Moteris pasakoja, kad dėl neaiškių priežasčių gimdymas prasidėjo 22 savaitę: „Taip tikriausiai įvyko, nes savyje auginau ne vieną, o du vaisius, laukiausi dviejų mergaičių. Vieną rytą pradėjau jausti skausmus, todėl susisiekiau su savo ginekologu, tačiau buvau nuraminta – jaudintis nėra dėl ko.“
Visgi, tos pačios dienos vakare Jurgita pastebėjo, kad pradėjo kraujuoti, todėl vėl pasikonsultavusi su gydytoju, išvyko į ligoninę: „Priimamajame sužinojau, kad mano gimdos kaklelis jau atsivėręs ir netgi matosi vieno iš vaikų vandenmaišis, todėl buvo priimtas sprendimas brandinti mažylių plaučius.
Po pusantros paros, nuėjusi į patologijos skyrių echoskopiniam tyrimui sužinojau, kad vienas iš vaisių (tai buvo Kamilė) yra pasiruošęs gimti, tačiau gydytojai pasakė, kad 99 proc. abi mergaitės gims negyvos, o gimdyti turėsiu pati.“
Visgi gydytojų spėjimai nepasitvirtino ir netrukus gimė ankstukė Kamilė, o Atėnę teko apvertinėti, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Ką tik gimusi Atėnė dar spėjo su mumis pasisveikinti, išleido garselį, tačiau tą pačią dieną jai plyšo plautis ir ji žuvo“, – su ašaromis prisimena Jurgita.
Tuo tarpu Kamilė pamažu pradėjo stiprėti ir kabintis į gyvenimą. Mergaitei buvo nustatytos 2–3-io laipsnio kraujosruvos smegenų skilveliuose, Kamilė ilgai buvo intubuota, kadangi jos plaučiai nebuvo pakankamai stiprūs, kad galėtų kvėpuoti pati. Taip pat ji gimė su atviru širdies arteriniu lataku, kuris pats neužsivėrė, todėl Kamilei buvo atlikta jos pirmoji operacija.
„Mūsų pagrindinėmis problemomis tapo kraujosruvos, kvėpavimo sunkumai ir neišnešiotumas. Iš ligoninės Kamilę išrašė po 288 dienų“, – pasakoja Jurgita.
Tiesa, Kamilės kraujosruvos tapo daugiakamerinėmis cistomis bei mergaitei išsivystė hidrocefalija – galvos smegenų vandenė: „Pirmoji Kamilės operacija buvo širdies arterinio latako užvėrimas, o antroji buvo galvos. Deja, ties tuo operacijos nesibaigė, iki šios dienos Kamilei yra iš viso atlikta 30 operacijų.“
Jurgita sako, kad yra be galo dėkinga neurochirurgui R. Raugalui, kuris puikiai suvaldė Kamilės hidrocefaliją, bei prof.dr. Sauliui Ročkai. Kol kas prognozuojama, kad Kamilei teks atlikti dar bent vieną galvos operaciją dėl augimo niuansų.
„Žinoma, kaip ir daugumos ankstukų, Kamilės raida atsilieka, tačiau atsižvelgdama į tai, ką jai teko išgyventi – aš labai džiaugiuosi esama situacija. Ji be galo daug dirba. Dar būnant ligoninėje Kamilei buvo paskirtos mankštos, o grįžusi namo ji tikrai labai intensyviai kibo sportuoti, mankštintis ir mokytis“, – džiaugiasi Jurgita.
Kamilės mama pabrėžia, kad mergaitė mėgina viską – pradedant fiziniais užsiėmimais, baigiant mamos balso terapija – tam, kad būtų pagerinta jos augimo ir gyvenimo kokybė. Deja, po vienos iš galvos operacijų dingo Kamilės verkimas, tačiau visas emocijas jį puikiai parodo: „Labai tikimės, kad mamos balso terapijos pagalba verkimas sugrįš. Dabar Kamilei yra nustatytas dešinės kūno pusės cerebrinis paralyžius ir dalinė abiejų akių nervų atrofija, todėl šiuo metu jai nustatyta stipri silpnaregystė.“
Jurgita sako, kad nepaisant visko, Kamilė yra itin aktyvus vaikas, besidomintis viskuo aplinkui, jai labai patinka sportuoti, todėl visa šeima tikrai nenuleidžia rankų.
„Pamatytumėte Kamilę – nepatikėtumėte! Mes darome viską kas yra įmanoma, kad ji gerai gyventų. Nors raida ir vėluoja, bet viskas po truputėlį atsiranda, todėl aš tikrai neišgyvenu. Mes judam į priekį – tai yra svarbiausia,“ – savo dukra didžiuojasi Jurgita.
Paklausta kaip jautėsi visą šį laikotarpį, Jurgita neslepia, kad buvo labai sunku: „Tikriausiai, kaip ir visos kitos mamos, kurių istorija bent kiek panaši, jaučiausi desperatiškai, bet labai stengiausi neprarasti vilties, vyro palaikymas ir nuolatinis buvimas šalia ypač gelbėjo ir padėjo nepalūžti. Aš esu optimistė, nepasiduodu blogoms mintims, todėl kartu su Kamile ir vyru, apsupę save pozityvumu, keliaujame per gyvenimą.“
„Čia mano pirmas vaikas ir labai ypatingas, todėl itin stengiausi laikytis. Prie Kamilės niekada neverkdavau, nenorėjau jai perduoti savo emocijų, juk jinai ir taip turėjo daug reikalų, su kuriais reikėjo tvarkytis. Tam, kad neverkčiau, Kamilei skaitydavau daug pasakų, dainuodavau“, – pasakoja Jurgita, primindama, kad tokiose situacijose ypač svarbu yra nepasiduoti.
Šiuo metu Kamilei yra 3,5 metai, su intensyvia tėvelių ir profesionalių medikų pagalba ankstukė sveiksta ir stiprėja.
„Mes visos taip sakome, bet išties, labai svarbu yra tikėti. Visoms mamos noriu pasakyti – būkite stiprios, galbūt jūsų laukia ilgas kelias, bet nepasiduokite, neapkraukite vaikų liūdesiu ir baime, ir viskas tikrai bus gerai“, – savo ir Kamilės istoriją užbaigia Jurgita.