Daugeliui šiuolaikinių tėvų dalijimasis savo ir savo vaikų gyvenimo akimirkomis socialiniuose tinkluose tapo įprastu dalyku.

Tačiau vis garsiau kalbama apie tai, kokie pavojai gali slypėti už tokio atvirumo – viešai paskelbtos vaikų nuotraukos gali atsidurti piktavalių akiratyje, kurie jas gali pasisavinti, pakeisti naudodami dirbtinį intelektą ar panaudoti visiškai kitiems tikslams.

Vaiko veido nerodo

Socialiniuose tinkluose turinį kurianti žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė, gimus dukrai, nusprendė jos veido viešai nerodyti.

[[ge:lrytas:lrytas:43178963]]

„Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Reporteris“ ji sakė, kad tokį pasirinkimą lėmė ir asmeninis požiūris, ir supratimas apie internete tykančius pavojus.

„Nemanau, kad tai kam nors suteikia kokios nors pridėtinės vertės. Vaikas kaip vaikas – dvi rankos, dvi kojos, viena galva, tad vienintelis dalykas, dėl kurio žmonėms galėtų būti įdomu tai pamatyti, yra nebent smalsumas.

[[ge:lrytas:lrytas:42776943]][[ge:lrytas:lrytas:43166990]][[ge:lrytas:lrytas:43063542]][[ge:lrytas:lrytas:42580930]][[ge:lrytas:lrytas:42515560]]

Man, kaip turinio kūrėjai ir rašančiam žmogui, tai neduoda jokios pridėtinės vertės“, – teigė F. Leščiauskaitė, kurios pasisakymai šia tema socialiniuose tinkluose sulaukė didžiulio atgarsio.

Anot jos, veido atvaizdą galima panaudoti labai įvairiai: suteikti jam kitą kūną, uždėti judesį ir panaudoti tikrai blogiems tikslams.

„Kuo esame raštingesni technologijų srityje, tuo geriau suprantame, kas su tomis nuotraukomis gali būti padaryta“, – sakė ji.

Užtenka rankyčių ir kojyčių

F. Leščiauskaitė pastebi, kad viskam, ką norisi papasakoti apie savo vaiką – ar tėvai tiesiog nori pasigirti, ar aptarti tam tikrus stereotipus ar edukacinius dalykus – veido rodyti nereikia.

Puikiausiai tinka vaiko rankytės ar kojytės, kurios nebūtų taip jau asmeniškos. Pasak jos, pasaulyje pakanka piktų žmonių, o suaugusieji kartais tiesiog renkasi komentuoti vaikų išvaizdą.

„Nors mano vaikas man tikrai yra pats gražiausias pasaulyje, nenoriu jo pastatyti parodai, kad kažkas vertintų, ar pakankamai trumpa nosis, ar per ilga, ar kojos per ilgos, ar per storos, ar per plonos.

Man pačiai nelabai smagu, kai komentuojama mano išvaizda, o mažam vaikui tai iš viso nereikalinga – jokios naudos tai neatneša“, – sakė F. Leščiauskaitė.

Kalbėdama apie tai, nuo kokio amžiaus vaikas galėtų pats spręsti dėl savo atvaizdų viešinimo, F. Leščiauskaitė sakė, kad, pavyzdžiui, septynerių metų vaikas dar nėra pajėgus iki galo suvokti visų pavojų, todėl toks sprendimas jam dar per sunkus. Kitaip, jos teigimu, yra su paaugliais:

„Jeigu vaikas jau paauglys, jam 15–16 metų, manau, kad jis iš tikrųjų gali apsispręsti pats ir pasakyti tėvams, kad gali dalintis viskuo. Bet tikrai ne penkerių, šešerių ar septynerių metų.“

[[ge:lrytas:lrytas:43247341]]

Ji taip pat svarsto, kad socialinių tinklų amžiaus ribų tėvai turėtų laikytis griežčiau, o galbūt čia būtų galima įvesti ir teisinius ribojimus.

Ne tik patyčios

Apie tai, kaip vaikų atvaizdai gali būti panaudojami, pasakoja vaiko teisių gynėja Gustė Valantinavičiūtė.

Pasak jos, labai sunku sukontroliuoti, kur nuotraukos ir vaizdo įrašai keliaus toliau – juos bet kuris žmogus gali lengvai parsisiųsti, išsisaugoti ir panaudoti savo reikmėms, o tai gali reikšti klaidinančios informacijos ar pornografinio turinio platinimą.

Anot G. Valantinavičiūtės, taip pat galima nesunkiai identifikuoti, kur vaikas yra, kada ir kur jis būna, kokį darželį ar mokyklą lanko, kokius būrelius lanko ar kurioje žaidimų aikštelėje žaidžia – tai kelia tiesioginį pavojų vaiko saugumui.

Egzistuoja ir kitos rizikos, pavyzdžiui, patyčios: „Tai, kas tėvams atrodo miela ir kuo norisi pasidalyti, vaikui ar jo draugams gali pasirodyti juokinga, ir vaikas gali tapti patyčių objektu. Siūlytume tiesiog atsižvelgti į vaiko geriausius interesus – ar tai nepakenks jam šiandien ir ar nepakenks po dešimties metų“, – sakė ji.

Kompromisas, o ne draudimas

G. Valantinavičiūtė atkreipia dėmesį, kad vaikui bręstant atsiranda tam tikros ribos, kurias jis pats nubrėžia: „Šito nenorėčiau, kad įkeltum, man tai nelabai patinka.“

Kaip sakė vaiko teisių gynėja, čia labai svarbus tėvų ir vaikų ryšys – kai amžius ir branda leidžia vaikui pačiam priimti sprendimus, reikėtų jo paklausti, ar jis neprieštarauja, kad nuotrauka, vaizdo įrašas ar istorija apie jį būtų paviešinti.

Deja, pasitaiko atvejų, kai suaugusieji net neatsiklausia vaiko, ir jis save socialiniuose tinkluose pamato jau po fakto.

„Jeigu vaiką nuo mažens mokome elgtis su degtukais ar atsargiai važiuoti paspirtuku ar dviračiu, tai yra tas pats principas – dabar į šią apsaugą turime įtraukti ir socialinius tinklus: kalbėtis su vaiku, paklausti, ar jis neprieštarauja, parodyti, kokios yra rizikos. Manau, kad visa tai – kompromiso paieška“, – teigė G. Valantinavičiūtė.

Pasak jos, sunku tikėtis, kad pavyks tiesiog uždrausti jaunimui naudotis socialiniais tinklais, todėl vaiko teisių gynėjai siūlo ne drausti, o kalbėtis.

„Tikrai atsiras tėvų, kurie leis vaikams naudotis socialiniais tinklais anksčiau, nei sueis amžiaus riba, – tuomet galima susitarti: pasikalbėti, ką ten matai, pasidalyti, parodyti, kad tėvai irgi nori būti įtraukti į tai, kuo vaikas gyvena.

Ir ne tam, kad barti ar teisti, o tiesiog būti viso to dalimi. Šio kompromiso mokytis reikia tiek vaikams, tiek tėvams“, – sakė ji.

[[ge:lrytas:lrytas:43247462]]

Nuotrauka tampa nebe tavo

Kibernetinio saugumo ekspertas Vilius Benetis perspėja, kad paviešinus nuotrauką nebelieka jokios kontrolės, kas ją matys, kur matys ir kokią įtaką ta konkreti nuotrauka turės ateityje.

„Ji gali būti atrinkta algoritmo ar žmonių dėl tam tikrų bruožų ar kompozicijos ir pernaudota komerciniams algoritmams ar prekės ženklų reklamai. Žmogus gali ją rasti ir atpažinti kitoje šalyje, nes internete nėra ribų ir sienų“, – sakė V. Benetis.

Kaip sakė ekspertas, galimi keli scenarijai, o pats bjauriausias – dirbtinio intelekto panaudojimas kuriant vaikų pornografiją ar kitą tokio pobūdžio turinį, kuriam gali būti panaudotos vaikų nuotraukos. Tai, jo teigimu, Lietuvoje kol kas tikėtina retesnė rizika.

Kita sritis – kad nuotraukos taps pasiekiamos internete, o jose užfiksuoti vaikai ir paaugliai, kurių niekas neklausė, atsiduria viešumoje be savo sutikimo.

V. Benetis mano, kad kultūriškai būtų teisinga paklausti net ir ketverių, penkerių ar šešerių metų vaiko, ar jis sutinka, kad jo nuotraukos būtų matomos – tuomet vaikas gali pats paklausti, ar jas matys tik giminės ir draugai, ar visas internetas, o tai paskatintų pagalvoti ir pačius tėvus.

Paauglystėje, pasak jo, viešai internete pasiekiami veido atvaizdai gali paveikti įvairius procesus mokykloje ir įtakoti paauglių socialinį gyvenimą, todėl verta daugiau galvoti apie privatumą ir žinoti, kodėl ta informacija skleidžiama.

Vienintelis ginklas – pokalbis

V. Benetis atkreipia dėmesį, kad dalis asmeninės informacijos yra susijusi su smulkiu verslu ar veikla – socialiniais tinklais dalijamasi mintimis, produktais ar idėjomis siekiant gauti užsakymų ar klientų.

Tačiau, jo teigimu, ta informacija taip pat suindeksuojama ir perparduodama įvairiausiems tikslams: ją gali panaudoti nusikaltėliai, ja gali būti apmokomas dirbtinis intelektas, prekiaujama tam tikru tipažu ar konkrečiais atvaizdais, kurie vėliau pernaudojami, kai jau nebelieka jokios kontrolės. „Visa, kas sukeliama, pavyzdžiui, į „Facebook“, tampa ir šio tinklo nuosavybe“, – sakė ekspertas.

Kaip pažymėjo V. Benetis, kol kas nesistengiama konstruoti skandalų ant vaikų ir paauglių istorijų, tačiau neaišku, ar tai nepasikeis – draugiškos ar nedraugiškos šalys galėtų pradėti naudoti šeimų struktūrą ir atskirus jų narius tam tikram poveikiui ar naratyvams kurti. Dėl to, jo nuomone, geriau asmeninę informaciją laikyti artimame rate, o ne viešai teikti internete.

„Vienintelis instrumentas, kurį turime, – kritinis mąstymas ir visų dalyvaujančių asmenų sutarimas: ką reiškia viešinimas, kodėl norime viešinti, kaip norėtume, kad tai atrodytų, ir kaip planuojame tą informaciją vėliau sunaikinti“, – teigė V. Benetis.

Ypač jei vaikai yra iki 13 metų, jie, jo teigimu, socialiniuose tinkluose neturėtų turėti paskyrų, o tai, ar vėliau tokia informacija bus perduota patiems vaikams, kad jie galėtų ją valdyti, lieka aptarti šeimose.

Kita vertus, ekspertas pripažįsta, kad vaikai nori turėti savo skaitmeninę istoriją, o žvelgdami į senas nuotraukas gauna gerų prisiminimų – klausimas tik, kur tos nuotraukos bus: šeimos albumuose ar susietos su socialinių tinklų naratyvu.

Sprendimus dėl mažamečių privatumo priima tėvai, tačiau jie turėtų dėl to pasitarti su vaiku. Sulaukę 14 metų, vaikai įgyja teisę spręsti savarankiškai.

Dėl vaikų veidų feisbuke – raudonas ekspertų įspėjimas: F. M. Leščiauskaitė prabilo atvirai (1)