Viskas klostėsi neblogai: Simona su vaikučiais įsikūrė bendrabučio kambaryje, kurį su vyru buvo įsigiję, kai dar buvo susituokę, susirado darbą.
Tačiau moteriai nerimą kėlė jos sūnaus elgesys: sulaukęs trejų, jis beveik nekalbėjo, temokėjo keletą žodžių, o ir tuos sunkiai teištardavo. Be to, neretai nereaguodavo į tai, ką mama jam sakydavo.
„Vaiką leidau į darželį, kur auklėtojos mane iš pradžių ramino: „Palaukit, mamyte, jis pabendraus su kitais vaikučiais ir juos pasivys“. Bet po metų jau ir jos man sakė, kad su vaiku kažkas negerai, nes jis nereaguoja į jų žodžius“, – prisiminė Simona.
Kai maždaug prieš metus ji kreipėsi į medikus, pirmiausia išgirdo, kad tikriausiai vaikas neprigirdi, nes ausytėse yra sieros kamščių. Bet ir praplovus ausytes, situacija nepagerėjo. Tuomet vaikas buvo nusiųstas į Kauno klinikas ir ten nustatyta, kad jis turi sunkų neurosensorinį klausos sutrikimą. Tai reiškia, kad išorinis vaiko ausies būgnelis sveikas, bet pažeisti vidiniai nervai.
Prieš tai, berniukui gimus, Norvegijoje buvo atliktas jo klausos testas ir viskas buvo gerai. Be to, mažylis reaguodavo į žaisliukų skleidžiamus garsus, šokdavo, kai grodavo jam patinkanti muzika, taigi mamai nekilo jokių įtarimų dėl to, kad jis neprigirdi.
Medikai teigė, kad dėl blogos vaiko klausos gali būti kaltos persirgtos gripo komplikacijos ar smarkus galvos sutrenkimas, stiprūs vaistai, kuriuos jam teko vartoti, bet mama tokių atvejų neprisimena, o ir vaiko ligos istorijoje nėra tą rodančių įrašų.
Kaip ten bebūtų, Edui teko išmokti gyventi su klausos aparatukais, kuriuos jam nemokamai skyrė valstybė. Pradžioje jis nuo jų pavargdavo, tad valandą kitą panešiojęs norėdavo išsiimti (medikai nedraudė to daryti), o vėliau priprato ir aparatus nešiojo nuolatos.
Su klausos aparatais vaikas į aplinką reaguoja geriau, bet visgi buvo aišku, kad vis tiek neprigirdi. Neretai mama jam tą patį turi pakartoti kelis kartus, o kartais jis nesureaguoja ir į tokius paprastus prašymus, kaip kad „paduok puodelį“. Rodos, žodžius girdi, bet nesupranta, kas jam sakoma.
Vaikas žiūri filmukus dideliu garsu arba visai be garso – kai garsas nedidelis, jam atrodo, kad jo visai nėra.
Palengva Edukas mokosi naujų žodžių (juk, kol be klausos aparato garsų negirdėdavo, tol ir negalėjo nieko išmokti). Keturmetis kol kas kalba pavieniais žodžiais arba dviejų žodžių sakinukais, pavyzdžiui, „noriu valgyti“, „noriu gerti“, „liūdna“, „linksma“ ir pan. Kai kuriuos žodžius taria neaiškiai ir jo žodis „pirkti“ kažkodėl skamba taip pat, kaip „rakinti“. Arba štai kartą mama išgirdo prašymą nupirkti bananą, o pasirodė, kad jos prašė nupirkti balioną.
Daug ką Edukas parodo gestais, kuriuos pats sukuria – jais net bando papasakoti, kaip jam sekėsi darželyje.
Simona nusijuokė, kad šešiametė sesutė, sveika ir linksma mergaitė, kalba už abu vaikus. Be to, ir ji pamoko broliuką naujų žodžių.
Visai neseniai, praėjusį gruodį, prie Edo sunkaus klausos sutrikimo prisidėjo dar viena diagnozė – raidos sutrikimas. Medikai konstatavo, kad puspenktų sulaukusio berniuko raida – kaip dvejų metų vaiko. Iš medikų aiškinimo mama suprato, kad raidos sutrikimas kilo ne dėl to, kad sūnus neprigirdi, o yra atskira su tuo nesusijusi diagnozė. Kaip su šia diagnoze gyventi ir ko tikėtis toliau, Simonai niekas nepaaiškino, o ir siuntimo vėliau apsilankyti pas raidos specialistus ji negavo.
Taigi mama dabar jaučiasi šiek tiek pasimetusi, tačiau ji aiškiai žino, ką daryti, kad Edas pasijustų geriau: jam reikėtų brangių, 4700 eurų kainuojančių raiškios kokybės klausos aparatėlių. Kad jie daug geresni nei tie, kuriuos jis nešioja dabar, ji neseniai gavo įsitikinti, kai iš platintojų gavo juos savaitę nemokamai išbandyti.
Mama skirtumą pamatė, vos iš vienos ausytės išėmė seną aparatuką ir įdėjo naują. Kaip ir visuomet, iš ausytės išimtas aparatėlis cypė, ir vaikas nustebęs parodė į jį. Iki tol į tokius nedidelius garsus jis nereaguodavo.
Visą savaitę, kai vaikas nešiojo naujuosius aparatus, buvo matyti, kad jis daug geriau girdi garsus, reaguoja į aplinką ir mamos žodžius. Tiesa, kartais paprašydavo aparatukus kuriam laikui išimti – nebuvo pratęs, kad aplinkui jį yra tiek daug garsų.
Deja, dabar Edas vėl daug ko negirdi, mat po savaitės bandymo teko grįžti prie senųjų aparatėlių. Užtat mama ir ryžosi prašyti gerų žmonių pagalbos tiems, kurie pasirodė daug efektyvesni. Jiems įsigyti, kaip jau minėta, reikia 4700 eurų. Simona gauna minimalią algą, taip pat gauna pinigų vaikų išlaikymui iš tėčio, tačiau reikiamos sumos sutaupyti jai niekaip nepavyktų, net jei vyras sutiktų prie to finansiškai prisidėti.
Tiesa, klausos aparatus kompensuoja valstybė, tačiau jie vaikams skiriami kas dvejus metus, o Edas savuosius nešioja metus. Gal po metų ir gautų tuos, kurie jam taip tiko, tačiau tikriausiai ir tada reikėtų daug primokėti, o vieneri metai tokio amžiaus vaikui, kai sparčiai formuojasi jo žodynas ir aplinkos suvokimas, yra labai ilgas laikotarpis, todėl mama ir nori paskubėti ir padėti sūnui kaip įmanoma greičiau.
Vaikas dabar perkeltas į logopedinį darželį, su juo dirba surdopedagogė. Pati mama dirba socialinės darbuotojos padėjėja dienos centre, kur rūpinasi neįgaliais vaikučiais. Kai kurie iš tų vaikučių negali vaikščioti, valdyti rankyčių, nulaikyti galvytės, taip pat ir kalbėti, taigi jos sūnelio negalavimai palyginus su jais atrodo nedideli. O dar mažesni jie taps, jei Edui pavyks gauti naujus raiškios kokybės klausos aparatus.
Informaciją, kaip padėti šeimai, rasite čia
