Dokumentą aptiko 67-erių baldų restauratorius Peteris Beckertonas, restauruodamas sofą, kurią savo klientui buvo įsigijęs naudotų daiktų parduotuvėje.
Išpranašavo net vaizdo skambučius
1969 m. vasario 23 d. sukurtame rašinyje mergaitė bandė įsivaizduoti, koks gyvenimas bus 1980-aisiais. Nors dėl laikotarpio ji šiek tiek prašovė, jaunoji autorė pademonstravo neeilinį įžvalgumą.
Jono vardas – vienas populiariausių Lietuvoje: Janinos vardas nebėra suteikiamas
Ji stebėtinai tiksliai nuspėjo didžiulę technologijų revoliuciją, įskaitant ir šiuolaikinių vaizdo skambučių platformų, tokių kaip „Zoom“ ar „FaceTime“, atsiradimą.
Dokumentą, paslėptą už sofos atlošo, aptiko 67-erių Peteris Beckertonas, restauruodamas seną baldą, kurį tvarkė savo klientei. Sofa priklausė jo žmonai Rosai Beckerton.
Susiję straipsniai
1969 metų vasario 23 diena datuotą rašinį, regis, parašė 11-metė mergaitė, mėginusi įsivaizduoti, koks gyvenimas bus 1980-aisiais.
Ji stebėtinai tiksliai nuspėjo milžinišką technologijų proveržį ir netgi numatė tokių vaizdo skambučių platformų kaip „Zoom“ atsiradimą.
Aprašydama vyro sugrįžimą iš darbo, mergaitė rašė: „Labas, brangioji, – tarė jis. – Turiu paskambinti draugui.“ „Pirmiausia bent šiek tiek susitvarkyk“, – atsakiau jam.
Rašinį už sofos atlošo aptiko baldų restauratorius Peteris Beckertonas. Sofa jam buvo atvežta remontuoti po to, kai klientė ją įsigijo naudotų daiktų parduotuvėje.
Rašinyje buvo rašoma: „1969 metais telefonas buvo kvadratinė dėžutė su rageliu viršuje. Tačiau dabar jis vis dar turi ragelį, tik gali matyti žmones, su kuriais kalbiesi, nes jame yra ekranas. Tai šiek tiek primena televizorių.“
Tikisi surasti autorę
Peterio žmona Rosa iš Piterboro (Kembridžšyro grafystės) nusprendė pasidalyti šiuo radiniu viešai, tikėdamasi, kad jo autorė, kuriai dabar būtų apie 62 metus ir kuri galbūt vis dar gyvena tame pačiame regione, jį pamatys.
Ji pasakojo: „Kai vyras man tai parodė, negalėjau patikėti savo akimis. Pagalvojau: „Dieve mano, pažiūrėk į tai.“
„Tai buvo tiesiog nepaprastai įdomu, nes žvelgiant iš šiandienos perspektyvos paaiškėjo, kad nemažai jos spėjimų išsipildė beveik tiksliai. Tiesa, vaikišku naivumu ji tikėjo, kad visa tai įvyks vos per dešimtmetį.
Tiesiog norėjau tuo pasidalyti, tikėdamasi, kad galbūt autorė pamatys šį įrašą ir atpažins savo darbą. Mano vyras anksčiau sofose ir balduose yra radęs įvairiausių pamestų daiktų, tačiau niekada nieko tokio įdomaus kaip šis radinys.“
Rašinys nebuvo pasirašytas, tačiau ant jo matyti mokytojo raudonu rašalu parašyti įvertinimai ir pastabos, tarp jų – pažymys „Gerai“.
Rašinys prasideda žodžiais: „Dabar – 1980-ieji. Laikas – pusė po mėnulio dulkių. Man dvidešimt vieneri, sėdžiu ant oro pagalvės.“
Ji rašė: „Prisimenu, kai man buvo vienuolika ir lankiau mokyklą. Nuo tada daug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, televizorius. 1969 metais jis buvo kvadratinė dėžė su rankenėlėmis priekyje. Dabar tai didelis ekranas, o įjungti ir išjungti jį galima mygtukais, esančiais ant kėdės porankio.“
Rašinyje moksleivė įsivaizdavo save ištekėjusia moterimi, dirbančia banke.
Ji taip pat svarstė, kad anksčiau, laukdama vyro grįžtant iš darbo biure, būtų jam paruošusi vakarienę.
Tačiau ji rašė: „Viskas, ką valgome, yra kramtomoji guma. Galite pamanyti, kad mums trūksta maisto, bet klystate, nes ši kramtomoji guma ir yra maistas.“
Ji aiškino: „Kramtai tą gumą ir jauti, kaip maistas nusileidžia į skrandį. Taip pat gali justi jo skonį. Be to, po valgio nebereikia plauti indų.“
Mergaitė taip pat įsivaizdavo namus su elektrinėmis durimis, valdomomis mygtukų paspaudimu.
Rašinio pabaigoje ji rašė: „Kai pagalvoju apie tuos dešimt metų, suprantu, kad viskas pasikeitė nepaprastai stipriai.“
Parengta pagal „The Daily Star“.