Ilona Balsytė (62 m.) ir jos dukra Saulė Gotbergė (31 m.) panašios kaip du vandens lašai ir abi – žinomos aktorės.

Jų temperamento, energijos ir noro dirbti galima tik pavydėti. Jos nebūgštavo dėl savo karjeros ir ryžosi gimdyti.

I.Balsytė susilaukė trijų vaikų, S.Gotbergė – vieno. Tačiau ne vien panašumai sieja motiną ir dukrą – tarp jų yra ir nemažai skirtumų.

Keistuolių teatro aktorė I.Balsytė stipriai pakilo karjeros laiptais – nuo 2024-ųjų yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir šokio fakulteto dekanė.

[[ge:lrytas:lrytas:41909349]]

Eiti tokias rimtas pareigas – labai didelė atsakomybė ir daugybė darbo.

Saulė, paklausta, ar norėtų dirbti administracinį darbą kaip mama, purtė galvą: „Ne. Tam turiu dar 30 metų.“

[[ge:lrytas:lrytas:43135288]][[ge:lrytas:lrytas:43157059]][[ge:lrytas:lrytas:43136705]][[ge:lrytas:lrytas:43139379]][[ge:lrytas:lrytas:43089731]]

„Ilona, jūs – iki sielos gelmių menininkė, o dekanės darbas... toks biurokratiškas“, – sakiau. Tačiau Ilona nesutiko: „Labai kūrybiškas darbas! Juk Muzikos ir teatro akademija – menininkų kalvė.“

Iki šiol I.Balsytė vaidina Keistuolių teatre – pasirodo spektaklyje „Labanakt, mama“ ir koncertuose „Brėmeno muzikantai“ ir „Užsitęsusios vaikystės ruduo“. Taip pat ji, Aidas Giniotis ir Darius Auželis koncertuoja su programa „Trys“.

Už indėlį į Lietuvos kultūrą 2015 metais I.Balsytei buvo suteiktas Lietuvos valstybės apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

S.Gotbergė dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur darbo turi per akis – vaidina 13-oje spektaklių.

Už nepagrindinį moters – Baltųjų valdovės – vaidmenį spektaklyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“ šiemet Saulė pelnė Auksinį scenos kryžių.

I.Balsytės vyras Aurimas Meliešius (55 m.) ir S.Gotbergės vyras Marius Gotbergas (29 m.) – taip pat aktoriai ir dirba tuose pačiuose teatruose kaip ir jos.

– Ilona, einate ne tik atsakingas dekanės pareigas, bet turite ir įvairios veiklos kaip pedagogė. Kaip ilsitės vakarais?

ILONA: Grįžusi namo aštuntą valandą vakaro gaminu valgį. Jei manysi, kad gaminti valgį yra prievolė, tai ir bus prievolė. Bet aš atradau tai kaip pomėgį ir tikrai ilsiuosi ruošdama patiekalus. Turiu receptų, kurie jau patikrinti, surandu naujų, improvizuoju juos tobulindama.

Kai paklausiu sūnaus ar vyro, gal šįvakar jie norėtų mėsos kukulių su itališku padažu ar lazanijos, atsako: „Viskas tinka, ką tu pagamini.“ Taigi pati turiu nuspręsti, ką gaminti. Ir tada prasideda kūrybinis procesas.

Taip, laiko visada trūksta. Jau jaunystėje sakiau, kad para turi ne 24, o 25 valandas.

Kadangi mano vyras – taip pat aktorius, puikiai supranta neapibrėžtas darbo valandas. Savaitgaliais būna arba koncertai, arba spektakliai, kuriuose pasirodome kartu. Ir namo vėlai grįžtame kartu.

SAULĖ: O mes visi trys mėsos nevalgome. Aš ir sūnus valgome vegetariškai, o vyras – veganiškai. Mėgstamiausias mano patiekalas – šaltibarščiai. Džiaugiuosi, kad ir sūnus juos mėgsta. O vyrui esu atradusi veganišką šaltibarščių versiją.

– Kur slypi gyvenimo žavesys? Gal gyvenimas, kai tiek daug dirbi, praranda žavesį, skonį?

ILONA: Ne. Manau, kad gyvenimo žavesys yra mūsų pačių širdyse. Ar mes sugebame juo žavėtis, atrasti to žavesio, tos laimės. Žmogus yra laimingas tiek, kiek jis mano, kad yra laimingas.

Kadaise vaikystėje buvau atradusi tokį receptą – prabundu ir jeigu saulė šviečia, man viskas gerai.

Jeigu galime pasidžiaugti pražystančiais žiedais pavasarį arba baltomis sniego pusnimis šaltą žiemą – puiku!

SAULĖ: Smalsume slypi gyvenimo žavesys.

Ką gyvenimas pasiūlo, tą su smalsumu norisi paimti ir tuo domėtis, būti viskam atvirai. To turbūt iš mamos išmokau. Ji visada tokia.

Net ir dabar, kai šneka, kad galbūt jau reikėtų mažiau dirbti, sužinai, kad ji kažkokį naują didelį projektą daro. Jaučiu, kad aš irgi tą savybę turiu. Ar tai išmokta, ar paveldėta, nežinau. Man tai, kas vyksta, labai įdomu ir tas smalsumas, manau, yra lyg vidinis variklis.

[[ge:lrytas:lrytas:43158303]]

– Repeticijose kyla konfliktų, spektakliai išdrasko sielą. O namuose – šeima, vaikai. Kaip pavykdavo suderinti repeticijas teatre, spektaklius ir vaikų auginimą?

ILONA: Tikrai nėra lengva suderinti. Bet sau įrodžiau, kad įmanoma intensyviai dirbti ir auginti vaikus.

1986-aisiais buvo įkurtas Dainos teatras, daug gastroliavome, o Vilniuje mūsų koncertai vykdavo ant Tauro kalno, Profsąjungų rūmuose. Dirbdama Dainos teatre pagimdžiau vyriausiąją dukrą Ievą (34 m.). Šis teatras, gyvavęs šešerius metus, taip ir baigėsi su Ievos gimimu.

Keistuolių teatrą įsteigėme tuo metu, kai aš dar dirbau Dainos teatre. Vienu metu dirbau ir ten, ir ten ir dar daug filmavausi. Tikrai būdavo tokių savaičių, kad 6 valandą ryto keliuosi, važiuoju į televiziją, mane grimuoja, tada važiuojame į Rumšiškes filmuoti televizijos spektaklio „Žarckai“ pagal Antaną Vienuolį. Man teko pagrindinis – Nastutės – vaidmuo, tad buvo daug filmavimo pamainų.

Filmuojamės, būdavo, iki 15 valandos. Tada mane veža į Kauną – ten bus du Keistuolių teatro koncertai. Naktį po koncertų važiuoju į Vilnių. 6 valandą ryto – vėl televizijoje.

Mano vaikai nėjo į darželį. Mano pagrindiniai darbai teatre, kai Ieva ir Saulė buvo mažos, būdavo nuo pietų arba vakare, o darželis – iš ryto. Galvodavau: jeigu nuvedu mergaites į darželį rytą, tai paskui sėdžiu viena namie, užuot su jomis žaidusi iki pietų. O kai jas 17 valandą turiu paimti iš darželio, tuo metu man jau reikia būti teatre.

Todėl samdžiau auklę kelioms valandoms, o visą pusdienį iki pietų, kol dar nėjo į mokyklą, pati būdavau su jomis. Savaitgaliais, kai vaidindavau, jas veždavausi į teatrą, jos ten labai daug laiko praleisdavo.

Į Keistuolių teatrą ar filmavimus man tekdavo važiuoti viešuoju transportu.

Supratau, kad negaliu sau leisti važinėti taksi, o troleibusais nespėju, nes valanda kelio vien iki teatro, o kur dar televizija?

Tada greitai išlaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. 1994-aisiais Vytautas Kernagis (1951–2008) LRT televizijoje vedė linksmą žaidimą „Paskutinis šansas“, kuriame ir aš pasirodydavau. Ten visai geras uždarbis buvo. Už tuos pinigus Briuselyje nusipirkau mažą „Volkswagen Golf“ automobilį. Nuo tada mano gyvenimas palengvėjo – ir į darbus suspėdavau, ir mergaites suvežiodavau į būrelius – baletą, muzikos mokyklą.

[[ge:lrytas:lrytas:43158301]]

Kai Saulę dar maitinau, pradėjau repetuoti teatre. Būdavo, per pietų pertrauką visi eina valgyti, o aš greitai įšoku į golfiuką ir lekiu jos pamaitinti. Ir nevalgiusi grįžtu atgal. Visi pavalgę, ir mes repetuojame toliau.

Taip, manyje labai stiprus motinystės instinktas. Sūnus Martynas (19 m.) gimė vėliau, kai mergaitės jau buvo paaugusios.

SAULĖ: Mano sūnui Kajui – beveik treji metai. Iki jo gimimo ketverius metus važinėjome dirbti į Kauną. Kai sužinojau, kad laukiuosi, turėjome nuspręsti – ar kraustomės į Kauną, nes su vaiku neprivažinėsime, ar liekame Vilniuje. Jei keliamės į Kauną, abi močiutes ir jų pagalbą paliekame Vilniuje, nes Kaune neturime jokių giminaičių.

Vis dėlto nusprendėme kraustytis į Kauną. Nuomojamės butą netoli Laisvės alėjos ir teatro. Butas – ikikarinės architektūros, gražus, mums ten patinka.

Aš buvau motinystės atostogose visus metus. Tada mano vyras išėjo tėvystės atostogų ir sąžiningai jose išbuvo aštuonis mėnesius. Marius – turbūt pirmas aktorius, kuris oficialiai išėjo tėvystės atostogų.

Bet tikrų iššūkių metas prasidėjo, kai jam reikėjo grįžti į darbą ir abu turėjome repetuoti šešias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro. Vaikas turėjo dvi aukles – rytinę ir vakarinę. Dabar likome su viena, kuri Kajų prižiūri tada, kai mums reikia. Bet po truputį pratiname jį prie darželio. Jis anksti pradėjo kalbėti ir kalba labai aiškiai, raiškiai. Viskas labai palengvėjo, kai jis gali pasakyti, ko nori.

– Ar kankino graužatis, kad turite vaiką palikti svetimam žmogui ir eiti į darbą?

SAULĖ: Labiausiai graužatis kankindavo tais momentais, kai jis įsikibdavo man į kelnes ir verkdavo nenorėdamas išleisti. Kajus – mano vaikutis, labai prie manęs prilipęs. O tu turi vaiką atplėšti nuo savęs ir atiduoti kitam žmogui. Tie momentai buvo labai draskantys širdį.

Tikrai buvo daug momentų, kai uždarai duris ir galvoji: „Kokia prasmė? Aš dirbu, kad savo uždirbtus pinigus atiduočiau žmogui, kuris pabūtų su mano vaiku.“

[[ge:lrytas:lrytas:43158299]]

Kita vertus, kai mane labai didelė graužatis apima, kad tiek daug dirbu, visada prisimenu, kad mano mama irgi labai daug dirbo.

Būdavo, kad man jos trūkdavo. Ir galvoju: bet aš užaugau padorus žmogus ir viskas man, atrodo, yra gerai. Ir mano sūnui viskas turėtų būti gerai, nepaisant to, kad aš kartais daug dirbu.

Su vyru vis pasidžiaugiame, kad susituokėme ir vaiko susilaukėme nelabai greitai susipažinę, o po šešerių draugystės metų. Labai norėjau susilaukti pirmo vaiko iki 30 metų. Taip ir atsitiko. Aš turėjau labai gerą pavyzdį – savo mamą, kad galima suderinti darbą ir šeimą. Ir turbūt tai mane labiausiai ramino. Tik skirtumas tas, kad mama dirbo ne valstybiniame teatre ir jos darbo grafikas buvo kitoks. O mūsų darbo grafikas fiksuotas, yra konkretus repeticijų laikas.

– Kurie gyvenimo momentai buvo patys sunkiausi? Kodėl?

ILONA: Apie pačius sunkiausius nenoriu kalbėti. Kaip čia pasakyti? Čia – požiūrio reikalas. Nuo požiūrio priklauso, kas yra sunku. Galima sakyti, kad auginti vaikus ir dirbti tokį darbą yra labai sunku. Bet aš labai svajojau būti mama ir dirbti tokį darbą, nes myliu ir vaikus, ir teatrą. Tada tai nėra sunku.

SAULĖ: Tėvų skyrybos turbūt buvo vienas skaudžiausių gyvenimo etapų. Kai jie oficialiai išsiskyrė, man buvo apie 10 metų. Bet jau prieš tai jie kelerius metus negyveno kartu ir man buvo sunku. Tuo metu mano klasėje dar nebuvo tiek daug tėvų skyrybų. Negana to, apie mano tėvų skyrybas buvo daug rašoma ir klasiokai, būdavo, vis ką nors pasako, pakomentuoja. Tu neišgyveni to tik savo šeimoje, kiti irgi tai žino.

Ilgą laiką po tėvų skyrybų gyvenome trys moterys: mama, sesuo ir aš. Kai mama pradėjo draugauti su Aurimu, man ir seseriai buvo sunku priimti kitą vyrą į šeimą. Gal dėl to, kad buvome įpratusios gyventi moteriškoje aplinkoje ir mama po skyrybų tikrai mus lepino turbūt norėdama sušvelninti padėtį. Mes gaudavome, ko norėdavome, mama mums skirdavo dėmesio kiek tik galėdavo.

[[ge:lrytas:lrytas:43158287]]

Bet kai namuose atsiranda naujas žmogus, atsiranda ir naujos taisyklės.

Aurimas, saugodamas mamą ir jos poilsį, mums neleisdavo rytą jos žadinti, eiti į miegamąjį, kai ji ilsisi.

Buvo taip, kad negali suprasti, kodėl jis tau aiškina, kaip gyventi tavo namuose. Dabar santykiai su Aurimu puikūs.

Bet tada jis atėjo į šeimą, kurioje augo dvi paauglės. Nebuvo taip lengva.

Su tėčiu mudu bendraujame. Mano tėtis Giedrius Sakalauskas (59 m.) turi daug profesijų, dabar jis – žymus apžvalgininkas, turinio kūrėjas, rašo apie politinę pasaulio padėtį, turi daug sekėjų socialiniuose tinkluose.

Draugystės su Mariumi pradžioje daug galvodavau, ar verta eiti į santykius, jeigu jie vis tiek pasibaigs skyrybomis.

– Iš kur tokia nuojauta?

SAULĖ: Ne nuojauta, bet pavyzdys, kurį tu matei savo gyvenime, ir jis buvo skaudus. Tai – savisauga. Su Mariumi kalbėjomės apie tai. Klausiau, ar yra prasmė draugauti, jeigu tai vis tiek baigsis. Dėl to, kad tu kai ką skaudaus patyrei ir nenori to kartoti.

Labai džiaugiuosi, kad po santuokos dingo abejonės, ar tai yra mano žmogus. Nes tu jau pasirinkai, ir viskas. Muzikos ir teatro akademijoje mudu buvome kursiokai, daugiau kaip 10 metų esame kartu.

– Garsusis režisierius Juozas Miltinis (1907–1994) – jūsų giminaitis. Kokių patarimų iš jo esate gavusi? Kokia jūsų stojimo į Konservatoriją, o Saulės – į Muzikos ir teatro akademiją istorija?

ILONA: J.Miltinis – mano močiutės iš mamos pusės pusbrolis. Močiutė kartu su juo ir į mokyklą ėjo, ir jos tėvų šeimoje Juozas gyveno, nes jo šeimos padėtis buvo sudėtinga. Juodu kaip brolis ir sesuo, o mano mamai jis – dėdė.

Pas J.Miltinį važiavome su mama, kai aš paskutiniu momentu sugalvojau stoti į Konservatoriją studijuoti aktorystės. Mama išsigando – kas ten, sakė, tave priims, ar už gražias akis? Važiuojam pas Miltinį, žiūrėsim, ką jis pasakys. Ir nuvažiavome.

„Žinok, negalėsi turėti šeimos“, – pasakė J.Miltinis. Esą teatras ir šeima – nesuderinama. Bet aš leidau sau paprieštarauti: „Aš jums įrodysiu, kad suderinama.“

Vėliau, kai studijavau, jį vis lankydavau. Turėjome daug įdomių pokalbių, diskusijų įvairiomis temomis. Atrodo, tiek visko buvau perskaičiusi, bet diskutuodama jausdavau, kad man toli iki jo. Jis buvo nepaprastai išsilavinęs, labai protingas ir išmintingas žmogus, be to, kaip sakoma, turėjo tvirtą stuburą. Jis ilgėjosi Paryžiaus, kuriame studijavo ir vaidino jaunystėje, daug apie tai pasakojo.

SAULĖ: Nėra jokios stebuklingos istorijos. Tiesiog nuo vaikystės žinojau, kad taip noriu, ir viskas. Tai turbūt nulėmė gyvenimas teatro pasaulyje nuo mažens, nes aš augau teatre. Aišku, mamos pavyzdys buvo stiprus. Su seserimi labai daug spektaklių matėme, daug kartų žiūrėjome tuos pačius.

Kiekvieną kartą spektaklyje ką nors naujo pastebi. Spektaklis – gyvas, jis niekada nebus toks pat. Būtent tai, to darbo gyvybingumas man labai patiko. Ir dabar labiausiai mėgstu tuos momentus, kai spektaklyje kas nors vyksta ne taip, kaip turi būti. Ir tu turi išsisukti – kaip nors grįžti į vėžes.

– Kuo žavi buvo jūsų jaunystė? Pasisėdėjimai su bohema, diskusijos apie teatrą, filmus iki paryčių... Ar dažnai pagalvojate apie tai?

ILONA: Nuo vaikystės, jaunystės bėgau, bėgau, bėgau. Lankiau ir šokius, ir dainavau, ir daug koncertų būdavo. Mama stovėdavo kryžkelėje su kito koncerto apranga. Kaip nuo tada viskas prasidėjo, niekas nepasibaigė.

Tie, kurie studijavo Konservatorijoje, ypač teatro ir šokio mokslus, su tamsa ateidavo ir su tamsa išeidavo. Kitose aukštosiose mokyklose mokslai trukdavo penkerius metus, Konservatorijoje – ketverius. Bet mes turėjome tiek paskaitų, kiek kiti studentai per penkerius metus.

Kai 22 valandą baigdavosi specialybės paskaitos, dar eidavome repetuoti kitai dienai. Konservatorija jau būdavo užrakinama, bet pirmame aukšte turėjome tokį langą, per kurį slapta naktį išlipdavome.

Kokie vakarėliai, kokios bohemos? Mes tam neturėjome laiko.

SAULĖ: Mano paauglystė buvo labai laisva. Kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, norėjosi daug dalykų išbandyti. Mama niekada manęs nekontroliavo. Jai būdavo svarbu žinoti, kur esu. Jeigu eidavau į naktinį klubą ar kitur, turėdavau jai pasakyti. Tie klubai prasidėjo nuo 9-os klasės. Mes parūkydavome, gerdavome kokteilius, kartais ir stipresnius gėrimus.

– Dažnai eidavote į naktinius klubus?

SAULĖ: Galbūt kiekvieną penktadienį. Aš to nei gėdijuosi, nei ką. Ir nemanau, kad tai – blogis. Jau daug metų beveik nevartoju alkoholio ir man to nereikia. Bet nėra ir taip, kad jausčiau, jog tai praradau. Aš tą etapą išgyvenau paauglystėje. Ir tūsinausi, ir atsigėriau. Ir visko buvo.

Brolį Martyną dažnai turėjau prižiūrėti. Mama ir patėvis stengėsi to man neužkrauti kaip darbo, kaip naštos. Bet man tai labai patiko. Net buvo etapas, kai mieliau rinkdavausi pabūti su broliu namie ir ką nors su juo veikti negu eiti į miestą su draugais. Labai mėgau su juo leisti laiką, jis ilgai buvo mano mylimiausias žmogus pasaulyje.

– Tėvai dažnai sako: ne, ne, tik mūsų profesijos nesirinkite. Ar neatkalbinėjote Saulės studijuoti aktorystės?

ILONA: Ne. Kai Saulė buvo maža – dvejų trejų metų, aš galvodavau, kad jeigu yra praeiti gyvenimai, tai visuose ji turbūt buvo aktorė. Nes ji puikiai išmanė aktorystės meną, tarsi jau būtų baigusi vaidybos studijas. Kiekvieną rytą ji tapdavo kokiu nors personažu ir labai tiksliai jį vaidindavo. Sakydavo: „Aš įeinu į vaidmenį.“

Ji taip įsijausdavo į tą vaidmenį, kad kai ko nors paklausdavau, trumpam „iškrisdama“ iš vaidmens atsakydavo: „Taigi tu žinai, kad aš dabar ne Saulė.“ Ji kiekvieną dieną būdavo kažkas, bet ne mergaitė, ir aš prašydavau: „Na, ar tu gali nors kartą būti žmogumi, o ne tiktai kačiuku, drambliuku?“

Aš jaučiau, kad vaidybos jai reikia kaip oro. Dabar matau ir džiaugiuosi, kad jai puikiai sekasi. Niekada nesigailėjau, kad jos neatkalbinėjau rinktis vaidybos studijų, nors tai labai sunki profesija. Mūsų kurso vadovė profesorė Irena Vaišytė (1926–1994) sakydavo: „Žinokite, tai ne profesija, tai – gyvenimo būdas.“

Saulei sekasi daug dalykų, kaip ir man. Ne, nenoriu sakyti, kad ji seka mano pėdomis. Ji pati kuria savo gyvenimą puikiai.

Garsi aktorė atvėrė duris į praeitį: atskleidė, kokį pažadą davė legendiniam J. Miltiniui