Prestižinė mokykla – ta, kuri priima kitų „nurašytus“

Dovilų pagrindinė mokykla įsikūrusi ramioje vietoje Klaipėdos pakraštyje. Šešiolikai iš kiek daugiau nei 200 joje besimokančių vaikų pripažintas autizmo spektro sutrikimas. „Bet čia tik tie, kuriems sutrikimas diagnozuotas. Dar yra dalis, kai akivaizdžiai matome autizmo požymių, bet tėvai to nepripažįsta“, – atvirauja mokyklos direktorius Arūnas Grimalis.

Pirmas autistiškas vaikas į mokyklą atėjo maždaug prieš 8 metus. Pasak direktoriaus, Emilis turėjo labai didelių elgesio sutrikimų, buvo išmestas iš keleto vaikų darželių, neilgai išbuvo ir mokykloje, kur buvo pradėjęs lankyti pirmą klasę. Specialioji pedagogė Svaja Venckienė prisimena, kad pradžia buvo labai sunki – Emilis keikėsi, mušėsi, visiškai nemokėjo bendrauti. „Skraidė stalai, kompiuteriai. Kartą savo akimis mačiau, kaip į skutelius suplėšė kuprinę“, – pasakoja pedagogė. Vaikas klasėje išbūdavo ilgiausiai 5 minutes, paskui jį reikėdavo išsivesti – dirbdavo individualiai, leisdavo nusiraminti vadinamajame žaliajame kambarėlyje.

Šiuo metu situacija daug geresnė. Žinoma, nėra idealu, prasiveržia elgesio sutrikimų, kyla konfliktų su mokytojais ar, pavyzdžiui, autobuso vairuotoju, ir dalį laiko Emilis mokomas namuose, tačiau jau nebereikia žaliojo kambariuko. „Didžiulis pasiekimas tas, kad Emilis – jau 8-okas“, – šypsosi S. Venckienė. Specialioji pedagogė didžiuodamasi pasakoja, kad praeitą vasarą jis netgi dirbo viešbutyje. „Per šį vaiką mums nukrito visos karūnos. Supratome, kad turime dirbti kitaip, pasikeitėme“, – sako S. Venckienė. Jos teigimu, labai svarbu suvokti, kad autistiški vaikai nebūna agresyvūs tyčia, jų elgesys sukeltas sindromo arba išprovokuotas aplinkinių ir jam reikia padėti.

Dabar autistiškų vaikų yra kiekvienoje klasėje, kai kuriose – ir po du. Juos tėvai čia atveža iš viso rajono ar net iš dar toliau. „Galime vadintis prestižine mokykla – čia visi sutelpame po vienu stogu, čia pildosi svajonės“, – įsitikinusi S. Venckienė. Jos teigimu, Danijoje sudarant mokyklų reitingus vertinamas pokytis, individuali pažanga. Dovilų pagrindinėje mokykloje vaikai tikrai daro didelę pažangą. „Vertinant pagal mūsų standartus, autistiškų ar intelekto negalią turinčių vaikų daug ko negalima išmokyti, tačiau daug svarbiau asmeninė pažanga, kuri lemia jo ateities perspektyvą. Vaikai mokyklą lanko 15 metų, o toliau gyvena. Mūsų mokykloje jie mokosi ir akademinių dalykų, ir gyventi. Mokiniai nuolat užsiėmę: groja, verda, sportuoja. Labai malonu, kai tėvai atėję pasakoja, kad vaikas pradėjo daryti tai, ko anksčiau nedarė – gamina maistą, tvarkosi“, – sako S. Venckienė.

Specialiosios pedagogės teigimu, mes dažnai linkę įvardyti, ko vaikas negali, ko nemoka: „O gali kiekvienas, ir labai daug. Pavyzdžiui, vaikas turi intelekto sutrikimą, mokslai sekasi sunkiai, tačiau jis geras sportininkas, netrukus važiuos į Lietuvos pirmenybes. Jei žiūrėsime per šitą prizmę, jausimės daug laimingesni.“

Gargždiškis Viktoras Jančiauskas apie sūnaus Giedriaus autizmą sužinojo, kai jam buvo 2 metai 6 mėnesiai. Vaikas nustojo kalbėti, su juo pasidarė sunku rasti bendrą kalbą. Iš pradžių gydytojas ramino, kad berniukai kalbėti pradeda vėliau. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad situacija nėra įprasta. Vaiko raidos centre Giedriui nustatė autizmą. Tėvams natūraliai kilo klausimų: kas toliau? Kaip dirbti su vaiku, kaip jam padėti? Buvo pasiūlyta 16 valandų per metus pagalbos. „Tai beveik nieko“, – įsitikinęs tėtis. Tada šeima pradėjo ieškoti specialistų privačiai. „Buvome vieni pirmųjų ISADD programos dalyvių. Savo vaikui ugdyti išleidome tiek pinigų, kad būtume pasistatę namą. Iš valstybės gauname vienintelę pagalbą – neįgalumo išmoką“, – patirtimi dalijasi tėtis.

Jo įsitikinimu, šioje srityje nuo sovietmečio niekas nepasikeitė – čia vis dar juoda dėmė. Visas kokybiškas mokymas yra privačiose rankose, o tai labai brangiai kainuoja. Jam pritarė ir S. Venckienė. Norint padėti autistiškam vaikui, būtina taikyti elgesio terapiją. Toks vaiko ugdymas kainuoja 680 eurų per mėnesį. Ar visi tėvai gali tokią sumą susimokėti? Juolab kad autizmas – ne liga, jo neišgydysi, o kartais rezultatą labai sunku pamatyti.

Tiesa, Giedriaus atveju pažanga buvo – iš pradžių, kai S. Venckienė (kuri tuo metu buvo vienintelė elgesio terapijos specialistė Klaipėdos rajone) pradėjo su juo dirbti, vaikas taip rėkdavo, cypdavo, kad žmonės po langais būriuodavosi. Dabar situacija kur kas geresnė: Giedrius kartu su visais lanko mokyklą, dalyvauja klasės veikloje.

Pasirinkti ugdymo įstaigą – dar viena problema, su kuria susiduria autistiškų vaikų tėvai. Giedriui buvo pasiūlyta mokytis specialiojoje klasėje Gargždų „Kranto“ pagrindinėje mokykloje. „Tą klasę lanko įvairaus amžiaus ir skirtingų negalių vaikai. Jie atskirti nuo kitų mokinių ir ten nesimoko, tik kopijuoja vienas nuo kito, kas bloga. Kokia čia integracija? Ko jie išmoks?“ – stebisi tėtis. Jo teigimu, tokios klasės prilygsta neįgaliųjų getui. Juolab kad specialistų, žinančių, kaip dirbti su autistiškais vaikais, ten nėra.

S. Venckienė taip pat įsitikinusi, kad visi vaikai galėtų mokytis kartu: „Uždarė specialiąsias mokyklas, vietoj jų prie gimnazijų ar dar kur nors įsteigė specialiųjų klasių. Yra atskiras korpusas, atskiros durys, o ateina arba į koncertą, arba į valgyklą, štai ir visa integracija. Jie net valgo atskiru laiku. Nesuprantu, kodėl tuos vaikus reikia uždaryti. Gal ir aš esu kuo nors kitokia, gal ir mane reikėtų izoliuoti?“

„Anksčiau buvo normalu visus išskirti, ir to dar laikomasi. Visi turėtų būti kartu, taip, kaip ir visuomenėje, – įsitikinęs ir direktorius. – Specialiosiose mokyklose turėtų mokytis tik visiškai minimali dalis vaikų – tų, kuriems reikia itin didelės pagalbos.“ Deja, situacija yra kitokia. Autistiškiems vaikams itin sunku rasti savo vietą. Kartą, kai mokykla jau galvojo nebesusitvarkysianti su vienu vaiku dėl agresyvoko elgesio, domėjosi galimybėmis jam lankyti specialiąją mokyklą Plungėje, kuri buvo pasiskelbusi autizmo konsultaciniu centru. Tačiau vaiko nebūtų priėmę, nes jo intelektas normalus. Kitas pavyzdys – tėvai dėl autistiškos dukros išsikėlė į Vilnių, tikėdamiesi, kad ten požiūris kitoks. Deja, nė viena Vilniaus mokykla jos nepriėmė, vietą pasiūlė tik mokykla Buivydiškėse, Vilniaus rajone. Šeima grįžo atgal.

Kad įtraukusis ugdymas įmanomas, savo pavyzdžiu rodo Dovilų pagrindinė mokykla. Čia vaikai mokosi kartu, čia paisoma jų poreikių ir galimybių. V. Jančiauskas pabrėžia, kad jam svarbiausia, jog sūnus mokytųsi būti tarp kitų, socializuotųsi. „Kažin ar yra antra tiek pasiekusi mokykla Lietuvoje?“ – klausia tėtis.

Pasak direktoriaus A. Grimalio, nors viešai kalbama, kad neturėtų būti jokių etikečių, kad visi vaikai turėtų mokytis kartu, sistema tam nepritaikyta. „Pas mus viskas pagrįsta akademiniais pasiekimais, reitingais, egzaminais, jie pernelyg sureikšminti. Turinys teminis, mokoma daugybė gyvenime nereikalingų dalykų. Bet juk situacija keičiasi – dabar darbdaviams nereikia teorinių žinių, labiau reikia asmeninių kompetencijų. Kartais „šimtukininkai“ neranda vietos gyvenime, nes jie neturi nei komandinio darbo, nei socialinių įgūdžių“, – svarsto direktorius.

A. Grimalis pabrėžia, kad dabartinė švietimo sistema neskatina mokyklų priimti specialiųjų poreikių vaikų, labai trūksta ir mokytojų asistentų. „Mokykloje dirba mokytojų padėjėjų (turime 4, nors reikėtų 12), tačiau jie labiau gali padėti fizinę negalią turintiems mokiniams. Autistiškiems vaikams reikia mokytojų asistentų, turinčių bent minimalų pedagoginį išsilavinimą. Iš mokinio krepšelio skiriamų lėšų tam neužtenka“, – svarsto direktorius. Jo teigimu, didelė problema – šių darbuotojų atlyginimas. Mokykla juos apmoko, siunčia į seminarus, tačiau vos radę geresnį darbo pasiūlymą išeina.

Be to, ne visi autistiški vaikai laikomi turinčiais specialiųjų poreikių. Kai kurių intelektas gana aukštas ir jie mokomi pagal bendrojo ugdymo programas, tačiau su jais dirbti gali būti net dar sunkiau. Pasak direktoriaus, jiems taip pat reikėtų individualizuoti ugdymą, parinkti mokymo būdus, atsižvelgti į jų galimybes, tačiau visas vertinimas atsiremia į akademinius pasiekimus.

Be to, labai trūksta profesionalių specialistų, mokančių dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Vienas pavyzdžių – kai Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje autistiškas vaikas pradėjo rėkti, keiktis, buvo atsisakyta jį vertinti. „Jei tarnyba, kuri turi duoti rekomendacijas, kaip vaiką mokyti, jį išvaro, ką daryti pedagogams?“ – patirtimi dalijasi direktorius.

Jam pritaria ir S. Venckienė – dažnas atvejis, kai psichologai neišmano kognityvinio biheviorizmo, kitaip tariant, taikomosios elgesio terapijos, logopedai nežino, kaip padėti nekalbančiam vaikui. „Bet juos siunčiame mokyti vaikus. Tai tas pats, jei operuoti eitų nemokantis to daryti“, – sako specialioji pedagogė. Ji neslepia, kad pati labai daug mokėsi, domėjosi, kad galėtų pagelbėti savo mokiniams. S. Venckienė įsitikinusi, kad pasikeisti, įgyti žinių galima tik pačiam labai to norint.

Direktorius A. Grimalis įsitikinęs, kad tai, kaip visuomenėje jausis autistiški vaikai, priklauso nuo požiūrio ir nuostatų. Jiems nereikia ypatingų sąlygų, svarbu suformuoti palaikymo aplinką. Tarkim, šiems vaikams dažnai sunku išsėdėti 45 minutes vienoje vietoje. Vaikui pasidarė negerai – išeina į stadioną, pavaikšto vienas. Giedrius, kai atėjo į pirmą klasę, nuolat vemdavo, šaukdavo. Visi žinojo apie tai ir priėmė natūraliai, nekreipdavo dėmesio. Dabar jam viskas gerai – dirba pamokoje, klauso mokytojo, žino, į kokias klases nueiti. Direktorius džiaugiasi, kad netrukus mokykloje bus įrengtas sensorinis kambarys, kuriame autizmo sutrikimų turintys vaikai galės nusiraminti.

A. Grimalis pabrėžia pastebintis, kad autistiškus vaikus bendraamžiai priima natūraliai. „Nuvažiuojame į kitą mokyklą, visi supuola pažiūrėti: durnių atsivežė. Pas mus jie labai daug žino, todėl šiek tiek iš kitų išsiskiriančiais vaikais nesistebi“, – sako A. Grimalis. Jis didžiuodamasis pasakoja, kaip vyksta penktokų konsiliumas dėl patyčių – jie svarsto, analizuoja, koks vienam ar kitam vaikui gali būti sindromas, kaip jis pasireiškia. Direktoriaus įsitikinimu, ir dauguma tėvų yra labiau praprusę šioje srityje nei didmiesčiuose.

Tiesa, taip buvo ne visada, bendruomenę reikėjo paruošti. Daug pastangų įdėjo specialioji pedagogė S. Venckienė. Ji nuolat kalbėjosi su mokytojais ir vaikais, pristatinėjo, kas yra autizmas, kuo mes visi esame skirtingi. Peržiūrėta daugybė filmų apie šį sutrikimą. Tėvai iš pradžių skilo į skirtingas stovyklas: vieni palaikė, kiti ne, buvo ir prieštaraujančių mokytojų. „Dabar visi priprato, pamatė, kad nieko siaubingo neįvyko. Atsirado pagalba, supratimas. Juk gal geriau, kad vaikas sugeba padėti kitam nei eina peštis su kitu klasioku“, – svarsto direktorius.

Deja, visuomenėje dar nėra viskas taip gerai. Specialioji pedagogė pasakoja apie apsilankymą su Giedriumi prekybos centre – mokėsi parduotuvėje pasirinkti produktus. Jis kažko sutriko, pradėjo šūkauti. Susirinko kokios 5 moterys, pasigirdo įvairių komentarų, kad reikia auklėti vaiką, rykštelę jam paimti. Nusiramino tik tada, kai išgirdo pažadą jį primušti namuose. Kitas pavyzdys – vaikas susirgo raudoniuke, gydytojai atsisakė priimti į ligoninę, nes jis autistiškas.

„Visuomenė yra visiškai nepasiruošusi priimti autistiškų žmonių. Jei vėžiu sergantis žmogus guli lovoje, visi suprantame, kad ne iš tinginystės, o dėl ligos, tačiau iš autistiškų žmonių reikalaujame elgtis taip, kaip visi. Neprivalome būti visi vienodi“, – įsitikinusi specialioji pedagogė.

V. Jančiauskas taip pat mano, kad visuomenei dar labai trūksta supratimo apie autizmą: „Kartais, kai pamato Giedrių, visi traukiasi, gūžiasi: atrodo, lyg monstras būtų. Jis labai nori bendrauti su bendraamžiais, bet kuo labiau auga, tuo skirtumas tarp jų didėja, tad sąmoningai jį stabdau, nes matau, kad visuomenė dar nepasiruošusi priimti kitokių.“

Tėtis įsitikinęs, kad tinkamai išugdyti tokie vaikai galėtų dirbti kad ir paprasčiausius darbus – stumdyti parduotuvėje vežimėlius, yra mokančių puikiai dirbti kompiuteriais. Tačiau jei vaikai bus nuolat atskirti, jie ir gyventi nemokės. „Ką veikti intelekto sutrikimų turinčiam vaikui baigus mokyklą? Geriausiu atveju jis nueis į socialinių paslaugų centrą, kur pieš gėlytes, karpys, klijuos, o Vokietijoje jie visi dirba. Pas mus gėlynus tvarko alkoholikai, Vokietijoje – neįgalūs žmonės. Jie dirba ir gauna atlyginimą“, – užsienio patirtimi dalijasi S. Venckienė.

„Kartą atėjo tėvai ir pasakė, kad nori nužudyti savo autistišką vaiką, jog taptų normali šeima. Tai geriausiai parodo, kaip jaučiasi tokius vaikus auginantys tėvai. Jie pervargę, nervingi – visą gyvenimą turi gyventi budėjimo režimu. Juk ir naktimis kai kurie vaikai draskosi, nemiega“, – apgailestauja S. Venckienė. Jos teigimu, Emilio tėvai ruošiasi paduoti Lietuvą į Žmogaus teisių teismą, nes negauna tinkamos pagalbos, ir juos galima suprasti. O viskas, ko reikia vaikams, tai sveika integracija.

Direktorius neslepia, kad kartais optimizmo pritrūksta – kitos mokyklos, kuriose nėra tiek specialiųjų poreikių turinčių vaikų, gyvena lengviau. Vis dėlto nenuleisti rankų skatina supratimas, kad jei nepriimsi to vaiko, jis kitur bus nereikalingas, taip pat ir tėvų padėkos. „Koks džiaugsmas, kai vaikas daro pažangą. Žinoma, tik reikia ją pastebėti. Ji kartais būna taip toli, kad iš čia nematyti“, – juokauja specialioji pedagogė.