, iš kurio galima daug ką lipdyti. Daug priklausys ir nuo to, kaip susiklostys aplinkybės.
Noriu, kad jis užaugtų laimingas žmogus. Linkiu sūnui rasti tą sritį, kuri jam padės atsiskleisti ir dar iš to jis ateityje galės pragyventi.
Neabejoju, kad su Adu kaip profesionalai susitiksime vienoje scenoje. Tokių bandymų jau buvo – kai pernai dalyvavau „Auksiniame balse“, pakviečiau savo tėvą ir sūnų kartu padainuoti.
