„Esame be galo dėkingi Kauno klinikų vadovams ir personalui už šiltą priėmimą, pasitikėjimą mūsų veikla ir palaikymą. Ten mūsų savanoriai jau po dvi savaites budėjo prie dviejų vienišų ligoniukų”, – feisbuke padėka dalijosi Niekieno vaikų iniciatoriai, pasidaliję viena istorija apie sergantį berniuką iš globos namų.
Vaikutis, kuriam daugiau nei 1 metukai, atrodė tarsi 4-5 mėnesių kūdikis. Pradžioje tarsi į nieką nereagavo, nebuvo aišku, ar iš viso ką nors mato, maitinamas per gastrostomą.
„Mūsų savanorės, budėjusios prie jo pirmomis dienomis, nieko nelaukdamos pradėjo vaikutį švelniai kalbinti, glostė galvytę, laikė, migdė ant rankų. Kaip sako mūsų savanorė Raimonda: „Gavęs daug švelnumo ir individualaus dėmesio, vaikas pradėjo keistis net ne dienomis, o valandomis. Pradėjo atsisukti kalbinamas, vis dažniau savanores apdovanodavo savo šypsena. Pastebėjau, kad ir duobutes žandukuose turi. Po kurio laiko jau ir pats pradėjo kalbinti savo kūdikiška kalba, atrodo lyg kviestų dar pabūti ilgiau“, – dalijamasi Niekieno vaikų paskyroje feisbuke.
Pasak savanorių, berniukas ramindavo save kišdamas į burną rankytę, kurią jau buvo nusičiulpęs iki kraujo, tad buvo su apsaugine pirštine.
Savanorėms pavyko jį šiek tiek atpratinti ir rasti būdų kitaip nusiraminti. Berniukas užmigdavo laikydamas savanorės ranką ar įsikibęs į jos pirštus.
„Kaip pasakoja mūsų savanorės, vaikas net akivaizdžiai svorio priaugo. Buvęs labai smulkutis tikrai kiek papilnėjo, atgavo rožinę spalvą. Kaip toje pasakoje, kur bjaurus ančiukas į gulbę pavirto”, – lygino Niekieno vaikų iniciatorės.
Savanoriai prie berniuko budėjo dvi savaites, keisdamiesi pamainomis kas 5 valandas, tad pavyko užtikrinti, kad vaikas nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro nė minutei neliktų vienas.
„Naktį juo rūpinosi ligoninės personalas, kurie, beje, savo darbą puikiai atliko ir dienos metu. Tačiau realybė yra tokia, kad personalo darbuotojai ligoninėje neturi ir neturėjo galimybių būti prie vaikų nuolat ir atliepti į visus jų emocinius poreikius, tad patys be galo džiaugėsi savanorių pagalba ir savo akimis matė vaikučio pokyčius. Išlydint berniuką, su juo atėjo atsisveikinti daug gydytojų ir slaugytojų, patys gydytojai pabrėžė akivaizdžius teigiamus vaiko pokyčius per šį laikotarpį. Tikime, kad berniukas ir toliau gaus tinkamą priežiūrą”, – rašoma Niekieno vaikų paskyroje.
Ruošiant savanorius visada aptariami jų lūkesčiai. Kalbama apie tai, kad nereikia turėti tikslo per savaitę ar dvi buvimo su vaikučiu padaryti stebuklus: kad vaikas jaustųsi visiškai saugus, kad padarytų pažangą savo raidoje, kad išmoktų ir įvaldytų tam tikrus įgūdžius.
„Tačiau mūsų patirtis tik patvirtina raidos specialistų teiginius, kad vaiko raidoje kiekviena diena, o juo labiau dvi savaitės gali būti labai reikšmingos. Meilė, dėmesys ir šiluma tikrai daro stebuklus! Mes tai žinome ir dirbame toliau”, – teigia Niekieno vaikų iniciatorės, dėkodamos savanoriams už jų laiką ir dėmesį, skiriamą vaikams.
