Kantrybė, daug kantrybės – tokią savybę pirmiausia išskyrė Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Kauno viltis“ darbuotoja Evelina Bernatavičė kalbėdama apie nelengvą darbą šioje įstaigoje.

Kauno savivaldybė apdovanojo 3 tūkst. eurų premijomis E.Bernatavičę ir dar 5 socialinius darbuotojus, kurie kasdien rūpinasi jautriausiomis visuomenės grupėmis.

Dar 6 specialistams už nepriekaištingą ir atsakingą darbą skirtos specialios padėkos.

Kolpingo kolegijoje bei Vytauto Didžiojo universitete socialinio darbo ypatumus studijavusi kaunietė tikino, kad pasirinkti šį kelią daugiausia paskatino asmeninė patirtis.

[[ge:lrytas:lrytas:39689913]]

Bendrijoje „Kauno viltis“ E.Bernatavičė dirba jau septynerius metus ir mano atsidūrusi tinkamoje vietoje.

– Kaip atsidūrėte šioje įstaigoje? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo E.Bernatavičės.

[[ge:lrytas:lrytas:38661150]][[ge:lrytas:lrytas:39996584]][[ge:lrytas:lrytas:38643141]][[ge:lrytas:lrytas:38874167]]

– Socialinį darbą dirbau kitoje įstaigoje ir tuo metu net maniau, kad tai – ne man. Tai buvo biudžetinė įstaiga. Supratau, kad tokioje vietoje negaliu dirbti, – kasdien sėdėti nuo 8 iki 17 valandos.

Tuomet metus dirbau visiškai kitoje srityje, bet sugalvojau sugrįžti. Radau darbo skelbimą, atėjau į pokalbį ir būtent mane pasirinko. Labiausiai papirko aplinkybė, kad tai yra nevyriausybinė organizacija.

– Kodėl išvis pasirinkote veiklą šioje srityje?

– Lėmė labiau asmeninės priežastys – augau nevisiškai įprastoje šeimoje, žinau, ką reiškia emigracija, esu netekusi daug artimųjų.

Tarp artimųjų buvo sunkiomis ligomis sirgusių žmonių, teko jais rūpintis. Nuo paauglystės natūraliai susiformavo noras jiems padėti.

– Kaip atrodo kasdienis jūsų darbas?

– Prieš pusantrų metų organizacija įkūrė grupinio gyvenimo namus – tai bendruomeniniai namai. Juose gyvena 10 žmonių su intelekto arba psichosocialine negalia.

Turime 5 moteris ir tiek pat vyrų, kuriais rūpinasi dar 5 individualios priežiūros darbuotojai. Pas mus patenka darbingo amžiaus žmonės ir gali gyventi iki gyvenimo pabaigos.

Jeigu kas nors nepatinka, jie gali rinktis kitą įstaigą. Šiems žmonėms grafikas ir ribos yra labai svarbu.

Po pusryčių jie kažkur važiuoja – į profesines mokyklas, socialines dirbtuves, dienos centrus, lankosi pas medikus, perka drabužių.

Jie grįžta apie 15–16 valandą. Tuomet jau namuose vyksta papildomi užsiėmimai. Pagal galimybes gyventojai rūpinasi savo kambarių priežiūra, plauna indus.

Savaitgaliais rengiamos įvairios ekskursijos, lankomi muziejai, kino teatrai, kavinės, užsisakome picų. Dalis žmonių nebuvę net vaistinėse, jie nežino, kad maistas gali būti pristatomas į namus. Kieme turime nedidelį daržą, kuriuo rūpinamės, pjauname žolę, žiemą nukasame sniegą.

Esu atsakinga už tuos žmones, taip pat už darbuotojus, tvarkau administracinius reikalus. Turiu pasirūpinti medicinos paslaugomis, sudėlioti veiklos grafikus, sumokėti mokesčius, pasirūpinti maitinimu.

Darau viską tą patį, ką žmonės įprastai daro savo namuose. Svarbiausias tikslas – išmokyti tuos žmones gyventi kuo savarankiškiau, atkurti ir išugdyti jų socialinius įgūdžius, skatinti priimti sprendimus.

– Galima įsivaizduoti, kad tai padaryti nėra paprasta?

– Žmonių intelektinis sutrikimas yra labai skirtingas. Net jeigu atrodo, kad jau pavyko smarkiai pasistūmėti į priekį ugdant net paprasčiausius įpročius, vieną rytą gali paaiškėti, kad vėl viską teks pradėti iš pradžių.

– Ar tokiais atvejais nenusvyra rankos?

– Man dar nesvyra, bet kartais apima kažkoks savęs nuvertinimo jausmas – susidaro įspūdis, kad kažką negerai padariau. Tačiau visi žinome, kad taip gali atsitikti, surandame kitų būdą ir vėl judame į priekį.

– O kaip namų gyventojai jus vertina, kaip elgiasi?

– Mūsų ryšys yra gana artimas, nes kai kam esame vieninteliai artimi žmonės. Jie rašo žinutes, siunčia nuotraukas net tuomet, kai išvykstu atostogauti. Santykis šiltas ir artimas, bet nepamirštame profesionalumo.

Aš jiems esu autoritetas, jie mane gerbia. Jeigu ką nors padaro ne pagal taisykles, labiausiai jaudinasi, kad aš apie tai nesužinočiau.

Esame didelė šeima su savo nesutarimais, rūpesčiais, iššūkiais. Ratas sukasi, būna gerų dienų, būna labai blogų. Tenka spręsti emocines, socialines problemas ir dar atskirai – su tų žmonių artimaisiais.

Dažnu atveju tėvų ar globėjų požiūris į artimąjį ir jo gebėjimus prasilenkia su tikrove, su kuria mes kasdien susiduriame.

Mūsų pareiga – tinkamai paaiškinti ir nuteikti, supažindinti su tikraisiais gebėjimais, nes pas mus gyvendami šie žmonės atsiskleidžia kitomis spalvomis.

– Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų dirbti tokį darbą?

– Pirmiausia – kantrybės, didelės kantrybės. Reikia mokėti išklausyti ir susivaldyti, jausti ribas, būti empatiškam, gerbti. Reikia suprasti, kad tie žmonės nėra kažkuo menkesni, – mes visi esame lygūs.

– Ar dar ilgam užteks tos kantrybės?

– Kol kas negalvoju, bet meluočiau sakydama, kad per tuos metus nėra buvę įvairių minčių. Dabar atrodo, kad esu labai tinkamoje vietoje, turiu daug saviraiškos, ir tai viską atperka. Esame laisvi, mūsų idėjos priimamos, todėl noriu šioje įstaigoje pasilikti.

– Gal nujaučiate, kas lėmė sprendimą skirti premiją?

– Apie save sunku kalbėti, bet kolegės sako, kad esu labai stipri asmenybė, dėl savo žmonių galiu lipti per galvas. Esą be manęs tas namas išvis nestovėtų. Pagal savo būdą mėgstu vadovauti ir sudėlioti planus, turiu tvirtą ranką.

Premiją už pagalbą neįgaliesiems gavusi Evelina nestokoja geležinės kantrybės: „Dėl savo žmonių galiu lipti per galvas“