Tikrai nesuklysiu pasakiusi, jog rašytoją T.Dirgėlą žino didžioji dalis antrų–šeštų klasių mokinių. Yra net tokių, kurie skaitymą pamėgo būtent po to, kai perskaitė vieną šio autoriaus knygų.
Žinant, kad šiuolaikiniai vaikai mieliau rankose laiko telefoną nei knygą, kyla klausimas, kodėl šis vaikų rašytojas tapo toks populiarus?
Iš Palangos kilęs T.Dirgėla beveik prieš penkerius metus parašė pirmąją knygą „O tempora!“, kuri, beje, skirta suaugusiesiems. Tačiau nuo 2015-ųjų rašo tik vaikams ir jau spėjo išleisti dešimt knygų.
Tiesa, neseniai pasirodė devintoji „Benas – sapnų siuvėjas“. Tačiau kol ją pristatinėjo, išleido ir 10-ąją – „Apie raganos Šiokiostokios vaikus“.
Ji yra pirmosios autoriaus knygos „Apie raganą Šiokiątokią“ tęsinys ir pasakoja 7 raganos vaikų istorijas.
Pastaruoju metu T.Dirgėlos kūriniai nuolat atsiduria skaitomiausių ir perkamiausių knygų dešimtukuose. Na, ir rašymo sparta! Tad dėl visa ko pasitikslinau, ar iki tol, kol bus išspausdintas mano straipsnis, nepasirodys dar viena T.Dirgėlos knyga.
„Gal taip neturėtų būti, nes ir skaitytojai nespės perskaityti ir suvirškinti. Vis dėlto po gražaus skaičiaus galvoju padaryti pertrauką arba vietoj linksmų pradėti rašyti liūdnas knygas.
Norisi su vaikais pakalbėti tokia tema kaip mirtis, nes trūksta knygų apie tai. Vaikams mirtis atrodo pasaulio pabaiga. O aš norėčiau vaikams mirtį parodyti iš budistinės pusės, kad su ja niekas nesibaigia, kad miręs žmogus gali vėliau atgimti, pavyzdžiui, šunimi arba paukščiu.
Labiausiai mane įkvepia tai, kad dirbu svajonių darbą.
Gal net darbu negalėčiau vadinti. Juk anksčiau tai buvo mano laisvalaikio pomėgis“, – nusišypsojo T.Dirgėla.
Mintimis grįžta į vaikystę
Prieš rašydamas knygą jis mintimis grįžta į savo vaikystę. Apmąsto, kas jam buvo įdomu, kai buvo tokio amžiaus kaip dabartiniai jo knygų skaitytojai, – 8–12 metų.
Pavyzdžiui, jam patikdavo detektyvai. Taip atsirado knygos apie Domą ir Tomą. Patiko krepšinis, todėl atsirado knyga apie Luką Šiaudelį. Patikdavo miegoti – taip atsirado knygą apie Beną, sapnų siuvėją.
„Dar idėjų pamėto patys vaikai. Dažnai tenka juos aplankyti važinėjant po Lietuvą. Būna, kad po susitikimų prieina vienas kitas vaikas ir ką nors pasiūlo.
Pavyzdžiui, vaikai klausia, ar turiu tikrą žmoną, ar tik įsivaizduojamą. Vieni pagiria, kad atrodau kaip 19-metis. Kiti prideda amžiaus ir duoda 40 metų“, – dėstė rašytojas.
T.Dirgėla ieško savo rakto, kokios temos vaikus domina, koks rašymo stilius, sakinių ilgis. Jau treti metai rašytojas negali perskaityti jokios knygos jos neanalizuodamas.
Kai pats dar nerašydavo, T.Dirgėla manydavo, kad įkvėpimą prisišaukti trokštantys literatai turi kokių nors keistų ritualų, pavyzdžiui, nueiti į bažnyčią.
„Šis klausimas romantizuoja rašytojo darbą. O iš tikrųjų atsisėdi priešais sieną ir rašai. Bet neseniai stalą pasistačiau prieš langą, todėl dėmesį nuo rašymo atitraukia praeiviai.
Mano vienintelis ritualas – atsijungti internetą, atsisėsti ir rašyti“, – nusijuokė T.Dirgėla.
Rašymui vyras skiria 5–6 valandas. Neskaičiuojant pertraukėlių – 4 valandas tik rašymui. Per tiek laiko T.Dirgėla nusistatęs parašyti mažiausiai keturis skyrius arba apie 2 tūkstančius žodžių. Tokiu tempu rašant visa istorija į knygą sugula per 2–4 savaites.
Tipiškas rašytojas – nuolat susimąstęs, skrajojantis padebesiais. Ar tai būdinga ir T.Dirgėlai?
„Visiška teisybė. Pavyzdžiui, jei su savo vaikais žaidžiu arba būname visi kartu kur nors mieste, būna, kad užsigalvoju – pradeda lįsti įvairios pašalinės mintys, o žmona ko nors paklausia, ir aš sutrinku. Nieko čia nepadarysi“, – gūžtelėjo pečiais literatas.
Jis svarstė, kad gal visai nepavyktų rašyti, jei tas mintis imtų vyti į šalį.
Sukūrė darnią šeimą
Visa laimė, kad T.Dirgėla turi supratingą žmoną Skaistę. Vyras prisipažino, kad ja dėtas sunkiai iškęstų. Kas būtų, jei poroje abu būtų svajotojai?!
„Iš tikrųjų žmonos dėka galiu rašyti knygas ir skrajoti padebesiais – ji mane yra atleidusi nuo žemiškų buities darbų“, – džiaugėsi sutuoktine vyras.
Pora susipažino universitete prieš dešimt metų rugsėjį. Pradėjo studijuoti buvusiame Pedagoginiame universitete (dabar – Edukologijos universitetas, nuo 2018 metų prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto) lietuvių filologiją.
T.Dirgėla džiaugėsi, kad nors universitetas keitėsi, jų meilė išliko. Po pažinties praėjus vos keliems mėnesiams juodu nusprendė susituokti. Kitų metų spalį švęs santuokos 10-metį.
Tomas ir Skaistė augina du vaikus: sūnų Jaunių Ąžuolą (3 m. 8 mėn.) ir dukrą Tautę Liepą (1 m. 9 mėn.). Dar – katiną ir šunį. Ir džiaugiasi gyvenimu.
Vaikų į darželį neveda, mama pati užsiima jų ugdymu. Būtent apie tai ji ketina rašyti knygą. Tada šeimoje bus du rašytojai.
„Gal imsime abu skrajoti padebesiais, o vaikai turės buitimi rūpintis patys“, – juokais pasvarstė rašytojas.
T.Dirgėla su vaikais stengiasi praleisti kiek įmanoma daugiau laiko – žaidžia, drauge skaito knygas, keliauja po Lietuvą. Sūnų kartais pasiima į knygų pristatymus. Rašytojas tikino, kad jo atžalos mėgsta eiti į bibliotekas lygiai taip pat kaip važiuoti valgyti ledų.
Darnią šeimą sukūręs T.Dirgėla užaugo su močiute.
Jo tėvai išsiskyrė, kai berniukui buvo vos 3 ar 4 metai. Tėtis tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo. Tai Palangoje pagyvendavo, tai kur nors kitur.
Su mama rašytojas ryšių nepalaiko nuo 12 metų, o su tėčiu – pastaruosius kelerius metus. Kiek žino, jis dabar dirba užsienyje.
„Viena vertus, būdavo liūdna, kad neturėjau tradicinės šeimos, tačiau, kita vertus, džiaugiuosi.
Gal nebūčiau tapęs rašytoju, o vaikščiočiau apsivilkęs kostiumu į biurą ir sėdėčiau ten nuo 8-os ryto iki 17 valandos vakaro.
O tai, kad neturėjau gero tėvo pavyzdžio, padarė įtaką – pats trokštu būti geras tėvas, nes juk blogas pavyzdys irgi yra pavyzdys. Prisimenu ir gerų akimirkų iš vaikystės, tačiau jų su tėčiu nebuvo daug.
Šitie dalykai nugulė į pasąmonę ir gali būti, kad jie dabar lenda į dienos šviesą, į knygas. Herojus Lukas Šiaudelis gyveno su tėčiu“, – svarstė rašytojas.
Kad ir kaip būtų, T.Dirgėla labai džiaugiasi taip susiklosčiusiu gyvenimu. Tačiau prisipažino turįs ir bėdą: kai tik knyga ima artėti prie pabaigos, jo rašymas įgyja pagreitį ir stengiasi ją kuo greičiau pabaigti. Dėl to lieka galvoje dalis nepanaudotų minčių.
„Lenda į galvą mintys parašyti knygą iš savo sūnaus perspektyvos. Esą jis pasakoja savo asmeniu apie savo tėtį rašytoją.
Taip ir aš geriau pažinčiau savo sūnų. Nes kartais man būna gaila, kai aš savo darbo kambaryje būnu užsidaręs ir rašau, o jis pabeldžia ir kviečia ko nors parodyti.
Aš sakau, jog tuoj ateisiu, bet taip įsidirbu toliau, kad nebeateinu“, – dalijosi kūrybinėmis mintimis T.Dirgėla.
Dirbo Lukiškėse
Be knygų rašymo, T.Dirgėla radijuje veda laidą vaikams „Domas ir Tomas“ ir leidžia žurnalą apie vaikų literatūrą.
Anksčiau kurį laiką jis dirbo žurnalistu populiariuose žurnaluose, o prieš tapdamas vaikų rašytoju – vaikų darželyje.
Ir, ko gero, mažai kas žino, kad prieš pradėdamas darbą su dar nemokančiais kalbėti mažyliais jis dirbo Lukiškių kalėjime ir Vilniaus pataisos namuose lietuvių kalbos mokytoju.
Nors pirmą kartą ten nuvykus T.Dirgėlai nebuvo jauku ir jis manė, kad darbą teks greitai palikti, patirtį kalėjime rašytojas vadina puikia psichologine mokykla.
„Išklausydavau nemažai kalinių pasakojimų apie save, praeitį, požiūrį į gyvenimą ar laisvėje laukiančias šeimas, tad greitai supratau, kad visi esame tokie pat žmonės su savo bėdomis, duobėmis ir norais ar nenorais pasitaisyti. Įstrigo aštrus bausmę atliekančių žmonių humoro jausmas. Ko gero, be jo nelaisvėje būtų kur kas sunkiau“, – patirtimi dalijosi rašytojas.
Kartą T.Dirgėlos pusseserė laimėjo kvietimą į „Teleloto“ studiją. Vyras sutiko ją palydėti, nes ji buvo nepilnametė ir viena dalyvauti negalėjo, ir netikėtai laimėjo jai nemažą pinigų sumą.
„Kitą dieną darbe visi man tik ranką spaudžia, šypsosi: „Mokytojau, tai kur pinigus leisim? Kaip dalinsimės?“ – juokėsi tai prisiminęs rašytojas.
Kalbant apie pinigus, sakoma, kad mūsų šalyje rašytojams neįmanoma pragyventi, o T.Dirgėla tikina priešingai. Jis pakankamai uždirba vien iš knygų rašymo ne tik duonai.
Parašęs pirmąjį kūrinį vaikams Tomas iškart sulaukė kvietimų jį pristatyti mokyklose, bibliotekose. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Tuo metu vyras jau dirbo vaikų darželyje ir vis tekdavo atsiprašinėti iš darbo.
„Pasitariau su šeima ir nusprendžiau surizikuoti, mečiau žurnalisto darbą poroje spalvotų žurnalų ir dėl to šiandien visai nesigailiu“, – savo pasirinkimu džiaugėsi rašytojas.
Kai rašymas, kuris nuo 3 ar 4 klasės buvo laisvalaikis, tapo pagrindine veikla, atsirado tuščia vieta kitiems asmeniniams pomėgiams.
Tik prieš keletą mėnesių T.Dirgėla sugebėjo tą vietą užpildyti. Grįžo prie dar vieno pomėgio – muzikos.
Mokykloje ir atkeliavęs į Vilnių vyras grojo būgnais.
„Pastaruoju metu mėginu kurti elektroninę muziką ir dar pavyko suburti pirmąją Lietuvoje, o gal net ir pasaulyje vaikų rašytojų muzikos grupę.
Joje groja ir dainuoja vien vaikų rašytojai. Mes su Virgiu Šidlausku esame vokalistai. Jis dar groja gitara, o aš – ritmo mašina. Dar turėsime bosininką Beną Bėrantą. Tai – grupės branduolys.
O prie jo ketina prisidėti Kotryna Zylė, kuri gros pjūklu. Ir dar rašytojas Justinas Žilinskas, kuris gros melodika“, – apie grupės sudėtį kalbėjo T.Dirgėla.
Netrukus rašytojai-muzikantai ketina surengti debiutinį koncertą. Iš pradžių užteks ir kokių penkių dainų. O vėliau su 10-čia jau galės rengti koncertus mokyklose.
Dar vienas Tomo pomėgis – fotografija. Irgi nuo mokyklos laikų. Šeštoje ar septintoje klasėje teta paaugliui padovanojo seną skaitmeninį fotoaparatą, tad jis eidavo fotografuoti jūros, smėlio. Kurį laiką susidomėjimą fotografija T.Dirgėla buvo užleidęs, bet vėl grįžo.
Pastaruoju metu rašytoją traukia gatvės fotografijos žanras.
Mokykloje palangiškis žaidė krepšinį ir jam puikiai sekėsi.
„Jeigu būčiau ir toliau tuo rimčiau užsiėmęs, manau, gal net profesionalu būčiau tapęs. Tačiau krepšinis smarkiai konkuruodavo su poezija: kartais po pusmetį negalėdavau atsitraukti nuo krepšinio, o kartais visas pasinerdavau į poeziją ir pusmetį į krepšinio aikštelę nė kojos nekeldavau. O galiausiai viršų paėmė poezija“, – paaiškino T.Dirgėla.
Pernai dar ir pats žaidė Vilniaus krepšinio lygoje rungtyniaujančioje menininkų komandoje „Egzistenciniai klausimai“, tačiau prisipažino, kad šiemet krepšinį nugalėjo tinginystė.
Giminėje – ne vienas kūrėjas
T.Dirgėlos giminėje buvo dar du rašytojai – žinomi prozininkai broliai Petras (1947–2015) ir Povilas (1941–2004) Dirgėlos. Jie – Tomo močiutės antros eilės pusbroliai. O su poetu Dainiumi Dirgėla rašytojas dar bando aiškintis, ar yra susiję giminystės ryšiais, ar tik turi vienodą pavardę.
„Dar kartais klausia žmonės, kodėl šiuo metu rašau vaikams, o ne suaugusiesiems. Visai neseniai tokį atsakymą radau: Petras su Povilu rašė suaugusiesiems, Dainius kuria poeziją suaugusiesiems, tad tikrai reikia vieno Dirgėlos, kuris rašytų vaikams“, – linksmai pakomentavo vaikų rašytojas T.Dirgėla.
Savo kūrybinį kelią Tomas pradėjo nuo poezijos. Rašė nuo mokyklos laikų, nesustojo ir vėliau, iš Palangos atvykęs studijuoti į Vilnių. Gal dėl to ir jo knygose vienas kitas veikėjas būna poetas.
Pirmoji knyga vaikams „Apie raganą Šiokiątokią“ rašytojui pelnė Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą, o už knygą „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ 2017-aisiais autorius apdovanotas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) antrąja premija. Ji tapo geriausia metų knyga vaikams.
Iki šiol jo parašytų knygų herojai nuolat patiria nuotykių kasdienybėje: vieni narplioja painius detektyvus, kiti sportuoja, treti dainuoja, bet visi turi tikslų ir svajonių. Jo knygos – spalvingos, įtraukiančios, kartu lengvai skaitomos ir suprantamos, su aiškiu dėstymu ir kulminacija. Rašytojas pateikia beveik realią kasdienybę, subalansuotą vaikiškoms akims.
