Naujausi neformaliojo vaikų švietimo duomenys rodo aiškią tendenciją: vaikai Lietuvoje dažniausiai renkasi sportą, tačiau kuo vyresni jie tampa, tuo sunkiau juos išlaikyti būreliuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.
2025 m. LINEŠA duomenimis, populiariausia neformaliojo vaikų švietimo tikslinio finansavimo programų kryptis Lietuvoje buvo sportas. Jam teko 48,3 proc. mokinių, dalyvavusių NVŠ tikslinio finansavimo programose. Toliau rikiavosi choreografija ir šokis, techninė kūryba, informacinės technologijos bei pilietiškumas.
Šie skaičiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip paprasta populiariausių būrelių statistika. Tačiau švietimo sektoriui jie pasako daugiau. Sportas išlieka lengvai suprantama ir tėvams aiškiai apčiuopiama veikla: vaikas juda, stiprėja, turi rutiną, komandą, trenerį.
Ragina pakeisti požiūrį į popamokinę veiklą: „Tai daug daugiau nei būrelis“
Šokiai taip pat dažnai siejami su scena, pasirodymais ir bendruomene. Informacinės technologijos dažniau siejamos su ateities įgūdžiais, tačiau vaikui ar paaugliui jų vertę kartais reikia parodyti daug aiškiau.
Kitas duomenų sluoksnis dar svarbesnis. LINEŠA duomenys rodo, kad dalyvavimas neformaliojo vaikų švietimo veiklose mažėja pagal klases: 2 klasėje dalyvavo 48,8 proc. mokinių, 8 klasėje – 32,1 proc., 9 klasėje – 28,9 proc., o 12 klasėje – tik 19,2 proc. mokinių. Tai reiškia, kad pradinių klasių mokiniai į veiklas įsitraukia gerokai aktyviau nei vyresni paaugliai.
Susiję straipsniai
Ši tendencija svarbi ne tik būreliams. Ji aktuali mokykloms, savivaldybėms, universitetams, profesinio orientavimo specialistams ir tėvams.
Vyresnėse klasėse mokiniai daugiau laiko skiria mokslams, egzaminams, darbui, socialiniam gyvenimui ar savarankiškoms veikloms. Pagal duomenų vertinimus, 2025–2026 mokslo metais Lietuvoje dvyliktokų skaičius buvo apie 23 tūkst., o pirmokų – apie 28 tūkst. (Valstybės duomenų agentūra). Tai gana didelės grupės, tačiau jų poreikiai ir sprendimų priėmimo būdas skiriasi iš esmės.
Mažesnių vaikų veiklas dažniau renkasi tėvai. Jiems svarbu, ar veikla saugi, kas ves užsiėmimus, kur vyks veikla, kiek ji kainuos, ar patogu nuvežti vaiką, ar organizacija atrodo patikima.
Paauglių atveju tėvų vaidmuo lieka svarbus, bet vien jo nebeužtenka. Pats mokinys nori suprasti, ar ten bus „jo žmonės“, ar veikla neatrodys nuobodi, ar verta tam skirti laiką, ar organizacija kalba jam suprantama kalba.
Pirmosios Lietuvoje į jaunimo auditorijas orientuotos marketingo agentūros „NORU“ įkūrėjas Nojus Sungaila pastebi, kad švietimo sektoriuje dažnai netrūksta stiprių programų, tačiau jų vertė ne visada aiškiai atsiskleidžia organizacijų komunikacijoje.
Pasak jo, jaunai auditorijai neužtenka žinoti, kad veikla egzistuoja. Jaunimas turi greitai suprasti, kodėl tai aktualu, kaip tai atrodo iš vidaus ir kokią patirtį veikla gali suteikti.
Švietimo organizacijoms dažnai tenka kalbėti su dviem auditorijomis vienu metu. Paaugliams klasikinė reklama dažnai nebeveikia, todėl jų dėmesį lengviau patraukia ryškesnės spalvos, drąsūs vizualai, trumpa ir aiški informacija, bendruomenės istorijos.
Tėvams svarbūs kiti dalykai – veiklos vertė, pasitikėjimas, saugumas, sąlygos ir atsakomybė. Kai viena iš šių komunikacijos dalių dingsta, sprendimas gali būti atidedamas.
Tai ypač svarbu prieš rugsėjį, kai pasiūla tampa labai plati. Sporto klubai, šokių studijos, muzikos mokyklos, technologijų akademijos, kalbų mokyklos, kūrybinės dirbtuvės ir universitetų ar kolegijų iniciatyvos varžosi ne tik dėl registracijų.
Jos varžosi dėl dėmesio. O dėmesys šiandien dažnai prasideda nuo kelių sekundžių ekrane.
LINEŠA duomenys rodo, kad sportas kol kas išlieka aiškus neformaliojo vaikų švietimo lyderis, tačiau mažėjantis vyresnių mokinių įsitraukimas kelia platesnį klausimą. Gal problema ne tik veiklų pasiūloje, bet ir tame, kaip jos pristatomos.
Paaugliams reikia matyti prasmę, bendruomenę ir vietą sau. Tėvams reikia pasitikėjimo. O švietimo organizacijoms prieš rugsėjį vis dažniau tenka įrodyti ne tik tai, kad jos egzistuoja, bet ir tai, kad jų veikla iš tikrųjų verta vaiko laiko.