Darvido diagnozė – cerebrinis paralyžius. Jis nevaikšto, kojas šiek tiek pajudina. Seniau galėdavo ir pasovėti įsikibęs, tačiau dabar kojos nebenulaiko kūno svorio (keturiolikmetis sveria virš 60 kg). Būdamas trejų metukų jis dar pats paeidavo, tik kojytę statydavo ne visą, o ant pirštų galiukų, o vėliau tą daryti jam tapo per sunku. Dabar kairė koja jau ir nebeišsitiesia iki galo.
Vaikinui sunku ir pačiam atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, apsirengti, nusiprausti. Naktimis jis negali apsiversti nuo vieno šono ant kito, taigi mama keliasi, kad jam padėtų. Seniau naktį ji keldavosi dažnai, dabar pakanka vieno-dviejų kartų.
Pavalgyti Darvidas gali pats, mokykloje jis rašo, tik jo tempas lėtesnis už klasės draugų.
Beje, mokosi vaikinukas paprastoje mokykloje, turi mokytojos padėjėją. Mama buvo nusiteikusi sūnų leisti į specialią mokyklą ir labai sunerimo sužinojusi, kad į ją jo nepriims – jis tam tiesiog per protingas, kadangi turi tik fizinę negalią, bet ne protinę. Dar buvo galimybė išsiųsti vaiką mokytis į didesnį miestą, tačiau būtų reikėję išsiskirti, o mamai ir sūnui to nesinorėjo.
„Dabar jau matau, kad gerai, jog sūnus nuėjo į paprastą mokyklą. Jam ten neblogai sekasi, per vasarą mokyklos pasiilgo, turi ir draugų, su kuriais bendrauja. Kiek žinau, patyčių nepatiria. Tik į ekskursijas su klase jis nevažiuoja“, – pasakojo Vida.
Kai buvo mažesnis, Darvidas buvo labai prisirišęs prie mamos. Pravirkdavo, net kai ji išeidavo iš vieno kambario į kitą (jie gyvena 3 kambarių socialiniame būste). Dabar Darvidas jau nori kieme su draugu pabūti ir vienas. Tiesa, mama turi jį palydėti ir stumti vežimėlį. Norėtų elektrinio vežimėlio, kuriuo berniukas galėtų judėti savarankiškai, tačiau sutarė, kad pirmiausia pasirūpins reabilitacija, o jau po to – nauju vežimėliu.
Į mokyklą berniuką veža mokyklinis autobusiukas. „Jei reikia paskubėti ir vaikas įsitempia, jo raumenys taip pat įsitempia, galūnės tampa kaip medinės ir man būna sunku jį aprengti – dėl to kaltas aukštas jo raumenų tonusas“, – sakė Vida.
Nesuprato, ką sako ispanų medikai
Darvidas gimė Ispanijoje – ten Vida su savo antruoju vyru Dariumi buvo išvykusi dirbti. Iki tol jie buvo kartu pragyvenę septynerius metus. Beje, originalus berniuko vardas yra sudarytas sujungus jo tėvų vardus, Darius ir Vida, nors nemažai žmonių daro klaidą ir Darvido vardą rašo su Y ilgąja.
Berniukas gimė netikėtai – nėštumas buvo vos 6 mėnesių 3 savaičių, kai moteriai trūko placenta ir buvo nedelsiant iššauktas gimdymas.
Pašnekovė teigė iki galo taip ir nesupratusi, dėl ko kilo komplikacijos: „Aš ispanų kalbos buvau pramokusi, vyras ją mokėjo dar geriau, tačiau suprasti įvairius medicininius terminus visgi buvo sudėtinga.“
Taigi Darvidas buvo ankstukas, kuris gimė, sverdamas 1470 g, vėliau svoris nukrito iki 1 kg. Pirmuosius du mėnesius jis augo inkubatoriuje.
Beje, Darvido klausa yra geresnė, nei sveikų žmonių – gal prie nesiliaujančių jo verksmų prisidėdavo ir tai, kad jį erzino išorinis triukšmas.
Kai sūneliui buvo 1,4 metų, šeima grįžo į Lietuvą, nusprendusi, kad čia auginti ir lavinti probleminį vaiką bus paprasčiau. Mama nuolat duodavo sūnui čiupinėti įvairių kruopų, ir atrodė, kad jo rankytės dirba neblogai, o ir pritūpimus daryti jis galėdavo. Tačiau vaikui augant situacija pablogėjo.
Tėtis paliko, bet nepamiršo
Kurį laiką Vida sūnų augino kartu su vyru, vyras taip pat juo rūpinosi. Tačiau kai Darvidui buvo devyneri, vyras šeimą paliko ir sukūrė kitą. Berniukas dėl to labai išgyveno, bet visgi laikui bėgant susitaikė su tuo, kad auga su mama, o tėtis tik retkarčiais užsuka į svečius ar paskambina. „Gerai nors, kad tėvas savo sūnaus nepamiršo. Neseniai jis susilaukė dukrytės, kurią Darvidas priima kaip savo sesutę“, – pasakojo Vida.
Be to, ji džiaugiasi, kad jos sūnus draugiškas, nekeliantis problemų. „Neseniai ir šeimos gydytoja klausė, ar jo elgesys man nekelia sunkumų, visgi jis jau paauglys. Bet ne, jokių neigiamų paaugliškų jo bruožų nepastebiu, jis draugiškas ir linksmas vaikas. Dažnai mane pradžiugina. Sunkumų mums kyla tik dėl jo judėjimo. Na, būna ir taip, kad jis pasako, jog neturi nuotaikos, ir tada aš nelendu jam į akis, tik paduodu, jei ko prireikia“, – pasakojo mama.
Darvidas daug laiko leidžia prie kompiuterio, juo ne tik žaidžia, bet ir piešia, kuria. Pasak mamos, jis supranta ir tai, kad kartais nuo kompiuterio reikia atsitraukti. Kartais pas jį į namus ateina kineziterapeutė ir jie sportuoja.
Be to, Darvidas mėgsta gaminti valgį – būna, randa internete receptą, kuris jį sudomina ir paprašo mamos parnešti reikiamų produktų. Taip pat ji turi išdėlioti ant virtuvės stalo gaminimui reikalingus reikmenis – ir sūnus paruošia gardžius pietus ar vakarienę. Tiesa, mama dar įjungia dujinę viryklę, nes baisu, kad tą darydamas pats sūnus nenusidegintų pirštų.
Berniukas labai nori sustiprėti
Vida iš pirmosios santuokos turi du suaugusius vaikus, sūnų ir dukrą. Būtent jie, matydami, kad mamai rūpintis paūgėjusiu pagranduku sunku, ėmė ieškoti būdų, kaip jai padėti, ir sužinojo apie Adelio medicinos centre Slovakijoje taikomą reabilitaciją. Ten žmonės, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius, pastebimai sustiprėja ir po to sugeba geriau savimi pasirūpinti.
Tačiau kelionei, kuri jau numatyta spalio mėnesį, trūksta pinigų. 1700 eurų davė Darvido sesuo, šiek tiek paaukojo geri žmonės, tačiau vis dar trūksta beveik 3000 eurų (reabilitacija kainuoja 3000 eurų, pragyvenimas su maitinimu – 1200, ir dar apie 400 – bilietai, taigi iš viso išeina 5600 eurų). Kažkiek paremti žadėjo ir Darvido tėtis, tačiau, pasak Vidos, „jis nenuspėjamas ir negali žinoti, ar jis tikrai parems.“
Vida nesiskundžia, kad pragyventi jiems labai sunku, tačiau susitaupyti kelionei iš gaunamų pajamų (alimentų ir pinigų už Darviduko neįgalumą bei slaugą) niekaip neišeina. Būna, kai žiemą reikia mokėti už trijų kambarių buto šildymą ir prireikia daugiau vaistų, tai ir pasiskolina kokius 20 eurų, kol gaus kitą išmoką.
Ir pats Darvidas labai nori keliauti į Slovakiją, rimtai sportuoti ir būti stipresnis. Ir tiki, kad kelionė tikrai jam padės.
Moteris apibendrino, kad, jei jos gyvenimas ir toliau būtų toks, koks yra dabar, būtų dar neblogai, bet visgi jai baisu pagalvojus apie tai, kaip sunku gali būti, kai sūnus paaugs, o ji pasens. „Ir dabar mano sveikata ne geležinė, man pašalinta tulžis, kyla problemų su nugara, turiu stuburo išvaržą, taigi mums labai reikia, kad Darvidas sustiprėtų ir geriau savimi pasirūpintų pats“, – sakė jo mama.
Informaciją, kaip paremti Darvidą, rasite čia
