Vos prieš kelis mėnesius 23-ejų Kristupas buvo visiškai sveikas jaunuolis, su mama išvykęs trumpų atostogų į Sakartvelą. Nuo išvykimo dienos iki šio vakaro, vaikinas praleido ligoninės reanimacijoje, negalėjo kalbėti ir judėti, o vienintelis ryšys su šalia budinčia mama buvo akių kontaktas.
Kol kas medikai vis dar negali atsakyti, kas staiga taip negailestingai pakirto iki tol jokių sveikatos problemų neturėjusį vaikiną. Kristupo mama 49-erių Kristina Stanienė į visuomenę vos prieš dieną kreipėsi prašydama pagalbos padengiant brangų gydymą ir svajojo sūnų parsigabenti į Lietuvą.
Ženklų iki tol nebuvo
Dėl ligos šis berniukas išgyvena tikrą košmarą: net žiemą gobtuvas ir akiniai tampa išsigelbėjimu
Šeimoje auga dvyniai – 23-ejų Kristupas ir jo sesuo. Gegužę Kristina su sūnumi dviese išvyko atostogų į Sakartvelą, o vyras ir dukra liko Lietuvoje. Pasak mamos, iki lemtingos kelionės Kristupas neturėjo jokių lėtinių ligų ir buvo visiškai sveikas.
„Nei rūkė, nei gėrė, visiškai nieko nevartojo“, – pasakojo mama. Antrąją atostogų dieną iki tol visiškai sveikam, energingam ir jokių sveikatos problemų neturėjusiam jaunuoliui staiga pasidarė bloga.
Šeima į Sakartvelą atvyko gegužės 14 dieną, o pirmosios dienos praėjo be jokių nesklandumų. Tačiau gegužės 16-osios rytą, papusryčiavęs viešbutyje, sūnus pirmą kartą pasiskundė prasta savijauta.
„Atsikėlėme ryte, papusryčiavome, o sūnus sako: „Mama, man turbūt čia maistas netinka, man taip skrandį skauda“, – pasakojo Kristina.
Moteris teigė pasiūliusi sūnui pasilikti viešbučio kambaryje ir pailsėti. Ji davė jam vaistų, tačiau vaikinas vis tiek norėjo vykti kartu su grupe ir tęsti suplanuotą išvyką.
Vis dėlto jo būklė sparčiai blogėjo. Pasak Kristinos, skausmai stiprėjo, todėl šeima nusprendė grįžti į viešbutį, o netrukus išvyko į ligoninę.
„Jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Grįžome į viešbutį, o tada išvažiavome į ligoninę. Jis buvo baltas kaip popierius, išpiltas šalto prakaito“, – prisiminė moteris.
Iš pradžių šeima manė, kad tai galėjo būti apsinuodijimas maistu, nors tą patį maistą valgė ir kiti kartu buvę žmonės, kuriems jokių negalavimų nepasireiškė.
Ligoninėje atlikus pirmuosius tyrimus medikai pastebėjo nerimą keliančius pakitimus.
„Padarė echoskopiją ir pasakė, kad skrandyje mato kažką, kas jiems labai nepatinka, todėl reikia išplauti skrandį“, – pasakojo Kristina.
Anot jos, iki tol sūnus nejautė jokių negalavimų – nei prieš kelionę, nei jos metu nebuvo pasireiškę jokie simptomai.
„Po visko pati žiūrėjau nuotraukas, galvojau, gal jis kažko nepasakė. Bet jis yra toks vaikas, kuris visada pasakytų, jeigu blogai jaustųsi. Nebuvo absoliučiai jokių simptomų. Visi, kas buvo šalia, sakė, kad nebuvo nė menkiausio ženklo, jog kažkas negerai“, – sakė Kristina.
Susiję straipsniai
Komoje ištiko klinikinė mirtis
Atlikus pirmuosius tyrimus medikai pastebėjo rimtus sveikatos sutrikimus. Nors vaikinui buvo išplautas skrandis ir pradėtos lašinti lašinės, jo būklė toliau žaibiškai blogėjo.
Gydytojai nusprendė pacientą palikti ligoninėje stebėjimui. Tačiau jau kitą rytą, apie septintą valandą, Kristina sulaukė medikų skambučio.
„Man paskambino ir pasakė, kad sūnų skubiai veža į reanimaciją. Jam nustatė sunkų abipusį plaučių uždegimą“, – pasakojo moteris.
Dėl itin sunkios būklės jaunuolis buvo panardintas į dirbtinę komą, nes pats nebegalėjo kvėpuoti. Netrukus gydytojai nustatė stiprią viso organizmo intoksikaciją.
Buvo atlikta daugybė tyrimų, paimti mėginiai dėl įvairių virusų, tačiau iki šiol medikams taip ir nepavyko nustatyti, kas sukėlė staigų ir tokį sunkų sveikatos sutrikimą.
Komos metu Kristupą ištiko klinikinė mirtis.
„Bandėme ieškoti visų įmanomų variantų, tačiau aštuonias dienas gyvenome visiškoje nežinioje. Gydytojai sakė, kad tikimybė jam išgyventi siekia vos 20 procentų. Komos metu jį ištiko klinikinė mirtis. Tiek stipriai viskas buvo pažeista“, – dalijosi Kristina.
Visi atlikti tyrimai paneigė galimas virusines infekcijas – nė vienas iš tirtų virusų nepasitvirtino. Jaunuoliui buvo skiriami antibiotikai plaučių uždegimui gydyti bei dar keli itin stiprūs plataus veikimo antibiotikai.
Po maždaug dviejų savaičių jo būklė stabilizavosi – ji nei gerėjo, nei blogėjo. Praėjus mėnesiui medikai nusprendė pradėti jį budinti iš dirbtinės komos, tačiau savarankiškai kvėpuoti jis vis dar negalėjo, todėl deguonis jam buvo tiekiamas per tracheostomą.
Kai jau atrodė, kad būklė po truputį gerėja, atsirado naujų komplikacijų. Sutriko inkstų veikla, todėl prireikė dializių. Pasak Kristinos, vienu metu medikai net svarstė, kad gali prireikti inkstų transplantacijos. Dializės situaciją pagerino tik iš dalies.
Netrukus pradėjo nebefunkcionuoti ir kepenys.
„Viena diena būna geriau, kitą – vėl blogiau. Medikai vis dar negali atsakyti, kas jam vyksta ir dėl ko visa tai nutiko. Kai jau atrodė, kad galėsime pradėti galvoti apie jo pargabenimą į Lietuvą, viskas grįžo į pradinį tašką – prisidėjo sepsis“, – pasakojo mama.
Ji teigė prašiusi sūnų perkelti į ligoninę Tbilisyje, nes vietos medikams nebepavyko suvaldyti jo blogėjančios būklės.
Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo, kad buvo plyšusi dvylikapirštės žarnos opa, o jos turinys išsiliejo į pilvo ertmę.
Kristupui skubiai atlikta gyvybę gelbėjusi operacija. Tuomet prasidėjo sepsis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Svajojo grįžti į Lietuvą
Kristina pasakojo, kad didžiausia jos svajonė – pargabenti Kristupą į Lietuvą. Gydytojai moteriai sakė, jog jis neatlaikytų tokio ilgo kelio.
Viena gydymo para kainavo apie 1 tūkst. eurų. Nors dalį išlaidų padengė draudimas, skirta suma sparčiai senka.
Dėl itin sunkios būklės Kristupo nebuvo galima skraidinti lėktuvu – gydytojams leidus, jį į Lietuvą būtų buvę galima gabenti tik specialiu reanimobiliu, o tokia kelionė preliminariai būtų kainavusi 40 tūkst. eurų.
Moteris jau buvo pagalbos pasikreipusi ir į Lietuvos ambasadą Sakartvele, tačiau ten jai buvo paaiškinta, kad ambasada gali padėti tik sprendžiant dokumentų klausimus.
Ji taip pat kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, kur, anot jos, buvo informuota, kad gydymo užsienyje finansuoti negalima, o pacientui grįžus į Lietuvą, pasitiktų pasienyje ir pasirūpintų jo transportavimu į gydymo įstaigą.
Pasak Kristinos, visą šį laiką pragyvenimo išlaidas, vaistus, būtiniausias priemones ir sūnaus priežiūrą ji finansavo iš savo santaupų, tačiau jos jau baigiasi. Visą šį laiką Kristina gyveno pas ją priėmusią gruzinų šeimą.
Moteris pripažįsta, kad šiuo metu negali pasakyti, kokios sumos dar prireiks.
Paskutinėmis dienomis Kristupo būklė pablogėjo, jo nebuvo galima perkelti iš reanimacijos į paprastą palatą. Jis negalėjo kalbėti, judėti. Pasak mamos, vienintelis ryšys su sūnumi buvo akių kontaktas. Ant jo kūno susiformavo pragulos, didelės hematomos ir žaizdos.
Šeima dėkoja neabejingiems likusiems žmonėms ir padėjusiems jų šeimą ištikus skaudžiai nelaimei.