Kaip vasarą paruošti autistišką vaiką mokyklai?

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sako, kad ruošiantis mokyklai svarbu matyti ne tik akademinius gebėjimus, bet ir tai, kas vaikui padeda jaustis saugiai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Vienas svarbiausių pasiruošimo mokyklai įgūdžių yra gebėjimas parodyti, kad vaikas nesupranta, jam nepavyksta ar reikia pagalbos. Tai nebūtinai turi būti pasakyta žodžiais. Vieniems vaikams tai gali būti išmoktas sakinys, kitiems – parodymas, gestas, kortelė su simboliu ar mygtukas komunikatoriuje. Svarbiausia, kad vaikas turėtų būdą parodyti, jog jam sunku“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak jos, namuose vaikas gali gebėti paprašyti pagalbos ar palaukti savo eilės, tačiau daugeliui autistiškų vaikų šie įgūdžiai yra labai susiję su konkrečia aplinka, žmonėmis ir saugumo jausmu. Todėl tėvai kartais nustemba, kad namuose vaikas pagalbos paprašo, o mokykloje tarsi „pamiršta“ šį įgūdį. Taip nutinka ne todėl, kad vaikas staiga „nebemoka“. Gebėjimą prašyti pagalbos dažnai reikia mokytis perkelti iš vienos aplinkos į kitą.

„Todėl ruošiantis mokyklai svarbus tampa ir darželio vaidmuo. Verta kartu su auklėtojais pastebėti, kokiose situacijose vaikui sunkiausia: ar jis pasimeta gavęs ilgesnę instrukciją, ar laukia, kol suaugęs pats supras problemą, ar sunkiai pereina nuo vienos veiklos prie kitos, ar labai išgyvena, kai tenka palikti užduotį nebaigtą.

Šie pastebėjimai padeda susitarti dėl bendro reagavimo būdo namuose, darželyje ir vėliau mokykloje. Jeigu vaikui padeda trumpesnės instrukcijos, išankstinis perspėjimas, papildomas laikas ar galimybė trumpam atsitraukti nuo triukšmo, apie tai reikėtų iš anksto pasikalbėti su būsima mokytoja ir mokinio padėjėju“, – pabrėžia K. Košel-Patil.

„Kai kuriems autistiškiems vaikams sunkiausia būna staigus užduoties nutraukimas. Suaugusiajam natūralu žinoti, kad darbą galima pratęsti vėliau. Tačiau autistiškam vaikui nebaigta veikla gali kelti labai stiprų vidinį diskomfortą, ir tai nėra sąmoningas reakcijos pasirinkimas“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak jos, skambutis pamokos viduryje, netikėtas veiklos pakeitimas ar nebaigtas piešinys kartais sukelia daug stipresnę reakciją, nei tikėtųsi aplinkiniai. Iš šalies tai gali atrodyti kaip užsispyrimas, „ožiukai“ ar nenoras bendradarbiauti, tačiau dažnai vaikas tiesiog neturi pakankamai lankstumo ir saugumo jausmo tokiems staigiems pokyčiams.

„Būtent todėl, ruošiantis mokyklai, labai padeda ne tik kalbėjimas apie mokyklą, bet ir mažos „repeticijos“. Naudingi vizualiniai tvarkaraščiai, socialinės istorijos, nuotraukų knygelės ir susipažinimas su mokyklos aplinka. Tačiau svarbu ne tik parodyti vaikui būsimą aplinką, bet ir padėti jam po truputį patirti mažus pokyčius saugiomis sąlygomis“, – teigia K. Košel-Patil.

K. Košel-Patil atkreipia dėmesį, kad kai kuriems vaikams sunkumai kyla dėl pokyčio netikėtumo: „Ruošiantis mokyklai gali būti naudinga po truputį praktikuoti mažus pasikeitimus saugiose situacijose: kartais šiek tiek pakeisti rutiną, iš anksto apie tai perspėjant vaiką ir kartu aptariant, kas pasikeis, o kas liks taip pat. Taip pat galima mokyti sustoti nebaigus mėgstamos veiklos, aiškiai parodant, kada ir kaip prie jos bus galima grįžti vėliau.“

„Ruošiantis mokyklai verta kartu su vaiku mokytis atpažinti momentus, kai situacija tampa „per daug“. Tuo metu bandymas aiškinti taisykles ar reikalauti „tiesiog nusiraminti“ dažniausiai tik didina vaiko stresą. Kiekvieno vaiko streso ženklai ir pagalbos būdai yra skirtingi, todėl suaugusiesiems svarbu pastebėti ankstyvus augančios įtampos signalus dar iki momento, kai vaikui pasidaro per sunku“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak jos, vieniems vaikams augantį stresą gali rodyti intensyvesnis judėjimas, kitiems – tylėjimas, prakaitavimas, dirglumas, atsitraukimas ar sunkumai susikaupti. Tokius ženklus turėtų atpažinti ne tik tėvai, bet ir darželio auklėtojai, būsima mokytoja bei mokinio padėjėjas.

„Šio amžiaus vaikui dar reikia daug suaugusiojo pagalbos nusiraminti, tai vadinama koreguliacija. Kai kuriems vaikams padeda kvėpavimo pratimai, ritmiški judesiai, sensoriniai daiktai ar galimybė trumpam atsitraukti į ramesnę vietą. Tai pirmieji savireguliacijos įgūdžiai, kurių vaikas po truputį mokosi kartu su suaugusiaisiais. Kuo anksčiau pavyksta suprasti, kas konkrečiam vaikui padeda pasijusti saugiau ir sumažinti augantį stresą, tuo lengviau suaugusiesiems padėti jam sudėtingose situacijose“, – paaiškina K. Košel-Patil.

„Iki rugsėjo verta stebėti, kokiose situacijose vaikui sunkiausia: kai reikia laukti, persijungti tarp veiklų, išgirsti ilgesnę instrukciją ar nutraukti mėgstamą veiklą. Šiuos pastebėjimus svarbu aptarti su darželio komanda ir būsima mokykla“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak K. Košel-Patil, taip pat verta iš anksto pasirūpinti reguliacijai padedančiais dalykais: sensoriniais įrankiais, ausinėmis, galimybe trumpam atsitraukti į ramesnę vietą ar kitais vaikui tinkamais sprendimais. Ne mažiau svarbu pasikalbėti su būsima mokytoja apie tai, kas vaikui padeda, o kas apsunkina situaciją.

„Vasarą galima po truputį praktikuoti mažus pokyčius saugiose situacijose: šiek tiek keisti rutiną, „repetuoti“ naujas situacijas ar mokytis sustoti nebaigus veiklos, aiškiai parodant, kada ir kaip prie jos bus galima grįžti. Adaptacija nėra kelių dienų klausimas. Pradėti lankyti mokyklą daugeliui autistiškų vaikų yra labai didelis pokytis“, – pabrėžia K. Košel-Patil.

Ji primena, kad pirmosios savaitės mokykloje daugeliui autistiškų vaikų gali būti labai varginančios. Didesnis jautrumas, dirglumas ar stipresnis stereotipinis elgesys adaptacijos pradžioje dažnai reiškia ne tai, kad vaikui „nesiseka“, o tai, kad jis visą dieną labai stengėsi. Pirmosiomis savaitėmis vaikui dažnai reikia daugiau poilsio, tylos, nuspėjamumo ir galimybės atsigauti. Kuo anksčiau tėvai, darželis ir mokykla pasidalija informacija apie vaikui padedančius būdus, tuo lengviau sukurti aplinką, kurioje jis galėtų saugiau pradėti mokyklos kelią.