Nors iš pradžių šeimai nebuvo lengva prisitaikyti ir įgyvendinti pokyčius, ilgainiui mama įgavo specialybę bei su vaikais išsikraustė gyventi savarankiškai. Dabar jiems sekasi puikiai, o Jolanta pataria tiems, kurie kenčia, nebijoti prašyti pagalbos ir kreiptis į Vilniaus arkivyskupijos Caritą, mat jame sulaukė stipraus palaikymo bei atgavo pasitikėjimą savimi, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kokiomis aplinkybėmis bei kada atsidūrėte Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namuose?
– Į Motinos ir vaiko namus patekau prieš 11 metų, kai su trimis vaikais išėjome iš smurtinės aplinkos. Tuo metu neturėjau nei savo namų, nei finansinio stabilumo, tačiau labai norėjau apsaugoti vaikus ir pradėti gyvenimą iš naujo. Padedant vaiko teisių specialistams, mums buvo suteikta galimybė apsigyventi šiuose Vilniaus arkivyskupijos Carito namuose.
Aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė atvirai papasakojo apie šeimoje patirtą smurtą
– Nuo kokios realybės pasitraukėte tuo metu?
– Tuo metu atsitraukėme nuo nuolatinės įtampos, baimės ir nesaugumo. Tai buvo labai sunkus gyvenimo etapas, kupinas nežinomybės ir nerimo dėl ateities.
Pagalbos centre buvome priimti labai šiltai ir žmogiškai. Jau nuo pirmųjų dienų jautėme rūpestį, pagarbą ir supratimą. Man tai buvo labai svarbu, nes tuo metu buvau pavargusi emociškai ir psichologiškai.
Susiję straipsniai
– Kaip pati ir vaikai reagavote iš pradžių – ko tikėjotės, galbūt bijojote, o ko norėjote?
– Iš pradžių buvo daug baimių ir nepasitikėjimo. Bijojau nežinomybės, nerimavau, kaip seksis vaikams, ar pavyks „atsistoti ant kojų“. Norėjosi tik ramybės, saugumo ir galimybės pradėti gyventi kitaip. Vaikams taip pat reikėjo laiko priprasti prie naujos aplinkos.
Manau, kad iš pradžių sunkiausia buvo priimti pačią situaciją ir suprasti, kad mums tikrai reikia pagalbos. Tačiau laikui bėgant supratau, jog pagalbos prašyti nėra silpnumo ženklas. Atvirkščiai, tai – pirmas žingsnis į geresnį gyvenimą.
– Kaip ilgainiui keitėsi (arba ne) jūsų visų požiūris, ar lūkesčiai buvo patenkinti?
– Gyvendama Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namuose po truputį atgavau pasitikėjimą savimi. Dirbome su socialinėmis darbuotojomis ir psichologais, kurie labai padėjo emociškai sustiprėti. Kol vaikai lankė darželį, aš baigiau virėjos mokslus ir atlikau praktiką.
Po kurio laiko persikėlėme gyventi į Druskininkus ir pradėjome savarankišką gyvenimą. Mano lūkesčiai buvo daugiau nei pateisinti, nes ten gavau ne tik stogą virš galvos, bet ir tikrą, žmogišką, palaikymą.
– Kas jums labiausiai patiko ir padėjo gyvenant Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namuose?
– Labiausiai prisimenu šilumą, rūpestį ir saugumo jausmą. Tuo metu man buvo labai svarbu jausti, kad nesu viena. Taip pat labai vertinu darbuotojų kantrybę, palaikymą ir tikėjimą manimi.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Ko nemėgote, galbūt negalėjote priimti, susitaikyti?
– Negalėčiau pasakyti, kad kažko labai nemėgau. Greičiausiai, sunkiausia buvo pačiai savo viduje priimti gyvenimo pokyčius ir susitaikyti su tuo, kiek daug teko patirti. Tačiau pati aplinka ir žmonės padėjo visa tai išgyventi kur kas lengviau nei galėjo būti.
Šiuo metu gyvenu daug ramiau. Vaikai jau užaugę, o aš labai džiaugiuosi, kad tada išdrįsau žengti tą sunkų žingsnį. Nors gyvenime buvo daug išbandymų, šiandien galiu pasakyti, jog viskas buvo verta dėl vaikų saugumo ir mūsų ateities.
– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie kenčia gyvenime, tačiau nedrįsta, bijo ar nežino kur kreiptis pagalbos, kaip padrąsinti save?
– Žmonėms, kurie šiuo metu kenčia ar bijo kreiptis pagalbos, norėčiau pasakyti – nebijokite prašyti pagalbos. Net kai atrodo, kad išeities nėra, visada atsiranda žmonių, kurie gali padėti. Kartais vienas drąsus žingsnis pakeičia visą gyvenimą.
Labai svarbu suprasti, kad nė vienas žmogus neturi gyventi baimėje ar kentėti vienas. Esu labai dėkinga Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namams už suteiktą pagalbą, šilumą ir žmogiškumą. Ši vieta mūsų gyvenime paliko labai svarbų ir šviesų pėdsaką.