Violeta prisimena, kad mokytojos profesija viliojo nuo pat vaikystės, o mėgstamiausias jos žaidimas buvo būtent toks. Puikiai sekėsi humanitariniai dalykai, tad pasirinkimas buvo natūralus – lietuvių kalbos ir literatūros studijos.
Sigito širdis linko į geografiją. Kadangi aktyviai sportavo, pasirinko geografijos ir kūno kultūros studijas. Kaip pats sako, galėjo dirbti ir kitur, bet likimas lėmė kitaip: įsidarbinęs Raguvos vidurinėje mokykloje, kurioje dirba jau 40 metų, jis taip ir pasiliko.
Violeta prisijungė vėliau, Raguvoje dirba 35 metus, prieš tai trejus metus praleidusi Geležių vidurinėje mokykloje. Sukūrę šeimą, Žudžiai pasirinko gyventi ir dirbti Raguvoje.
Pora pabrėžia, kad Raguva tapo jų namais širdyje – vieta, kurioje įleistos šaknys ir praleisti geriausi profesiniai metai.
Beje, abu prisimena laikus, kai norint tapti mokytoju reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus, praeiti atranką, o stojančiųjų būdavo itin daug.
Džiaugsmas, iššūkiai ir atsakomybė
Vertindami dabartinę švietimo sistemą, Violeta ir Sigitas vieningai teigia, kad didžiausias džiaugsmas kyla matant augančius, tobulėjančius ir siekiančius jaunus žmones. Būtent mokinio pažanga yra variklis, įkvepiantis kasdieniam darbui. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad didžiausias iššūkis slypi pačiame auginimo ir tobulinimo procese.
„Tai – nuolatinis darbas, reikalaujantis pedagoginės išminties ir begalinės kantrybės“, – sako pedagogai. Anot jų, tai yra ir pagrindinis patarimas, kurį jie duotų jaunam mokytojui. Šis kantrybės poreikis glaudžiai susijęs su pagrindine vertybe, kurią Žudžiai stengiasi įdiegti savo auklėtiniams – atsakomybę.
Deja, mokytojai pastebi, kad šią esminę asmens savybę, kuri būtina sėkmingam gyvenimui, diegti darosi vis sunkiau. Prisimindami savo mokslo metus, jie mato ryškų kontrastą: patys buvo pažangūs, nekeliantys problemų, gerbiantys mokytojus ir aktyviai dalyvaujantys veiklose.
Ši pagarba ir atsakomybė anksčiau buvo natūrali, o šiandien ją reikia sąmoningai ugdyti, tad tai tampa nelengva, tačiau be galo svarbia mokytojo misija.
Darbas dviejuose kabinetuose
Dirbti vienoje mokykloje su sutuoktiniu, pasak Žudžių, tikrai nėra problema. „Mokykla yra toks sudėtingas mechanizmas, kad joje tikrai galima nesusitikti, jei to nenori. Per daug skirtingi dėstomi dalykai. Daugiausia tarnybiniais klausimais tenka bendrauti, kai turi auklėtinius“, – pasakojo Violeta.
Tačiau darbas kartu turi ir apčiuopiamų privalumų. Didžiausiu pranašumu tai tapo karantino metu, kai švietimas staiga persikėlė į namus. „Turėti šalia kolegą pasitarimui, dalintis patirtimi, kartu spręsti nuotolinio darbo iššūkius – buvo nepaprastai vertinga“, – teigia pora.
Apskritai, kalbėti apie darbą namuose mokytojams išeina natūraliai. Kadangi jie susipažino darbe ir puikiai žino vienas kito pomėgius bei profesijos specifiką, ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nusibrėžė savaime.
Tokia nuolatinė profesinė ir asmeninė sinergija leidžia lengviau palaikyti pusiausvyrą ir išvengti persidirbimo, žinant, kad šalia yra ne tik mylimas žmogus, bet ir geriausiai tavo darbą suprantantis kolega.
Papildo vienas kitą
Paklausti, kokiomis individualiomis savybėmis žavisi vienas kito darbe, pora atskleidžia, kaip puikiai jų stiprybės papildo viena kitą.
Sigitas darbe išsiskiria tvirta nuomone. Jis nepataikauja mokiniams ir visada stengiasi būti vienodai teisingas visiems, pelnydamas pagarbą kaip stiprus savo srities specialistas. Šalia profesionalumo Sigitas demonstruoja ir tėvišką rūpestį mokiniais, ypač būdamas auklėtoju ar būrelio vadovu.
Tuo metu Violetos dalyko, lietuvių kalbos ir literatūros, specifika reikalauja delikatumo ir liberalumo. Šios savybės leidžia jai puikiai sutarti su mokiniais ir visuomet rasti bendrą kalbą. Jos gebėjimas išklausyti ir suprasti kiekvieną yra itin vertinamas.
Ar mokiniai atkreipia dėmesį į tai, kad Violeta ir Sigitas yra sutuoktiniai? Pasak mokytojų, dažniausiai – ne. Šiuolaikinėje mokykloje, kurioje mokiniai turi gausybę informacijos šaltinių ir asmeninių reikalų, tokie asmeniniai mokytojų gyvenimo aspektai jiems nėra didelis smalsumo objektas.
Vis dėlto kartais pasireiškia jaunesniųjų moksleivių, dažniausiai penktokų, nekaltas smalsumas. Būtent jie, susidūrę su nauja mokyklos aplinka ir mokytojų gausa, kartais pasiteirauja, kodėl lietuvių kalbos ir fizinio ugdymo mokytojų pavardės yra vienodos.
Natūralu, kad mokiniams reikia šiek tiek laiko, kol jie pripranta prie mokyklos kolektyvo, o pedagogų pora tai vertina su šypsena, nes tai – tik viena iš retų, bet mielų tarnybinių santykių atšvaitų.
Mokytojų diena – visada šventė
Klausiami, ką jiems reiškia Mokytojų diena, Violeta ir Sigitas vieningai teigia: „Mokytojų diena visada mums šventė, kuriama kolektyve, su gražiais sveikinimais iš Panevėžio rajono savivaldybės bei bendraminčių, draugų ir giminaičių“, – sako mokytojai.
Žvelgdama į ateitį, pora išlieka realistai: po penkerių metų situacija gimnazijoje turbūt nesikeis, tačiau po dešimties metų mokykloje greičiausiai jau nebedirbs. Vis dėlto tradicijos nutraukti jie neketina.
„Dviese šventę sukurti lengviau, o kai giminėje dar nemažai mokytojų, tai tikrai tos tradicijos nepaleisime“, – šypsodamiesi teigia Žudžiai.
Tai patvirtina, kad Mokytojų diena jiems – tai kur kas daugiau nei tik profesinis kalendoriaus įrašas; tai proga suburti artimuosius ir kartu paminėti profesiją, kuri lydi visą jų gyvenimą.
Sveikiname Raguvos gimnazijos mokytojus Violetą ir Sigitą Žudžius bei visus pedagogus su profesine švente. Jūs esate tie architektai, kurie kuria ateitį, ugdo jaunąsias asmenybes ir padeda joms atrasti savo kelią. Tegul šis darbas ir toliau teikia prasmę, džiaugsmą bei pasididžiavimą.