Vaikas gali puikiai spręsti testus, bet bijoti paklausti. Gali gauti aukščiausią įvertinimą, bet sutrikti, kai užduotis neturi vieno aiškaus sprendimo. Gali būti akademiškai stiprus, tačiau sunkiai priimti sprendimus, vengti iniciatyvos ar labai skaudžiai išgyventi nesėkmę.
Pasak privačios mokyklos „Pažinimo medis“ Kauno padalinio vadovės Raimundos Česonienės, šiandien vis aiškiau matyti, kad mokyklos užduotis nebėra vien perduoti žinias.
Ji turi padėti vaikui suprasti, kaip mokytis, kaip mąstyti, kaip priimti tai, kad klaidos yra mokymosi proceso dalis, kaip neprarasti drąsos ir kaip pritaikyti tai, ką žino, realiose gyvenimo situacijose.
Vienintelė tokia mokykla Lietuvoje: pedagogė neslepia pasididžiavimo – čia gimė labai daug talentų
Kai informacijos pakanka visiems
Pradėkime nuo to, kas pasikeitė. Dar prieš porą dešimtmečių žinios buvo vertybė savaime – jas reikėjo sukaupti, įsiminti, atkartoti. Šiandien bet kurį faktą vaikas randa per kelias sekundes telefone. Todėl ir mokyklos vaidmuo neišvengiamai keičiasi.
Susiję straipsniai
„Gyvename pasaulyje, kuriame vien žinių nebepakanka. Informaciją šiandien gali surasti visi, tačiau vis svarbiau tampa gebėjimas atsirinkti, mąstyti kritiškai, kurti sprendimus“, – sako R. Česonienė.
Tai nereiškia, kad akademiniai pasiekimai nebesvarbūs – priešingai. Tačiau pasikeitė klausimas, į kurį turi atsakyti mokykla. Anksčiau jis skambėjo: ką vaikas žino? Dabar prie jo prisideda ne mažiau svarbus klausimas: kaip tas žinias vaikas geba pritaikyti?
Kai stiprus mokinys bijo bandyti
Daugelį tėvų gali nustebinti tai, kad su sunkumais susiduria ne tik tie vaikai, kuriems mokytis sekasi sunkiau. Iššūkių patiria ir akademiškai stiprūs mokiniai – tik jų problemos dažnai lieka mažiau matomos, nes slepiasi po gerais pažymiais.
„Akademiškai stiprūs vaikai neretai būna ir dideli perfekcionistai. Jiems svarbu žinoti, koks atsakymas laikomas teisingu – ne visada dėl smalsumo, bet dažnai todėl, kad jie bijo suklysti. Tokie vaikai nenori nuvilti tėvų ar mokytojų ir jaučia spaudimą visada pasirodyti geriausiai“, – pasakoja R. Česonienė.
Ši baimė kartais pasireiškia visiškai netikėta forma – atsitraukimu. „Kai vaikai labai bijo suklysti, jie kartais apskritai atsisako veikti. Tuomet vaikas gali atrodyti nemotyvuotas, nenorintis įsitraukti, nors tikroji priežastis dažnai būna ne abejingumas, o išankstinė nesėkmės baimė. Vaikui atrodo saugiau nedaryti visai, negu pabandyti ir patirti nesėkmę“, – aiškina mokyklos Kaune vadovė.
Štai kodėl tariamas vaiko „tingumas“ ar „nenoras“ nebūtinai yra tai, kuo atrodo. Kartais už jo slypi vaikas, kurį suparalyžiuoja klaidos baimė.
Klaida – ne nesėkmė, o mokymosi dalis
Atsakas į šią baimę, pasak R. Česonienės, prasideda nuo paprasto, bet dažnai sunkiai įgyvendinamo dalyko – kultūros, kurioje klaida laikoma ne nesėkme, o natūralia mokymosi dalimi.
„Mes labai sąmoningai kuriame aplinką, kurioje klaida nėra nesėkmė – tai natūrali mokymosi dalis. Mokytojai apie tai daug kalba su vaikais, rodo savo pavyzdžiu, kad ir suaugusieji klysta, o klaidos padeda suprasti, kur dar galime augti“, – sako ji.
Vis dėlto tai nereiškia, kad vaikai skatinami elgtis neapdairiai ar neatsakingai. Su jais daug kalbama apie pastangas, atsakingą požiūrį ir pasirinkimų pasekmes. Esmė ne skatinti klaidas, o padėti vaikui suprasti, kad klaida neturi sustabdyti mokymosi.
Ir čia mokyklos pastangų neužtenka. Tai, ką vaikas mato namuose, dažnai reiškia daugiau nei tai, ką girdi pamokoje. „Labai svarbu, kad vaikai matytų ir suaugusiuosius klystančius – tėvus, mokytojus, kurie pripažįsta savo klaidas, ramiai jas priima ir ieško sprendimų. Tokiu būdu vaikas pamažu supranta, kad jis neprivalo būti tobulas“, – pabrėžia R. Česonienė.
Todėl tėvams verta pradėti nuo paprasto dalyko – parodyti vaikui, kad klaidos yra normali gyvenimo dalis. Kai suaugęs žmogus ramiai pasako „suklydau, pabandysiu dar kartą“ ir nepadaro iš to tragedijos, vaikui tai tampa gyva pamoka.
Vaikas mokosi tada, kai jaučiasi saugus
Tėvams kartais atrodo, kad socialinių ir emocinių vaiko kompetencijų lavinimas yra tik papildoma ugdymo dalis, o svarbiausia – akademiniai rezultatai. Tačiau, pasak R. Česonienės, toks požiūris klaidingas. Vaikas gerai mokosi tik tada, kai jaučiasi saugus, priimtas ir gali drąsiai klausti, bandyti ir nepasiduoti, jei suklysta.
„Socialinės emocinės kompetencijos mūsų mokykloje nėra alternatyva akademiškumui – jos yra pagrindas, ant kurio statome stiprų akademinį ugdymą“, – teigia ji.
Remdamasi Adlerio individualiąja psichologija, R. Česonienė primena, kad vaikui svarbu jaustis priklausančiam bendruomenei, tikėti, kad „aš galiu“, jaustis vertingam ir turėti drąsos būti netobulam. Tik tada atsiveria erdvė mokytis.
„Jeigu mokytojas jaučia, kad po pertraukos vaikai grįžo po konflikto ar emociškai įsitempę, pirmiausia sustojama ir kalbamasi. Nes vaikas, kuris jaučiasi nesaugus ar yra stiprioje emocijoje, negali pilnavertiškai mokytis, susikaupti ar priimti naujos informacijos“, – aiškina mokyklos Kaune vadovė.
Išsprendus ar aptarus galimus situacijos sprendimus, vaikai daug lengviau grįžta prie užduočių. Penkios minutės, skirtos emocijoms, neretai sutaupo visą pamoką.
Kur baigiasi sveikas ambicingumas
Privačios mokyklos dažnai siejamos su padidintais tėvų lūkesčiais. Tačiau riba tarp sveiko ambicingumo ir spaudimo, pasak R. Česonienės, yra aiškesnė, nei atrodo.
„Sveikas ambicingumas baigiasi ten, kur vaikas pradeda bijoti suklysti, praranda mokymosi džiaugsmą ar ima manyti, kad jo vertė priklauso tik nuo rezultatų. Tuomet mokymasis tampa nebe augimo procesu, o nuolatiniu bandymu pateisinti kitų lūkesčius“, – sako ji.
Tai nėra raginimas atsisakyti aukštų tikslų. Akademiškai stiprų, daugiau sužinoti norintį vaiką mokykla skatina gilintis – siūlo papildomas konsultacijas, mokslių vaikų programą, galimybę peržengti vadovėlio ribas.
Tačiau ne mažiau svarbu atliepti ir tuos vaikus, kuriems akademinis kelias nėra toks lengvas. Pasak R. Česonienės, kiekvienam mokiniui svarbu padėti atrasti savo asmeninį augimo kelią, kelti jam prasmingus tikslus ir judėti pirmyn pagal jo galimybes. Svarbiausia – ne lyginti vaikus tarpusavyje, o matyti kiekvieno pažangą, pastangas ir stiprėjančią drąsą mokytis.
Skirtumas slypi varomojoje jėgoje: ar vaikas siekia daugiau iš smalsumo ir vidinės motyvacijos, ar iš baimės nuvilti.
Koks žmogus turėtų išeiti pro mokyklos duris
Galiausiai svarbiausias klausimas: koks vaikas turėtų pabaigti mokyklą – ne kaip geras mokinys, o kaip ateities žmogus?
„Mums svarbiausia auginti vaiką, kuris geba mąstyti, kelti klausimus, drįsta abejoti ir ieškoti nestandartinių sprendimų – tokį žmogų, kuris nebijo eiti savu keliu“, – sako R. Česonienė.
Prie kritinio mąstymo ir technologinio raštingumo ji be dvejonių prideda ir žmogiškąsias savybes: emocinį atsparumą, gebėjimą bendradarbiauti, orientuotis greitai kintančioje aplinkoje, mokytis visą gyvenimą ir nebijoti pradėti iš naujo.
„Svarbu ugdyti ne vaiką, kuris siekia būti tobulas, o vaiką, kuris yra smalsus, savarankiškas, atsakingas, empatiškas ir pasitikintis savimi“, – apibendrina ji.
Grįžkime prie to mokinio, kuris sustingo prieš užduotį, neturinčią vieno teisingo atsakymo. Tikrasis jo pasirengimo gyvenimui matas – ne dešimtukas dienyne. Tai akimirka, kai jis vis dėlto pabando. Galbūt suklysta, bet nepraranda drąsos, ieško kito sprendimo ir juda toliau. Šito jokia pažymių knygelė neparodys, bet būtent tai ir lemia, kaip vaikui seksis tada, kai mokykla liks už nugaros.