Vos 43-ejų sulaukusi moteris iškeliavo Anapilin sustojus širdžiai. Netekties skausmą išgyvena mylintis vyras Robertas ir dvi dukros – 24 metų Rusnė ir devynerių metų mažoji sesutė.
Paskutiniais metais Rasa dirbo slaugytoja viešojoje įstaigoje „Tėviškės namai“.
„Mano mama buvo ne tik mama – ji buvo mano artimiausia draugė, mano žmogus, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo vyresnioji dukra Rusnė Miliauskaitė. – Nuo vaikystės sekiojau ją kaip uodegytė – taip stipriai ją mylėjau. Mūsų ryšys buvo ypatingas: dirbome kartu darže, kartu juokėmės, kartu išgyvenome ir tylos, ir džiaugsmo akimirkas. Su ja galėjau kalbėti apie viską – nuo širdies iki širdies. Tai, kad jos nebėra, vis dar sunku patikėti.“
Rusnė pasakoja, jog mama ilgus metus dirbo pardavėja, bet visada turėjo svajonę padėti žmonėms. Atkaklumu ir drąsa ji pakeitė gyvenimo kelią – baigė Alytaus profesinio rengimo centrą ir tapo slaugytoja.
Viešosios įstaigos „Tėviškės namai“, kurioje dirbo Rasa, vadovas Eimantas Balaika sako, kad netekus kolegės – visą kolektyvą sukaustė liūdesys:
„Rasa buvo nepaprastai nuoširdi, rūpestinga ir šilta. Ją vertino ne tik kolegos, bet ir pacientai – dėl jos ypatingo gebėjimo bendrauti, užjausti, suprasti. Netekome labai šviesaus žmogaus. Nuoširdžiausia užuojauta jos šeimai.“
Artimieji ir ją pažinoję žmonės su R.Miliauskiene atsisveikinti galėjo rugpjūčio 5 d. (antradienį), nuo 12 val. atsisveikinimo namuose „Skausmo užuovėja“.
Rugpjūčio 6 d. Pirmojo Alytaus Šv. Liudviko bažnyčioje 15 val. vyko Šv. Mišios. Po jų R.Miliauskienė buvo palaidota Klevų kapinėse.
Už nuoširdžius žodžius, palaikymą ir užuojautą dėkoja vyras Robertas, dukros Rusnė ir jaunėlė sesutė.