Naujagimė dingo be pėdsakų: prieš 15 metų rastą tuščią lovytę iki šiol gaubia mįslės (1)

Nors bylą daugelį metų tyrė JAV teisėsauga, buvo patikrintos šimtai versijų ir apklausta dešimtys liudininkų, iki šiol niekas negali atsakyti, kas tą naktį nutiko mažylei.

Lemtingą vakarą Lisa Renee Irwin buvo mamos paguldyta miegoti į savo lovytę. Po kelių valandų ji dingo iš namų North Lister Avenue gatvėje, Kanzas Sityje, Misūrio valstijoje.

Paryčiais iš darbo grįžęs jos tėvas išvydo tai, ko nenorėtų patirti nė vienas tėvas – lovytė buvo tuščia.

Nuo dingimo praėjo beveik 15 metų. Nepaisant daugelį metų trukusio policijos ir FBI tyrimo, iki šiol nežinoma, kas įvyko tą naktį. Pareigūnai patikrino šimtus versijų, apklausė dešimtis liudytojų ir surengė plataus masto paieškas.

Tačiau nei mergaitės, nei už jos dingimą atsakingo asmens rasti nepavyko. 2026 m. Lisa Renee Irwin vis dar yra įtraukta į nacionalinę dingusių vaikų duomenų bazę.

Lisa gimė 2010 m. lapkričio 11 d. Ji gyveno kartu su mama Deborah Bradley, tėvu Jeremy Irwinu ir dviem vyresniais broliais.

Iki pirmojo gimtadienio buvo likusios vos šešios savaitės. Oficialiais duomenimis, mergaitė buvo šviesiaplaukė, mėlynų akių, o ant dešinės šlaunies turėjo išskirtinį apgamą.

Dingimo metu ji vilkėjo violetinius marškinėlius su kačiukų piešiniais ir violetines kelnes.

Šeima gyveno ramiame Kanzas Sičio rajone. Ženklų net nebuvo, kad įprastas rudens vakaras baigsis viena paslaptingiausių vaiko dingimo bylų Jungtinių Valstijų istorijoje.

2011 m. spalio 3 d. Jeremy Irwinas išvyko į naktinę pamainą. Namuose liko Deborah Bradley su trimis vaikais.

Pasak moters, tą vakarą Lisa buvo pamaitinta ir paguldyta miegoti į savo lovytę. Deborah teigė, kad prieš eidama miegoti dar buvo užėjusi patikrinti dukros.

Tik po mergaitės dingimo moteris atskleidė, kad tą vakarą kartu su kaimyne vartojo alkoholį.

Ji taip pat prisipažino, kad dėl išgerto alkoholio tiksliai neprisimena vakaro eigos ir negali pasakyti, kuriuo metu tikrino dukrą.

Jeremy Irwinas namo grįžo apie 4 val. ryto, spalio 4-ąją. Vos įėjęs jis suprato, kad kažkas negerai – name degė šviesos, lauko durys buvo atviros, o vienas langas buvo pravertas neįprastai. Įėjęs į dukros kambarį jis išvydo tuščią lovytę. Lisa buvo dingusi.

Tėvai iš karto pradėjo ieškoti dukros namuose ir aplinkinėje teritorijoje. Tačiau mergaitės nebuvo nei viename kambaryje, nei kieme. Netrukus apie dingimą buvo pranešta policijai, kuri paiešką pradėjo dar prieš aušrą.

Pirminės įvykio vietos apžiūros metu pareigūnai nustatė, kad iš namų taip pat dingo trys šeimos nariams priklausę mobilieji telefonai.

Tačiau pinigai ir kiti vertingi daiktai liko nepaliesti. Dėl to tyrėjai nuo pat pradžių negalėjo vienareikšmiškai nustatyti, su kokio pobūdžio nusikaltimu susidūrė.

Dar tą pačią dieną prie paieškų prisijungė ir kitos tarnybos, tarp jų – Federal Bureau of Investigation.

Apylinkes šukavo policijos pareigūnai, pėdsekiai šunys ir šimtai savanorių. Buvo tikrinami apleisti pastatai, žaliosios zonos, kanalai, privačios valdos ir kiekviena gauta informacija, galėjusi padėti surasti kūdikį.

Nepaisant milžiniškų paieškos pajėgų, pirmosios tyrimo valandos proveržio neatnešė. Su kiekviena diena klausimų tik daugėjo, o atsakymų – vis mažėjo.

Netrukus paaiškėjo, kad tyrėjams teks patikrinti dešimtis galimų versijų, o dalis jų vėl nuves į namus, kuriuose Lisa paskutinį kartą buvo matyta gyva.

Pirmosiomis valandomis po dingimo pareigūnai neatmetė nė vienos versijos. Buvo svarstoma tiek pagrobimo svetimo asmens, tiek galimybė, kad atsakymas į klausimą, kas nutiko Lisai, slypi namuose, iš kurių ji dingo.

Policija užtvėrė namą, atliko įvykio vietos apžiūrą, apklausė artimuosius, o tuo pat metu vyko paieškos apylinkėse.

Kiekviena detalė galėjo būti lemiama, todėl tyrėjai mėgino minutė po minutės atkurti tos nakties įvykius. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad byla nuo pat pradžių kupina neatsakytų klausimų.

Viena paslaptingiausių tyrimo detalių tapo trijų šeimos nariams priklausiusių mobiliųjų telefonų dingimas. Kadangi kiti vertingi daiktai liko nepaliesti, pareigūnai bandė išsiaiškinti, kodėl buvo paimti būtent telefonai.

Po kelių dienų atsirado pirmasis pėdsakas. Iš vieno dingusio telefono buvo paskambinta. Tyrėjai nustatė, pas ką šis telefonas atsidūrė. Paaiškėjo, kad žmogus jį įsigijo iš atsitiktinai sutikto vyro.

Policija bandė atsekti telefono kelią ir nustatyti pardavėjo tapatybę, tačiau nepavyko patvirtinti, kad jis kaip nors susijęs su Lisos dingimu. Nepaisant daugybės atliktų patikrinimų, ši versija proveržio neatnešė.

Kitomis dienomis tyrėjai sulaukė pranešimų iš žmonių, tvirtinusių, kad naktį iš spalio 3-iosios į 4-ąją matė vyrą, Kanzas Sičio gatvėmis nešusį mažą vaiką ant rankų.

Kai kurių liudininkų teigimu, vyras atrodė labai susijaudinęs ir buvo pastebėtas netoli Irwinų namų.

Tačiau liudininkų parodymai nebuvo vienodi. Jie skyrėsi vyro išvaizdos, aprangos aprašymais ir tuo, kaip jis nešė vaiką.

Policija patikrino daugybę asmenų, atitikusių pateiktus apibūdinimus, tačiau nė vieno jų nepavyko susieti su kūdikio dingimu. Nepaisant to, ši versija ilgą laiką buvo viena iš labiausiai analizuojamų.

Praėjus keliolikai dienų po dingimo, pareigūnai dar kartą apieškojo Irwinų namus. Buvo paimta daugiau daiktų iš kambarių, įskaitant vaikiškus drabužėlius, patalynę, antklodes, žaislus ir kitus daiktus, kuriuose galėjo būti biologinių pėdsakų. Tyrime taip pat pasitelkti specialiai apmokyti tarnybiniai šunys.

Teismo dokumentuose nurodyta, kad vienas iš šunų pažymėjo vietą tėvų miegamajame.

Ši informacija greitai pasiekė žiniasklaidą ir sukėlė daug spėlionių. Vis dėlto tyrėjai niekada nepateikė įrodymų, kurie leistų kam nors pareikšti įtarimus. Vien tarnybinio šuns reakcija nėra nusikaltymo įrodymas ir turi būti patvirtinta kitais tyrimo duomenimis.

Nepaisant papildomų ekspertizių, laboratorinių tyrimų ir pakartotinių kratų, taip ir nepavyko nustatyti, kas tą naktį įvyko namuose ir kur dingo Lisa.

Tyrimui įsibėgėjant vis daugiau dėmesio buvo skiriama tėvų parodymams ir paskutinio vakaro prieš dingimą įvykių eigai. Deborah Bradley ir Jeremy Irwinas ne kartą pabrėžė, kad dukros nenuskriaudė ir nori tik sužinoti, kas jai nutiko.

Kartu jie atvirai kritikavo tyrimo eigą. Tėvų teigimu, užuot sutelkę dėmesį į vaiko pagrobimu įtariamo asmens paiešką, tyrėjai pernelyg greitai nukreipė įtarimus į jų šeimą. Vis dėlto pareigūnai tėvams niekada nepareiškė jokių su Lisos dingimu susijusių kaltinimų.

Savaitėms bėgant atsakymų taip ir neatsirado. Vienos tyrimo versijos pasirodė esančios aklavietės, kitų nepavyko patvirtinti surinktais įrodymais. Byla, kuri iš pradžių atrodė galinti būti greitai išaiškinta, pamažu virto viena paslaptingiausių vaiko dingimo istorijų Jungtinėse Valstijose.

Per kitus mėnesius tyrėjus pasiekė vis nauji žmonių pranešimai. Vieni tikino matę Lisą, kiti teigė turintys informacijos, galinčios padėti ją surasti. Kiekvienas pranešimas buvo kruopščiai patikrintas, tačiau nė vienas nepadėjo pasiekti proveržio.

Laikui bėgant tyrimas vis labiau rėmėsi anksčiau surinktų įrodymų analize ir pakartotiniu versijų, kurios iš pradžių nedavė rezultatų, tikrinimu.

2013 m. rudenį pasaulio žiniasklaida plačiai nušvietė istoriją apie kelerių metų mergaitę, rastą romų stovykloje Graikijoje.

Šviesūs plaukai ir mėlynos akys paskatino spėliones, kad ji gali būti dingusi Lisa Irwin arba Madeleine McCann. Tačiau DNR tyrimai greitai paneigė šias prielaidas. Paaiškėjo, kad mergaitė buvo bulgarų sutuoktinių dukra ir neturėjo jokio ryšio nė su viena iš šių bylų.

Nors nuo dingimo praėjo daug metų, Kanzas Sičio policija tyrimo neužbaigė. Pareigūnai ne kartą pabrėžė, kad byla tebėra atvira, o kiekviena nauja informacija yra kruopščiai tikrinama.

Lisa taip pat iki šiol yra įtraukta į dingusių vaikų duomenų bazę.

2016 m. buvo paskelbta dar viena amžiaus progresijos nuotrauka, vaizduojanti, kaip Lisa galėjo atrodyti po kelerių metų. Vėliau šie atvaizdai buvo reguliariai atnaujinami, kad parodytų, kaip ji galėtų atrodyti vyresnė, o šiandien – jau paauglė.

Tokios kompiuteriu sukurtos vizualizacijos padeda padidinti tikimybę, kad kas nors atpažins žmogų, galbūt gyvenantį kita tapatybe, arba prisimins anksčiau nereikšmingomis atrodžiusias bylos detales.

Deborah Bradley ir Jeremy Irwinas daugelį metų ne kartą grįžo prie 2011 m. spalio įvykių.

Interviu metu jie pabrėždavo, kad niekada nesusitaikė su dukros dingimu ir vis dar tikisi sužinoti tiesą. Kartu jie pripažino, jog milžiniškas žiniasklaidos dėmesys ir viešos spėlionės paliko gilų pėdsaką visai šeimai.

Nepaisant ilgus metus trukusio tyrimo, nė vienam iš tėvų taip ir nebuvo pareikšti kaltinimai dėl Lisos dingimo. Policija taip pat niekada viešai neįvardijo asmens, kurį laikytų atsakingu už mergaitės dingimą.

Tyrėjams pavyko atkurti daugelio 2011 m. spalio 3-iosios į 4-ąją nakties įvykių eigą, surinkti daugybę įkalčių ir apklausti dešimtis liudytojų. Tačiau atsakymo į svarbiausią klausimą taip ir nepavyko rasti – kas nutiko beveik 11 mėnesių Lisai Renee Irwin po to, kai tą vakarą ji buvo paguldyta miegoti.

Iki šiol nežinoma, kas iš namų paėmė mobiliuosius telefonus. Taip pat nepavyko nustatyti, ar liudininkų matytas vyras iš tiesų ant rankų nešė Lisą. Nepatvirtinta ir tai, ar mergaitę pagrobė pašalinis asmuo, ar jos dingimas įvyko kitomis aplinkybėmis.