„Džiaugsmas buvo begalinis, nes ne kiekvieną dieną sužinai tokias nuostabias naujienas. Todėl dabar labai laukiame, kada galėsime vėl sugrįžti į šią nuostabią šalį ir ten dainuoti ne tik konkurse, bet ir bendrame koncerte su japonų choru“, – sako Gabrielė.
Svajonė prasidėjo nuo anime
Pačios Gabrielės ryšys su Japonija prasidėjo dar pandemijos metu, kai ji pirmą kartą pamatė anime serialą „Mano herojaus akademija“.
Susiję straipsniai
„Tiesiog įsimylėjau animacijoje perteiktą jų kultūrą. Tuo metu Japonija atrodė labai tolima šalis, esanti kitame pasaulio krašte. Tačiau nenustojau domėtis jų kultūra, muzika. Praėjusią vasarą pasakiau mamai, kad norėčiau ten nuvykti. Kartais atrodo, kad kai labai svajoji, visas pasaulis padeda tas svajones įgyvendinti“, – pasakoja ji.
Susidomėjimas netrukus virto realiais ryšiais. Konkursų ir vokalo mokytojos-mentorės Viktorijos Miškūnaitės-Jarašienės dėka Gabrielė bei jos šeima susipažino su Japonijos kultūros puoselėtojais, kuriuos iki šiol vadina draugais.
„Mane labai sužavėjo jų pagarba žmonėms, gamtai ir tradicijoms. Jie domisi Lietuva, mūsų muzika, kanklėmis, tradiciniais sodais. Žinau, kad jie augina javus, kepa duoną, myli gamtą, gerbia vaikus ir vyresnius žmones. Jaučiuosi labai laiminga, kad ši draugystė tęsiasi“, – sako Gabrielė.
Mokosi ne tik dainų, bet ir jų istorijų
Šiuo metu jaunoji atlikėja kartu su mama ir vokalo mokytoja intensyviai ruošiasi pasirodymui Japonijoje. Repeticijose tenka mokytis ne tik muzikos, bet ir japonų kalbos tekstų bei tarimo subtilybių.
Vienas iš koncertinėje programoje skambėsiančių kūrinių skirtas 2011 metų Japonijos žemės drebėjimo ir cunamio aukų atminimui.
„Kai tenka garbė dainuoti tokias prasmingas dainas, atsiranda dar didesnis noras mokytis. Aš dar nebuvau gimusi, kai įvyko ši tragedija, todėl kartu su mama žiūrėjome dokumentinius filmus, mokytojos dukra, studijuojanti japonologiją, padėjo versti tekstus ir stengėmės suprasti, ką ši daina reiškia Japonijos žmonėms“, – pasakoja mergaitė.
Kitas kūrinys yra iš garsiojo animacinio filmo „Princesė Mononokė“, pasakojančio apie žmogaus ir gamtos santykį bei atsakomybę saugoti aplinką.
Lietuva japonų akimis – dainuojanti ir įkvepianti šalis
Gabrielės kelionės į Japoniją laukia ir jos bičiuliai šioje šalyje. Vienas jų – Akihito Kinashi, japonų baritonas, choro „AKchoir“ įkūrėjas ir dirigentas, jau daugiau nei dešimtmetį puoselėjantis Lietuvos ir Japonijos kultūrinius ryšius. Įkvėptas Lietuvos Dainų šventės, jis Japonijoje aktyviai pristato lietuvišką muziką ir organizuoja bendrus abiejų šalių menininkų projektus.
Būtent Akihito pirmasis pakvietė Gabrielę prisijungti prie bendro koncerto Japonijoje ir neslepia susižavėjimo ne tik jaunosios atlikėjos talentu, bet ir Lietuvos muzikine kultūra.
„Yra daug jaunų muzikantų, turinčių puikius techninius gebėjimus. Tačiau Gabrielė turi daugiau nei vien techniką. Ji emocijas perteikia natūraliai ir nuoširdžiai. O svarbiausia – akivaizdu, kad ji iš tiesų myli dainavimą“, – sako A. Kinashi.
Pasak jo, profesionalioje muzikoje svarbiausia ne tobulumas, o gebėjimas paliesti klausytoją.
„Kai atlikėjas yra nuoširdus savo santykyje su muzika, žmonės tai iš karto pajunta. Gabrielė turi šią retą savybę“, – teigia japonų baritonas.
A. Kinashi ypač žavi tai, kad Lietuvoje auga talentingi, smalsūs ir kūrybingi jauni žmonės, gebantys tapti savo šalies kultūros ambasadoriais pasaulyje.
„Jos balso diapazonas yra išskirtinis, tačiau dar labiau mane stebina muzikinis jautrumas. Gabrielė geba perteikti emocijas ir užmegzti ryšį su žmonėmis per muziką. Tai labai reta dovana“, – sako jis.
Ryšys su Lietuva – daugiau nei dešimtmetį
Japonų dirigento ryšys su Lietuva prasidėjo 2014 metais, kai pirmą kartą apsilankė mūsų šalyje ir sudalyvavo Dainų šventėje.
„Ten pamačiau dešimtis tūkstančių žmonių, kartu dainuojančių per visas kartas. Vaikai, jaunimas, suaugusieji ir senjorai stovėjo greta vieni kitų ir išdidžiai dainavo savo tautos dainas. Buvau labai sujaudintas. Tuomet supratau, kad ir Japonijai reikia kažko panašaus – šventės, kuri žmones suvienytų per dainą“, – prisimena jis.
Šiandien Lietuvą A. Kinashi vadina savo antraisiais namais, o lietuvius – tikrais draugais.
„Muzika nėra vien varžymasis. Muzika yra džiaugsmas, draugystė ir bendrystė. Ji turi galią suvienyti žmones nepaisant kalbos, tautybės ar kultūros skirtumų. Tikiuosi, kad viešnagė Japonijoje padės Gabrielei atrasti ir šią muzikos pusę“, – sako A. Kinashi.
Kviečia į koncertą Vilniuje
Dar prieš išvykdama į Japoniją, Gabrielė kartu su japonų choru „AKchoir“ pasirodys Lietuvoje. Birželio 24 dieną, 19 valandą, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje vyks koncertas, kuriame skambės lietuvių ir japonų muzika, o scenoje, šalia kitų žymių atlikėjų, tokių kaip Viktorija Miškūnaitė-Jarašienė, Jurgis Jarašius, Gintarė Jautakaitė, kartu pasirodys ir Gabrielė Butkaliuk.
Koncertas yra dalis Lietuvos ir Japonijos kultūrinio bendradarbiavimo iniciatyvų, kurias jau daugiau nei dešimtmetį puoselėja choro „AKchoir“ įkūrėjas ir dirigentas Akihito Kinashi. Į renginį kviečiami visi muzikos mylėtojai, norintys išgirsti unikalų dviejų kultūrų muzikinį dialogą ir palaikyti jaunąją Lietuvos atlikėją prieš jos kelionę į Japoniją bei pasirodymą Carnegie Hall Niujorke.
„Man labai smagu, kad prieš kelionę į Japoniją galėsiu dainuoti kartu su savo bičiuliais iš Japonijos čia, Lietuvoje. Tikiuosi, kad į koncertą atėję žmonės pajus, kaip muzika sujungia skirtingas kultūras ir šalis“, – sako Gabrielė.
Simbolinis sutapimas Carnegie Hall scenoje
Ši vasara Gabrielei pažymėta ir dar vienu svarbiu pasiekimu. Liepos 10 dieną ji dainuos Carnegie Hall mažojoje salėje Niujorke.
Įdomu tai, kad tą pačią dieną didžiojoje Carnegie Hall salėje koncertuos legendinis japonų kompozitorius Joe Hisaishi, kurio muzika skamba ir Gabrielės atliekamoje programoje.
„Kai sužinojau, kad dainuosiu Carnegie Hall mažojoje salėje, o tuo pačiu metu didžiojoje salėje koncertuos Joe Hisaishi, man tai nepasirodė sutapimas. Juk kaip tik mokiausi jo muzikos iš filmo „Princesė Mononokė“, – šypsosi Gabrielė.
Nori, kad Japonija prisimintų Lietuvą
Paklausta, ką norėtų perduoti Japonijos klausytojams, mergaitė atsako nedvejodama:
„Norėčiau, kad galvodami apie mūsų gražią ir brangią Lietuvą jie prisimintų mane – labai dėkingą dvylikametę mergaitę už tai, kad taip šiltai priėmė mane į savo šalį, namus ir kultūrą. Tikiuosi, kad tai nebus paskutinis mūsų susitikimas.“
Lietuvos vaikams, kurie svajoja apie muziką ir didžiąją sceną, Gabrielė siunčia paprastą, bet svarbią žinutę:
„Visada tikėkite savimi ir savo galimybėmis. Pasitikėkite tėvais, mokytojais ir žmonėmis, kurie jumis tiki bei padeda eiti tuo keliu, kuriuo norite eiti jūs.“
Mama: svarbiausia ne scena, o žmogus
Gabrielės mama Aurelija Čižauskaitė-Butkaliuk neslepia, kad dukros pasiekimai kelia didžiulį pasididžiavimą.
„Kartais sunku suvokti, kad dvylikametė mergaitė iš Lietuvos šią vasarą dainuos tiek Japonijoje, tiek Carnegie Hall Niujorke, tačiau labiausiai didžiuojuosi ne scenomis ar šalimis, o tuo, kad Gabrielės talentas, darbas ir nuoširdi meilė muzikai paliečia žmones skirtinguose pasaulio kraštuose“, – sako ji.
Pasak Aurelijos, svarbiausia, kad dukra neprarastų vaikystės ir meilės muzikai. „Mes sąmoningai stengiamės, kad Gabrielė pirmiausia liktų vaiku – turėtų draugus, šeimą, pomėgius ir laisvalaikį.
Muzika yra didžiulė jos gyvenimo dalis, tačiau ne visas gyvenimas. Kiekvieną projektą vertiname ne tik pagal jo svarbą, bet ir pagal tai, kiek jis pareikalaus iš vaiko.“
Aurelija pabrėžia, kad tarptautinės patirtys dukrai suteikia kur kas daugiau nei sceninę patirtį. „Japonija, Amerika ar kitos šalys man pirmiausia yra žmonės, kurie atveria duris, kviečia bendradarbiauti ir vertina tai, ką Gabrielė kuria. Šios patirtys padeda jai augti ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip žmogui – pažinti kitas kultūras, kurti draugystes ir suprasti, kad muzika iš tiesų neturi sienų.“
Nors žmonės vis dažniau Gabrielę vadina viena perspektyviausių jaunųjų Lietuvos talentų, šeima į tokius vertinimus žiūri ramiai. „Tai labai didelis įvertinimas, už kurį esame nuoširdžiai dėkingi, tačiau man svarbiausia ne titulai ar garsūs apibūdinimai.
Gabrielė dar labai jauna. Svarbiausia, kad ji išsaugotų meilę muzikai, smalsumą ir džiaugsmą būti scenoje“, – sako mama.