Jos mama Vinga sako, kad būtent dukros meilė muzikai padėjo paneigti vieną gajausių stereotipų apie klausos negalią turinčius vaikus ir dar kartą įrodė, kad diagnozė neapibrėžia vaiko galimybių.
Kelias iki diagnozės buvo ilgesnis nei tikėtasi
Klausos sutrikimo diagnozė dažnai tampa iššūkiu ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Su tuo susidūrė ir Vinga auginanti penkerių metų dukrą Smiltę, turinčią įgimtą neurosensorinį klausos sutrikimą.
Drabužių kolekcija „Made in Silence“ atskleidė gestų kalbos grožį
Nors kelias iki diagnozės nebuvo lengvas, šiandien moteris įsitikinusi – vaiko galimybes lemia ne diagnozė, o artimųjų palaikymas ir pasitikėjimo savimi ugdymas.
Pašnekovė pasakoja, kad dukros klausos sutrikimas buvo diagnozuotas tik sulaukus vienerių metų. Nuo pat dviejų mėnesių amžiaus Smiltė nuolat sirgo ausų uždegimais, tačiau pradžioje šeima buvo raminama, kad nerimauti nereikia.
Susiję straipsniai
Situacija pasikeitė pakeitus šeimos gydytoją, kuri nukreipė konsultacijai pas Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų centro specialistus.
Būtent atlikus išsamius tyrimus buvo nustatytas įgimtas neurosensorinis klausos sutrikimas. Netrukus mergaitei buvo pritaikyti klausos aparatai. Vis dėlto, anot Vingos, tai buvo tik pirmasis žingsnis ilgesniame pagalbos ir ugdymo kelyje.
„Daugelis žmonių mano, kad uždėjus klausos aparatą problema išsisprendžia ir vaikas pradeda girdėti kaip visi. Tačiau taip nėra. Klausos aparatas yra tik viena pagalbos priemonė – vaikui tenka mokytis suprasti girdimus garsus, ugdyti kalbą, o šiame kelyje labai svarbus nuolatinis darbas su surdopedagogais ir logopedais“, – sako ji.
Pasitikėjimas savimi prasideda šeimoje
Prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės nebuvo lengva. Tačiau mama greitai suprato, kad vien specialistų pagalbos neužtenka. Ne mažiau svarbu padėti Smiltei augti pasitikinčiai savimi ir nejausti, kad klausos sutrikimas riboja jos galimybes.
Kaip pastebi pašnekovė, vaikai greitai pajunta, kaip į jų situaciją reaguoja artimieji. Jei tėvai gėdijasi ar vengia apie tai kalbėti, tą perima ir vaikas.
Todėl nuo pat pradžių mama nusprendė apie klausos sutrikimą kalbėti atvirai ir jo neslėpti. Šeimoje klausos aparatai nėra tabu tema. Priešingai – Smiltė pati renkasi jų spalvas, o apie klausos aparatus kalbama natūraliai ir be baimės.
„Noriu, kad ji suprastų, jog klausos aparatai yra jos gyvenimo dalis, tačiau jie neturėtų lemti jos požiūrio į save. Svarbiausia, kad ji augtų pasitikėdama savimi, priimtų savo išskirtinumą ir nebijotų būti savimi“, – pastebi Vinga.
Anot jos, pasitikėjimas savimi svarbus ne tik vaiko emocinei gerovei. Jis padeda drąsiau kalbėti apie savo poreikius, nebijoti prašyti pagalbos ir jaustis lygiaverte visuomenės dalimi.
Pasak mamos, vaikai, kurie nuo mažens skatinami priimti save ir atvirai kalbėti apie savo patirtis, vėliau lengviau išmoksta atstovauti savo interesams įvairiose gyvenimo situacijose – darželyje, mokykloje ar bendraujant su bendraamžiais.
Paneigia vieną didžiausių mitų
Vienas stereotipų, su kuriuo vis dar susiduria šeima – įsitikinimas, kad klausos sutrikimą turintys vaikai negali muzikuoti ar siekti su muzika susijusių tikslų. Vinga prisimena ne kartą girdėjusi nuomonę, kad jos dukra niekada netaps profesionalia muzikante. T
ačiau Smiltės istorija rodo ką kita. Gavusi klausos aparatus ji pradėjo lankyti muzikos terapiją, o šiandien su dideliu entuziazmu lanko muzikos būrelį, kuriame, pasak pedagogų, patenka tarp trijų didžiausią muzikinį potencialą demonstruojančių vaikų grupėje. Ateityje Smiltė taip pat svarsto ruoštis stojimams į muzikos mokyklą.
Mama pasakoja, kad dukra muzika domėjosi nuo pat mažens ir turi puikią muzikinę klausą. Todėl ji ragina nevertinti vaikų pagal diagnozę ir neapriboti jų galimybių dar prieš patiems atrandant savo stiprybes.
Vis dar trūksta supratimo
Nors apie negalią visuomenėje kalbama vis daugiau, klausos sutrikimai vis dar lieka mažiau matomi ir dažnai apipinti klaidingais įsitikinimais. Moteris pripažįsta, kad iki dukros diagnozės ir pati apie tai žinojo labai nedaug, todėl puikiai supranta, kodėl visuomenėje vis dar gausu stereotipų ir klaidingų įsitikinimų.
„Kol pati nesusidūriau su dukros diagnoze, apie tai beveik nieko nežinojau. Manau, kad taip yra daugeliui žmonių. Būtent dėl to visuomenėje vis dar tiek daug stereotipų ir klaidingų įsitikinimų“, – sako pašnekovė.
Šiandien didžiausias mamos noras – matyti dukrą augančią laimingą, pasitikinčią savimi ir nebijančią būti savimi. Nors kol kas Smiltė klausos aparatus priima natūraliai, moteris supranta, kad augant vaikui vis svarbesnį vaidmenį ims vaidinti aplinkinių požiūris.
„Žinau, kad ateis laikas, kai ji pradės labiau pastebėti aplinkinių reakcijas ir vertinimus. Norėčiau, kad ji augtų visuomenėje, kurioje kitoniškumas nėra priežastis patyčioms ar atskirčiai, o žmonės pirmiausia matytų žmogų, bet ne jo negalią“, – pastebi Vinga.
Siekdama prisidėti prie didesnio visuomenės supratimo, mama aktyviai dalyvauja edukacinėse veiklose, dalijasi savo patirtimi ir atvirai kalba apie klausos negalią. Pasak pašnekovės, kuo daugiau žmonės žinos apie klausos sutrikimus, tuo mažiau vietos liks nepagrįstiems stereotipams ir išankstinėms nuostatoms.
Pokyčiai prasideda nuo žinių
Pasak specialistų ir tėvų bendruomenės atstovų, kuo daugiau žmonės žino apie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kasdienybę, tuo mažiau lieka vietos stereotipams, baimėms ir atskirčiai.
Prie šio tikslo prisideda Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ įgyvendinamas projektas „Laužant tylos barjerą. Lyčių lygybė ir saugumas šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendruomenėje“, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjunga.
Projekto metu organizuojamos šviečiamosios veiklos, mokymai ir diskusijos, skirtos stiprinti kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų tėvų bei jaunimo pasitikėjimą savimi, didinti informacijos prieinamumą ir skatinti lygių galimybių principus bendruomenėje.
Tikimasi, kad tokios iniciatyvos padės ne tik mažinti stereotipus, bet ir paskatins jaunus žmones drąsiau tikėti savo galimybėmis, atskleisti savo talentus bei aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.