Daugiau nei 700 metų Gelio mieste Belgijoje gaji tradicija, kad psichikos ligoniai įsikuria miesto gyventojų, tapusių jų globėjais, šeimose. Čia socialinė įtrauktis laikoma norma, o ne išimtimi. Ši tradicija įtraukta į pasaulio paveldą.

Arthuras trejais metais vyresnis už savo tėvą ir penkeriais – už motiną. Na, ir kas? 31 metų vaikinas šypsodamasis sakė: „Būtų nerimta juos vadinti mama ir tėveliu.“ Bet jie oficialiai – šeima.

Tai 28-erių Tarciesas Remesas, technikos bendrovės darbuotojas. Jo dvejais metais jaunesnė draugė Gitte Van Doninck – vyresnio amžiaus žmonių slaugytoja. Ir Arthuras, kurio vardas iš tikrųjų kitas.

Jų namas stovi naujame gyvenamųjų namų kvartale. Žaidimų aikštelės, pertvarkytos mansardos, smėlio dėžės sode. Nėščios moterys, vaikštinėjančios dar piktžolėmis neužžėlusiais šaligatviais. Viskas šioje vietovėje byloja, kad atžalos pakeliui.

[[ge:lrytas:lrytas:9942036]]

Tai, kad naujas T.Remeso ir G.Van Doninck šeimos narys yra pora metų vyresnis už juos, kaimynų nestebina. Juk tai – Gelis. Nedidelis Belgijos miestas, žinomas dėl savo tradicijos, kai globėjų šeimos priima žmones, turinčius psichikos sveikatos problemų.

Ant stalo Gitte padėjo tortą su cukraus glazūra, jos draugas palinkęs prie kompiuterio. Jų globotinis Arthuras, stambaus sudėjimo vaikinas, kruopščiai valė savo akvariumo langų stiklus.

[[ge:lrytas:lrytas:38537494]][[ge:lrytas:lrytas:38537393]][[ge:lrytas:lrytas:38208111]][[ge:lrytas:lrytas:37357752]]

Iš pirmo žvilgsnio jų namai atrodo kaip smagi suaugusiųjų bendrija. Jei nebūtų šio klausimo: „Arthurai, sakyk, jei tau per sunku, gerai?“ Arba drovių šeimos naujoko žvilgsnių. Jis nežiūri globėjams į akis, tik į akvariumą.

Jau daugiau nei 700 metų Gelio mieste puoselėjama tradicija, kai šeimos priima žmones, kurie pradžioje vadinami svečiais. Vėliau – sūnumis ir dukterimis. Visus juos vienija bendras bruožas: jie, kaip Arthuras, dėl psichikos sveikatos negali ar nenori gyventi vieni.

Dėl kasdienio gyvenimo veiklos, asmeninių santykių, namų jausmo mieliau renkasi globėjų šeimas, o ne globos namus.

Gelis išgarsėjo visame pasaulyje būtent dėl šio labai seno psichikos sveikatos priežiūros modelio. Miestas, išsidėstęs tarp ūkių ir laukų, pelnė ne tik susižavėjimą, bet ir pašaipą.

Dar 1891-aisiais amerikiečių dienraštis „The New York Times“ rašė: „Gelis – tai kolonija, kur psichikos ligoniai gyvena su valstiečiais.“ Belgijoje iki šiol, jei kas nors keistai elgiasi, sakoma: „Tau reikia į Gelį.“

Arthuras – vienas iš beveik 120 žmonių, kurie dabar Gelio mieste gyvena globėjų šeimose. Jis nenori kalbėti apie tai, kodėl nepasirinko savo tėvų, klinikos. To patarė nedaryti ir pagalbininkė, prižiūrinti jį ir jo šeimą.

Geriau ramiai įsikurti, pirmuosius mėnesius apsiprasti.

„Man visada buvo aišku: jei statau namą, noriu priimti globos svečią. Tai – Gelio miesto tradicija“, – sakė Gitte.

Ši tradicija kadaise buvo labiau paplitusi nei dabar. Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą Gelyje buvo 4 tūkstančiai globėjų šeimų. Kas dešimtas gyventojas anuomet turėjo psichikos ligą.

Anksčiau, kaip pasakojo miesto senoliai, tai buvo visiškai normalu: vestuvės, namo statyba, namų svečias. Tai buvo bendruomenės ir jos rūpinimosi sąveika daugeliui metų, dešimtmečių, dažnai – ir visam gyvenimui.

Dabar psichikos ligonius dažniausiai priglaudžia pensininkai. Žmonės, kurie globotiniams gali skirti laiko ir dėmesio. Anksčiau globą dažnai perimdavo namų šeimininkės.

Daugelis porų, kuriose yra du dirbantys žmonės, dabar to negali padaryti. Todėl Gitte ir Tarciesas – bene jauniausi globėjai Gelio mieste.

„Tai buvo Gitte idėja. Nesu kilęs iš Gelio. Iš pradžių man tai buvo keista. Bet iš meilės jai pasakiau – pažiūrėkime, ką jie mums suras, tuomet apsispręsime“, – sakė Tarciesas.

Gitte neturėjo jokių reikalavimų tam, kas ateis į jų šeimą, tik norėjo daugiau gyvybės namuose. Jai patinka rūpintis kitais, nes tai jos tapatybės ir jos miesto dalis.

Gelio gyventojas, norintis priimti į savo šeimą globotinį, turi kreiptis į OPZ – miesto viešąjį psichikos sveikatos priežiūros centrą.

Čia gyvena daug globotinių, iš pradžių – porą mėnesių. Jie dirba sode, kioske, suskirstyti į grupes verda ir kepa.

Kai kurie ten ir lieka, būtent tie, kuriems būtina intensyvi medicininė priežiūra. Kiti kada nors gali būti priimti į globėjų šeimą ir tuomet tik keletą dienų per savaitę apsilanko Gelio viešajame psichikos sveikatos priežiūros centre. Į kokią globėjų šeimą ir kada jie pateks, sprendžia psichiatrų ir šeimų pagalbininkų komanda.

Ar prašančiųjų šeimos anksčiau turėjo teistumą? Ar jos sugeba nustatyti žmogaus elgesio ribas, bet kartu suteikti ir jaukius namus? Ir ar jų būste apskritai yra pakankamai kambarių?

Atranka trunka kelis mėnesius. Kai kurie prašymai atmetami. Galiausiai centro komanda pasiūlo, jų nuomone, tinkamą globos svečio ir šeimos derinį.

Yra našlėmis tapusių močiučių, kurios ieško to paties amžiaus globotinių, kad galėtų jais rūpintis, su jais gaminti maistą, žaisti kortomis.

Bet esama globotinių, kaip Arthuras, kurie to nenori. Jis, tą dar aiškiai prisimena, norėjo šeimos, kurioje galėtų gyventi savarankiškai, niekas jo nelepintų ir nesielgtų kaip su vaiku.

Arthuro globėjo T.Remeso troškimas buvo savarankiškas globotinis, kuris galbūt domėtųsi kompiuteriniais žaidimais ir sutartų su dviem šunimis.

Į pirmąjį susitikimą viešajame psichikos sveikatos priežiūros centre 2022 metais Tarciesas ir Gitte pasiėmė nuotrauką su savo šunimis. Arthuras pasakė: „Šunys? Gerai.“

Kai dabar šeima kartu sėdi namų svetainėje, aplinkui sukiojasi augintiniai. Vienas dar jauniklis, loja, amsi ir trinasi į baldus. Arthurui, kuris mėgsta ramybę ir švarą namuose, to kartais būna per daug.

Tada jis mieliau valo akvariumą, kur įkurdintas jo mėlynasis gėlo vandens omaras.

„Arthuras valo taip švariai, kad aiškiai matyti visas akvariumo turinys“, – sakė jo globėjas. Savaitgaliais abu žaidžia kompiuteriu, į šeimos susitikimus visuomet eina trise.

„Arthuras priklauso šeimai. Jei jis neateina kartu, visi apie jį klausinėja“, – prisipažino Gitte.

Kai kurie jų šeimos draugai taip pat turi globos svečių. Tai nieko nuostabaus Tarcieso ir Gitte aplinkoje.

Iš pradžių pora norėjo paimti du žmones, kurių globėjai jau buvo per seni, bet globotiniai buvo triukšmingi ir neramūs. Švelnusis Arthuras – visiška jų priešingybė.

Drauge suburti tinkamus žmones – kaip gerai sudėlioti kaladėles, išspręsti problemas arba joms užkirsti kelią – tai viešojo psichikos sveikatos priežiūros centro darbuotojų uždavinys. Jie kiekvieną mėnesį apsilanko globėjų namuose.

„Dažnai tai susiję su dalykais, kurie iš tikrųjų tėra smulkmenos, pavyzdžiui, indų plovimas arba laikas vonios kambaryje. Globotiniai išbando savo elgesio ribas, ypač pradžioje“, – pasakojo Michelle Lambrechts, pagalbos Arthuro šeimai vadybininkė.

Naujiesiems svečiams reikia aiškios veiklos – tai ir namų užduotys, tvirtai nustatytos taisyklės.

„Jei globotinis turi potraukį skalbti ir valandų valandas būna vonios kambaryje, nustatome tam laiką“, – paaiškino M.Lambrechts.

Globotiniai savo ruožtu gali skųstis, jei šeimoje kas nors negerai. M.Lambrechts ir jos kolegos yra kaip neutralūs teisėjai.

Psichikos ligonių įkurdinimo globėjų šeimose programos vadovas psichiatras Wilfriedas Bogaertsas sakė, kad nesąžiningumas yra vienas dirgiklių, dėl kurių šeimose kyla ginčų.

„Jei globos svečias nuolat meluoja, gyvenimas kartu neįmanomas. Ypač tam, kuris turi asmenybės sutrikimą, gali atsitikti taip, kad jis keliauja iš vienos šeimos į kitą. Tuomet reikia išsiaiškinti, ar jis vis dar atitinka mūsų programą“, – sakė W.Bogaertsas.

Bet tai – retas atvejis. Dažnai šeimos lieka kartu dešimtmečius, ir kai kurie gyventojai savo globėjams, ypač šiems tapus vyresniems, net tampa parama.

„Santykiai tarp globėjų ir globotinių darnūs tik tuo atveju, jei galioja principas „duoti ir imti“. Jei viena pusė išnaudojama, įsikišame mes“, – patikino programos vadovas.

Centras turi visą parą veikiančią karštąją liniją tam atvejui, kai šeimoms arba globotiniui ginčo metu reikalinga pagalba arba neatidėliotina priemonė globėjams.

Kai globėjų šeimos klausiama apie jų globos svečio ligos diagnozę, visuomet išgirstamas tas pats atsakymas: „Diagnozė? Ji niekada mūsų nedomino.“

Arthuro šeima taip pat nežino, ką jam nustatė centro psichiatrai.

„Tuomet jį vertintume galbūt kaip pacientą, o ne kaip šeimos narį“, – sakė globėja Gitte. Iš psichiatrų ji tik sužinojo Arthurui būdingo elgesio modelius ir kaip geriausia jų išvengti.

Socialinės įtraukties principas giliai įsišaknijo Gelio tapatybėje, tai pastebima ir vaikštant po miestą.

Mokyklos pavadinimas, bažnyčia, gatvės ir keliai – čia viskas susiję su krikščionių šventąja Dimfna, psichikos ligonių globėja, kuri, pasak legendos, mirė čia VII amžiuje.

Nuo to laiko ligoniai leidžiasi į piligrimines keliones į Gelį. Jie ieško pranašingų ženklų, pagalbos, paguodos. Vienu metu ligonių buvo tiek daug, kad nebeužteko bažnyčios patalpų. Tuomet Gelio miesto šeimos pradėjo priimti globos svečius. Taip susiformavo miesto tradicija.

Šeštadienio turguje tarp daržovių prekyviečių, knygų ir žaislų prikrautų kartoninių dėžių kelią skynėsi vaikai ir suaugusieji. Vargu ar įmanoma atskirti, kas yra globos svečias ir kas ne.

Globėjų šeimoms pagerbti skirta bronzinė statula. Kavinėse senjorai gurkšnojo kavą. Staiga vidury šaligatvio vyras nusismaukė kelnes, pasikasė šlaunį ir vėl jas užsimovė. Praeiviai svajingai žvelgė į saulę ir ėjo savo keliu lyg nieko nebūtų įvykę. Kikeno tik į mamos ranką įsikibęs mažas berniukas.

Kituose miestuose greičiausiai kažkas paskambintų policijai, būtų kilęs sąmyšis, pasipiktinimas. Gelyje – nieko. Ar tai dar tebėra socialinė įtrauktis, ar jau tampa aplaidumu?

Buvusi miesto policijos viršininkė Greet Vandeperre dabar vadovauja bendruomenės grupei. Į ją susibūrusios globėjų šeimos, kiti gyventojai ir policija keičiasi informacija.

„Per visą darbo policijoje laiką nepatyriau, kad dėl globos gyventojų būtų daugiau nemalonumų mieste“, – tikino 67-erių G.Vandeperre. Taip, policija retsykiais susiduria su žmonėmis, kurių elgesys patraukia dėmesį, jie būna sudirgę ar sutrikę. Bet prie to valdininkai ir miesto gyventojai įpratę.

„Buvo atvejų, kai mus iškvietė, nes globos gyventojas pasiklydo arba išgėrė bare, kaip ir kiti. Tiesiog jo reakcija į aplinkinius buvo labiau neįprasta. Bet dėl globos kultūros Gelio mieste policininkai žino, kaip sušvelninti padėtį. Priešingai nei kituose miestuose, kur psichikos ligos krizę patiriantys žmonės susiduria su prievarta arba net nušaunami“, – neslėpė G.Vandeperre.

Buvusi Gelio miesto policijos vadovė taip pat augo šeimoje, kur buvo globos gyventojų, jų turėjo kaimynai ir šeimos draugai.

„Mano vaikystėje į kiekvieną kino seansą sekmadienį sugužėdavo daug gyventojų, kurie džiūgavo ir šaukė. Toks elgesys buvo miesto vaizdo dalis“, – prisiminė G.Vandeperre.

Ji iki šiol žino, koks globos gyventojas kokiai šeimai priklauso. Jei globotinis nešioja per mažus drabužius, negauna pakankamai maisto ar yra nenusiskutęs, į globėjų šeimą krypsta pusės Gelio gyventojų žvilgsniai.

Tokiame nedideliame mieste socialinė kontrolė didelė. Apleisti, nesirūpinti globos svečiu – to Gelyje niekas neleistų.

Tik kaip ilgai dar pavyks išlaikyti miesto tradiciją? Kaip ją išsaugoti ateičiai?

Kuo mažiau globos svečių yra Gelyje, tuo stipriau keičiasi miestas kartu su bendruomene. Galiausiai ir įsitikinimas, kas priimtina.

G.Vandeperre turi vilties, kad tradicija išliks. Dėl to, kad praėjusių metų gruodį Gelio globos kultūrą UNESCO pripažino pasaulio paveldu.

Dar ir dėl to, kad dabar globėjų šeimos gauna iš valstybės daugiau pinigų išlaidoms apmokėti. Bent jau 1179 eurus per mėnesį, o iki 2024 metų kovo gaudavo tik 720 eurų. Be to, yra jaunų šeimų, kurios priėmė globos svečius, kaip tai buvo ir anksčiau. Viena jų – G.Van Doninck ir T.Remesas.

Kolegos ir kaimynai žavėjosi jų sprendimu. Bet daugeliui priimti globotinį būtų pernelyg tolima mintis.

„Arthuras suteikia mums tiek daug gyvybės. Žmogaus kaltė, jei jis to nepastebi“, – sakė Gitte.

Neseniai jie nupirko Arthurui lentyną, patogią kėdę, nes jis ilgai sėdi prie kompiuterio. Už visa tai sumokėjo savo pinigais. „Tai – šeimos reikalas“, – patikino Tarciesas.

Pora šalia Arthuro kambario dar turi vieną laisvą. Gal kūdikiui? „Ne, jei susilauksime mažylio, jis pirmiausia miegos su mumis“, – sakė T.Remesas.

Laisvas kambarys jau numatytas kitam tikslui. Naujai globos gyventojai, kuri taip pat vyresnė nei 30-ies. Netrukus ji turi įsikraustyti.

Naujos globotinės ligos diagnozė? „Nežinome“, – ramiai sakė G.Van Doninck ir T.Remesas.

Parengė Ona Kacėnaitė

Vieta, kur tėvai gali būti jaunesni už savo vaikus: į išskirtinę tradiciją pažvelgė iš arti