Mokymuose – specialistų patarimai
Visus susirinkusiuosius pasveikino ir apie bendrijos „Pagava“ nuveiktus darbus ir ateities planus papasakojo bendrijos pirmininkė Rima Sitavičienė. Mokymuose lektoriai ir tėvai diskutavo apie visuotinę naujagimių klausos patikros svarbą, apie klausos aparatų kokybę, dalijosi patirtimi apie klausos negalią turinčių vaikų ugdymą. Mokymų dalyviams padėjo net trys gestų kalbos vertėjos.
Surdopedagogė Rūta Vyšniūnienė pasakojo apie sutrikusios klausos vaikų ugdymą, neprigirdinčių ir kurčiųjų vaikų reabilitaciją, davė patarimų, kaip vaiką mokyti sukaupti dėmesį, patarė į klausos negalią turinčio vaiko ugdymą įsitraukti visai šeimai, ugdyti naudojant žaidimus.
Surdopedagogė Milda Samienė patarė, kaip vaikus, nešiojančius klausos aparatus, mokyti klausytis. „Mažiau vaizdinių, o daugiau pasikalbėjimų“, – sakė surdopedagogė.
Mokymų treneris Mindaugas Grajauskas aiškino, koks svarbus šeimoms yra finansinis raštingumas, į ką turėtų atkreipti dėmesį kurčius ir neprigirdinčius vaikus auginančios šeimos.
Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Milda Pošiūtė-Žebelienė tėvus, auginančius klausos negalią turinčius vaikus, ragino daugiau skaityti kartu su jais, mokė, kaip vesti dienoraštį.
Į pamokas – su gestų kalbos vertėja
V. Maziukienė pasakojo ne tik apie mokymus, bet ir mielai dalijosi asmenine patirtimi. „Į „Pagavos“ bendriją kreipėmės labai sunku metu – mūsų dukrelei Jorei kurtumas buvo nustatytas tik vienerių metukų. Tada dar nebuvo privalomos naujagimių klausos patikros. Tik vėliau „Pagavos“ dėka ši patikra buvo pradėta organizuoti“, – pasakoja Jorės mama.
„Mūsų dukrytė augo labai guvi, – tęsia Vaida, – tik pastebėjome, kad ji nuolat stebi mūsų judesius, reaguoja į bet kurį judesį, bet nereaguoja į savo vardą. Savo nuogąstavimus išsakėme medikams, jie pradėjo tirti Jorės klausą. Vilniuje gydytoja otorinolaringologė Jekaterina Byčkova pasakė, kad mūsų mergaitė kurčia, ir patarė patarimų ir pagalbos kreiptis į „Pagavą“. Kai tik paskambinau šios bendrijos vadovei, mums tuojau suorganizavo susitikimą su tėvais, kurie pasidalijo savo patirtimis.
Prisiminusi tą sunkų metą Vaida pasakoja, jog tėvai, norėdami, kad dukra girdėtų, nutarė jai įtaisyti kochlearinius implantus. „Tuomet kochleariniai implantai kainavo pasakiškus pinigus. Esame dėkingi geriems žmonėms, įmonėms, iš kurių sulaukėme paramos. Patys surinkti tiek pinigų nebūtume išgalėję“, – sako Vaida.
Dabar Jorė lanko bendrojo lavinimo mokyklą, į pamokas antrokė ateina drauge su gestų kalbos vertėja. Vertėja padeda mergaitei per tas pamokas, kur reikia išmokti daug žodžių, o kitų pamokų metu mokytoja stengiasi kalbėti lėčiau, kad Jorė girdėtų. Mama džiaugiasi, kad mokykloje dukra jaučiasi gerai.
„Mūsų šeima dalyvauja ir savanoriauja visuose „Pagavos“ renginiuose. Sūnus Martynas susidraugavo su vaikais, paaugliais iš bendrijai priklausančių šeimų. Naujų draugų klausos negalia jiems bendrauti netrukdo“, – džiaugiasi Vaida.
Prisiminusi mokymus, moteris prisipažįsta, kad jai labai patiko juose išgirsti Mindaugo Grajausko patarimai. „Mūsų niekas niekada nemokė, kaip taupyti pinigus, kaip planuoti šeimos biudžetą“, – sako Vaida.
Įdomu buvo išgirsti ir apie kitų mamų, auginančių klausos negalią turinčius vaikus, patirtis.
Už diktantus – dešimtukai
Neringa Vaitūnaitienė iš Vilkaviškio sako, kad mokymuose visada sužino naujų dalykų. Jos dukra Ūla klausos aparatą pradėjo nešioti dar lankydama vaikų darželį. „Tuo metu darželyje buvo du vaikai su klausos aparatais, ir auklėtojoms buvo didelis iššūkis juos ugdyti“, – prisimena Neringa.
Moteris pasakoja, kad jos dukrytė gimė sveika, bet jai susirgus gydytoja skyrė didžiules dozes antibiotikų. Dvejų metukų vaikui tokios dozės buvo aiškiai per didelės. Mergaitė jau buvo pradėjusi kalbėti, po ligos tėvai dukros klausos sutrikimo nepastebėjo. Atrodė, jos raida tokia pat kaip ir visų vaikų, kol darželio auklėtojos pasakė nerimaujančios dėl mergaitės klausos.
Mama pradėjo su dukra važinėti pas specialistus. Kaune gydytojai po klausos patikros pasakė, kad mergaitė neprigirdi, jai būtini klausos aparatai. Neringa prisimena, kad negalėjo sulaikyti ašarų, net dukra mamos lietas ašaras prisimena, nors jai ėjo tik treti metukai. „Nepasiūlė mums psichologo konsultacijos, negavome ir patarimų, laimė, buvome šeima – rūpestingas tėtis, brolis, kuris globojo sesę“.
Neringa dukrą dar vežė į Klaipėdą, į Vilnių, bet diagnozė tik pasitvirtino. „Tada vienas klausos aparatas kainavo 6000 litų, o reikėjo dviejų. Tėvai ieškojo rėmėjų, įsiliejo į bendrijos „Pagava“ veiklą, gavo ir paramos, ir naudingų patarimų.
Dabar Ūla jau aštuntokė, ji puikiai mokosi, už diktantus gauna dešimtukus. Neringa sako, kad dukrai daug padeda kokybiški klausos aparatai.
Lauksime naujų mokymų
Varėniškė Rimutė Taraškevičienė „Pagavos“ organizuotuose mokymuose dalyvavo pirmą kartą. „Dalyvavome visa šeima: tėtis Rimas, aš ir mūsų sūnelis Gabrielius Matas, – sako Rimutė.
Gabrieliui Matui dabar – šešeri. Jis jauniausias iš brolių, gimė neišnešiotas. Berniukui buvo metukai, kai medikai nustatė, kad jis neprigirdi, tad turėjo pradėti nešioti klausos aparatus.
„Sūnaus raida normali, jis lanko bendrojo ugdymo vaikų darželį. Mokymuose labai daug žinių gavome iš surdopedagogės. Išmokome pratimų, padedančių lavinti sūnaus klausą, gavome daug naudingų patarimų. Mums buvo taip įdomu ir smagu, kad vėl laukiame tokio jaukaus ir naudingo susitikimo“, – sako Rimutė.
Norėjome, kad sūnus mokytųsi Lietuvoje
Vaida Jakavonienė iš Merkinės augina aštuonerių metų neprigirdintį sūnų Emilį. Berniukas gimė, kai šeima gyveno Londone. Tenykščiai medikai sūnaus klausos negalią diagnozavo dar gimdymo namuose ir iš karto patarė berniukui nupirkti klausos aparatą.
Vaida, negalėdama susitaikyti su mintimi, kad sūnus turės gyventi su klausos aparatais, su šešių mėnesių sūneliu važiavo konsultuotis į Lietuvą, bet ir Vilniuje specialistė patarė kuo greičiau pradėti nešioti klausos aparatą, nes vaikui iki metų vystosi klausa.
„Londone klausos aparatus Emilis gavo nemokamai ir labai greitai prie jų priprato“, – pasakoja Vaida. Ten berniukas lankė mokyklėlę. Namie jis kalbėdavo lietuviškai, tad mokykloje angliškai kalbėti jam buvo per sunku, ir tėvai nutarė grįžti į Lietuvą, kad sūnus galėtų lankyti mokyklą gimtąja kalba. „Merkinės gimnazijoje yra gera logopedė, Emiliui sekasi mokytis“, – džiaugiasi mama.
Mokymuose Vaida buvo pirmą kartą. „Sužinojau labai daug, o man labai trūksta žinių, kaip ugdyti sūnų, ir informacijos, kokios ir kur galiu gauti pagalbos“, – prisipažįsta moteris.
Vaida pasakoja, kad renginio metu artimai susipažino su šeima iš Varėnos, jų vaikutis nešioja panašius klausos aparatus, kaip ir Emilis. „Mūsų Emilis visada klausinėdavo, ar yra daugiau vaikų, kurie nešioja klausos aparatus, o dabar pamatė, kad jis ne vienas su papildomom ausytėmis, jaučiu, kad nusiramino“, – sako Vaida ir priduria, jog norėtų, kad tokie mokymai vyktų kuo dažniau.
