Dar praėjusių metų balandį pora kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Lietuvos institucijas registruoti jų užsienyje sudarytą santuoką. Byla iki šiol nepradėta nagrinėti. Žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė stebisi teismų procesų vilkinimu Lietuvoje.
Paradoksalu, tačiau tuo metu, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neseniai išaiškino, kad valstybės narės negali atsisakyti registruoti kitose ES valstybėse sudarytų tos pačios lyties asmenų santuokų, Lietuvoje analogiški procesai vis dar stringa. Dar daugiau klausimų sukėlė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nepriimti nutarties kitos poros analogiškoje byloje, o vietoj to sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.
Ar tai – tik teisiniai formalumai? O gal ženklas, kad valstybė vis dar vengia pripažinti Europos teisės viršenybę? Apie tai kalbamės su Martynu Norbutu ir Lietuvos žaliųjų partijos pirmininke Ieva Budraite.
Pamatykite: tūkstančiai spalvingų LGBTQ+ bendruomenės narių Vilniuje surengė eitynes
– Martynai, šiomis dienomis minite dvejų metų santuokos sukaktį. Ką ši sukaktis jums reiškia?
Martynas Norbutas: Tai labai graži asmeninė šventė. Prisimename dieną, kai Briuselio rotušėje pasakėme vienas kitam „taip“. Mūsų artimiesiems tai buvo natūralus gyvenimo etapas. Nebuvo jokios revoliucijos – tiesiog du žmonės nusprendė kurti šeimą.
LGBTQ+ eitynės Vilniuje: kaip dalyvius pasitiko sostinė ir kas liko už kadro
Tačiau kartu ši sukaktis primena ir kitą realybę. Belgijoje mes esame sutuoktiniai. Europos Sąjungoje mūsų santuoka egzistuoja. O Lietuvoje valstybė apsimeta, kad jos nėra.
Kartais pagalvoju, jog tai skamba absurdiškai. Dokumentas galioja vos tik pervažiuoji vieną sieną, o kitoje – tarsi išnyksta. Bet juk ne santuoka išnyksta. Išnyksta valstybės noras ją pripažinti. Tai labai skaudu.
Susiję straipsniai
– Daugelis sakytų, kad Lietuvoje LGBTQ+ padėtis pamažu gerėja. Ar sutinkate?
Martynas Norbutas: Ne. Man atrodo, kad mes dažnai painiojame pokyčius visuomenės požiūryje, ypač tam tikruose konkrečių žmonių socialiniuose burbuluose, su valstybės veiksmais.
Žmonės tikrai tampa atviresni, daug palankiau žiūri į skirtingas šeimas. Vis daugiau tėvų palaiko savo vaikus. Tai labai svarbu. Tačiau valstybė juda visiškai kita kryptimi. Jeigu žmogus teisme laimi bylą, o institucija to sprendimo nevykdo, mes jau kalbame ne vien apie LGBTQ+ teises. Mes kalbame apie pačius demokratijos pamatus.
Man didžiausią nerimą kelia būtent tai. Kai valdžia pradeda rinktis, kurių teismų sprendimų laikytis, o kurių – ne, todėl pavojus kyla visiems.
– Ieva, ar sutinkate su tokiu vertinimu?
Ieva Budraitė: Žmogaus teisių klausimai dažnai pateikiami kaip siauras interesas, nors iš tikrųjų jie labai aiškiai parodo valstybės brandą. Kai valstybė įsipareigoja laikytis Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės, ji negali pasirinkti, kurios pareigos jai patogios.
Todėl kiekviena tokia byla pasakoja ne vien apie konkrečios poros istorija. Klausimas nebėra vien apie tos pačios lyties poras. Kalbame yra apie teisinės valstybės principus. Jei institucijos gali sau leisti nevykdyti teismų sprendimų, tai reiškia, kad tokią teisę turi visi. Tai labai pavojingas kelias.
– Ar teisingai suprantu, kad Jūs matote demokratijos degradaciją, kai institucijos delsia įgyvendinti teismų išaiškinimus?
Ieva Budraitė: Demokratinė valstybė remiasi principu, kad teismai priima sprendimus, o institucijos juos vykdo. Jeigu šis principas pradeda veikti selektyviai, atsiranda rimta problema.
Nesvarbu, ar kalbame apie žmogaus teises, aplinkosaugą, verslą ar socialinę politiką – piliečiai turi žinoti, kad teismo sprendimas nėra rekomendacija. Tai yra privalomas sprendimas.
Kai sprendimų vykdymas užsitęsia arba atsiranda įspūdis, kad tam tikri klausimai sąmoningai atidedami dėl jų politinio jautrumo, mažėja žmonių pasitikėjimas valstybe. O pasitikėjimas yra vienas svarbiausių demokratijos elementų.
Man atrodo, kad Lietuvoje kartais pernelyg lengvai žmogaus teisių klausimus priskiriame vadinamosioms kultūrinėms ar ideologinėms kovoms. Tačiau teisinės valstybės požiūriu tai nėra ideologija. Tai klausimas, ar visi piliečiai gali tikėtis vienodos teisės apsaugos ir vienodo valstybės institucijų požiūrio.
Todėl tokios bylos yra svarbios ne tik LGBTQ+ žmonėms. Jos svarbios kiekvienam Lietuvos gyventojui. Nes nuo to, kaip valstybė elgiasi tais atvejais, kurie jai politiškai nepatogūs, dažnai geriausiai matyti tikroji jos pagarba teisės viršenybės principui.
– Martynai, jūsų byla teisme laukia jau daugiau nei metus. Koks tai jausmas?
Martynas Norbutas: Labai keistas. Nes lauki ne atsakymo. Lauki, kol apskritai kažkas pradės nagrinėti tavo bylą. Tai labai skirtingi dalykai. Tu negali net numatyti kada procesas baigsis – ar reikės sprendimus skųsti, kreiptis į Žmogaus Teisių Teismą ar ne.
Šiandien susidaro įspūdis, kad ši tema yra nepatogi Lietuvos teismams. Tarsi kuo ilgiau nieko nedarysime, galbūt ateis laikas ir problema pati išsispręs.
Bet taip nebūna. Mes gyvename, dirbame, mokame mokesčius, turime šeimas, kurių valstybė nenori matyti. Ši situacija tik verčia dar aktyviau kovoti, kad visi Lietuvoje turėtume tas pačias teises.
– Lietuvoje dažnai painiojamos partnerystė ir užsienyje sudarytų santuokų registravimas. Ar tai tikrai skirtingi klausimai?
Martynas Norbutas: Tai visiškai skirtingi klausimai. Partnerystė yra vienas teisinis institutas, o mūsų byloje kalbama apie jau egzistuojančią santuoką.
Mes neprašome Lietuvos mus sutuokti. Mes tik sakome: pripažinkite faktą, kuris jau egzistuoja – mes esame susituokę ir norime, kad Lietuvos registruose tai būtų matoma. Tik tiek.
Žmonės kartais galvoja, kad mes siekiame kažkokios naujos privilegijos. Ne. Mes siekiame elementaraus teisinio tikrumo, kad mums nereikėtų vis iš naujo ir iš naujo įrodinėti, kad mes esame tarpusavyje susiję asmenys.
– Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vietoj sprendimo vienoje iš analogiškų bylų sudarė išplėstinę teisėjų kolegiją. Kaip jums atrodo, ar tokioje situacijoje, kai ESTT jau yra pateikęs išaiškinimą, toks žingsnis kelia daugiau aiškumo, ar priešingai – didina teisinį neapibrėžtumą?
Ieva Budraitė: Pats išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymas nėra kažkas neįprasto. Teismai tokio instrumento imasi tada, kai nagrinėjamas klausimas gali turėti platesnę reikšmę visai teismų praktikai arba kai reikia suformuoti aiškią poziciją ateities byloms. Todėl vien šio fakto nereikėtų vertinti kaip problemos.
Kita vertus, teismai turi galimybę prioretizuoti klausimus atsižvelgiant į jų jautrumą ir poveikį tam tikrai žmonių grupei. Tai nėra daroma, nors galėtų būti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pateikęs išaiškinimą dėl labai panašios situacijos, natūraliai kyla klausimas, kodėl procesas dar labiau užsitęsia. Žmonėms svarbu ne tik galutinis rezultatas, bet ir tai, kad teisingumas būtų įvykdytas per protingą laiką.
Šiandien kalbame jau ne apie vieną ar dvi bylas. Kalbame apie augantį skaičių žmonių, kurie nori suprasti, kokias teises jie turi ir kaip jos bus ginamos Lietuvoje. Dėl to būtų svarbu, kad teismai kuo aiškiau ir kuo greičiau suformuotų praktiką, kuri leistų išvengti naujų ginčų ateityje.