Viena tokių temų – žindymas. Nors tai natūralus procesas, praktikoje pirmosios savaitės daugeliui moterų tampa kupinos klausimų, abejonių ir nerimo.
Žindymo konsultantė IBCLC Eglė Gurčinė sako, kad didžiausias iššūkis dažnai kyla ne dėl to, kad moterims trūktų noro žindyti, o dėl neatitikimo tarp lūkesčių ir realybės.
Lūkesčiai ir realybė
Susiję straipsniai
Anot ekspertės, pirmosiomis savaitėmis po gimdymo daugelį šeimų labiausiai nustebina ne pats žindymas, o tai, kiek daug laiko ir artumo reikia naujagimiui.
„Mamos dažnai turi tokį vaizdinį – vaikštome parke, stumdome vežimėlį, rankoje kavos puodelis, vaikutis miega, atrodo visiška idilė. O realybėje dažniau būna taip, kad vaikutis nuolat ant rankų – jį supuoji, linguoji, daug žindai. Ir tada ta šilta kava ar ramus pasivaikščiojimas kažkaip vis nusikelia, nes vos paguldytas kūdikis vėl nori artumo ir šilumos“, – sako E. Gurčinė.
Anot jos, tai visiškai normalu. Naujagimiui svarbiausia ne rutina ar savarankiškumas, o artumas su žmogumi, kurį jis pažįsta geriausiai dar nuo buvimo gimdoje.
Žindymui taip pat reikia ruoštis
Nors apie pasirengimą gimdymui kalbama daug, pasirengimas žindymui dažnai lieka nuošalyje. Būtent čia, pasak specialistės, slypi viena didžiausių problemų.
„Apie gimdymą būsimos mamos daug skaito, domisi, lanko kursus, o laikotarpis po gimdymo dažnai nesulaukia tiek dėmesio: „Kai pagimdysiu, tada ir išsiaiškinsiu.“
Žindymo konsultantė teigia, kad daug kas priklauso nuo nėštumo, gimdymo eigos, mamos ir kūdikio savijautos. „Svarbu ir tai, kad šiandien esame gerokai nutolę nuo natūralios patirties – retai kas iki gimdymo yra iš arti matęs, kaip iš tiesų vyksta žindymas.
Labai jaučiasi skirtumas tarp mamų, kurios buvo pasidomėjusios, kas yra normalu ir ko galima tikėtis, ir tų, kurios tikisi, kad viskas tiesiog įvyks savaime. Kai žinai, kas tavęs laukia, daug lengviau priimti ir pačią pradžią. Juk motinystė – didžiulis virsmas. Iki tol šeimoje buvote dviese, o dabar atsiranda trečias žmogus, kuriuo reikia rūpintis visą parą“, – sako E. Gurčinė.
Skausmas nėra žindymo dalis
Pirmosios dienos po gimdymo retai praeina be iššūkių, tačiau ne visi jie yra normalūs. Vienas dažniausių signalų, kad reikėtų kreiptis pagalbos, yra skausmas.
„Dažniausiai mamos pagalbos ieško todėl, kad žindant skauda, atsiranda spenelių žaizdos. Tai neturi būti skausminga patirtis. Nebūtinai kiekviena mama žindydama jaučia euforiją, bet tikrai neturėtų būti taip, kad kiekvieną kartą glaudžiant kūdikį riečiasi kojų pirštai.“
Specialistė pasakoja, kad jai kartais tenka išgirsti: „Nieko tokio, apžiojimas gerai, praeis, reikia priprasti.“ Tačiau ji pabrėžia: jei mamai skauda, tai labai rimtas signalas atidžiau pasižiūrėti, kas vyksta – kaip kūdikis apžioja krūtį, ar nėra kitų priežasčių.
„Gali būti šiek tiek jautresni speneliai, gali jaustis dirglumas liečiantis drabužiams. Tai normalu. Tačiau stiprus skausmas nėra norma. Tokiu atveju reikia ieškoti pagalbos ir mokytis, kaip tinkamai priglausti kūdikį.“
Dažnas žindymas dar nereiškia, kad trūksta pieno
Dar viena tema, kuri pirmosiomis savaitėmis kelia daugiausia nerimo, – pieno kiekis. E. Gurčinė pastebi, kad abejonės dažnai kyla ne todėl, kad pieno iš tiesų trūksta, o todėl, kad tėvai nežino, ko tikėtis pirmosiomis dienomis.
„Iš pradžių po gimdymo yra priešpienis, o pienas gamintis pradeda maždaug antrą–penktą parą po gimdymo. Tas pirmąsias dienas krūtys dažniausiai išlieka minkštos, jos neatrodo pilnos, ir tai daugelį mamų išgąsdina.
Jei dar kas nors paklausia: „Ar tikrai užtenka pieno?“, labai lengva pradėti abejoti. Tada neretai atsiranda primaitinimas pieno mišiniu, nors tam nėra būtinybės. O vėliau prasideda visa grandinė naujų klausimų – kaip išlaikyti pieno gamybą, kaip atsisakyti primaitinimo, ar dabar pieno tikrai pakaks.“
Pasak E. Gurčinės, viena dažniausių priežasčių, kodėl moterys ima manyti, kad pieno nepakanka, yra dažnas kūdikio noras būti prie krūties.
„Mama pažindo kūdikį, atrodo, jis užmigo. Paguldo – po penkių minučių jis vėl pabunda, ieško krūties, vėl nori būti prie jos. Ir tada kyla mintis – gal neužtenka pieno? O gal mano pienas nepakankamai sotus? Naujagimis po gimimo išgyvena vadinamąjį ketvirtąjį trimestrą. Devynis mėnesius jis praleido mamos gimdoje, o dabar mokosi gyventi išoriniame pasaulyje. Vienintelis žmogus, kurį jis atpažįsta pagal kvapą, balsą ir širdies ritmą, yra mama.
Todėl kontaktas oda prie odos, buvimas glėbyje ir pats žindymas kūdikiui suteikia saugumo jausmą.“ Anot ekspertės, dauguma naujagimių nori būti šalia ne todėl, kad jiems trūksta pieno, o todėl, kad jiems reikia artumo.
Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?
Nors klausimas „Ar užtenka pieno?“ skamba dažnai, specialistė E. Gurčinė ragina jį pakeisti kitu – ar kūdikis pieną gauna efektyviai.
„Svarbiausia klausti, ar kūdikis geba pieną ištraukti. Ar jis nėra labai mieguistas, vangus, ar nėra medicininių priežasčių, dėl kurių jam sunkiau žįsti. O pagrindiniai orientyrai yra visai kiti – kaip kūdikis šlapinasi, kaip tuštinasi ir kaip auga jo svoris. Būtent šiais rodikliais remiamės vertindami, ar viskas vyksta gerai. Visa kita dažnai priklauso nuo paties kūdikio temperamento. Vieni greitai pavalgo ir ramiai užmiega, kiti yra dideli kontakto mėgėjai – nori būti ant rankų, prie krūties, šalia mamos. Tai nėra pieno trūkumo požymis.“
Didžiausi iššūkiai dažnai prasideda ne ligoninėje
Specialistės nuomone, viena didžiausių spragų sistemoje pasireiškia tada, kai šeima po gimdymo grįžta į kasdienybę.
„Pagalbos šeimoms vis dar turime gerokai mažiau nei daugelyje kitų Europos šalių. Gimdymo namuose personalas tikrai padeda, tačiau fiziškai negali kiekvienai mamai skirti valandos ar dviejų ir ramiai atsakyti į visus klausimus. Manau, labiausiai trūksta pagalbos namuose. Išėjusi iš ligoninės, mama dažnai lieka su daugybe klausimų ir nežino, ar viską daro teisingai. Dabar turime šeimos lankymo specialistus, tačiau jų vis dar per mažai, ypač didžiuosiuose miestuose. Retai kuri šeima sulaukia žmogaus, kuris atvyktų į namus, parodytų, kaip patogiau paimti kūdikį, pakeisti sauskelnes, maudyti, aprengti ar pritaikyti namų aplinką.“
Pirmosios savaitės su naujagimiu retai primena tobulą paveikslėlį iš socialinių tinklų. Tačiau, pasak E. Gurčinės, kuo daugiau moterys dar nėštumo metu žino apie tai, kas jų laukia, ruošiasi ir domisi, tuo mažiau vietos lieka nepagrįstoms baimėms ir abejonėms.
O kartais didžiausia pagalba naujai mamai yra ne dar vienas patarimas, o žmogus, kuris pasako: tai, ką dabar išgyveni, yra normalu.