„Man atsibodo visi“: ką iš tiesų reiškia paauglio atsitraukimas (1)

„Paauglių socialinis nuovargis – tai emocinio ir psichologinio išsekimo būsena, atsirandanti po intensyvaus bendravimo, socialinio spaudimo ar nuolatinio buvimo tarp žmonių. Tai nėra paprastas nenoras kalbėtis ar asocialumas. Dažniau tai reiškia, kad paaugliui tiesiog nebelieka emocinių jėgų“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Agnė Gurskytė.

Pasak jos, toks nuovargis gali pasireikšti po pamokų, vakarėlių, bendravimo grupiniuose pokalbiuose, socialinių tinklų naudojimo ar net po įprastos dienos, kai paauglys jaučiasi nuolat matomas ir vertinamas. Juk paaugliai mokosi, kaip pritapti, būti priimtiems, suprasti kitų lūkesčius, spręsti konfliktus, kurti savo tapatumą. Visa tai gali būti emociškai sudėtinga.

Psichologė pabrėžia, kad paauglys gali norėti ryšio, bet būti per daug išsekęs, kad galėtų jį palaikyti. Tokiu atveju reikia laiko atsitraukti, atsigauti ir vėl sukaupti jėgas.

A. Gurskytė pastebi, kad socialinis nuovargis dažniausiai atsiranda tada, kai paauglio socialinis pasaulis tampa per daug reiklus, palyginti su jo emocinėmis galimybėmis tuo metu. Ji išskiria net kelias priežastis.

Viena iš svarbių priežasčių – nuolatinis socialinis vertinimas. „Paaugliai dažnai jaučia, kad yra stebimi, lyginami, vertinami. Jie gali galvoti, kaip atrodo, ką pasakė, ar nepasielgė keistai, ar yra pakankamai įdomūs, ar nėra atstumiami. Net jei nieko blogo nevyksta, toks nuolatinis savęs stebėjimas labai vargina“, – aiškina specialistė.

Kita priežastis – socialinė perkrova. Paauglys visą dieną būna mokykloje, o grįžęs namo dažnai toliau bendrauja žinutėmis, socialiniuose tinkluose, grupiniuose pokalbiuose ar žaidimų platformose. Tikros pauzės beveik nebelieka. Anksčiau socialinis gyvenimas dažniau baigdavosi vaikui grįžus namo, o dabar jis tęsiasi visą vakarą.

A. Gurskytė taip pat mini ir emocinį stresą. Tai konfliktai su draugais, patyčios, atstūmimo baimė, akademinis spaudimas, įtampa šeimoje, perfekcionizmas, nerimas ar žema savivertė. Ji pažymi, kad kai kuriems paaugliams daug energijos atima ir nuolatinis bandymas slėpti savo tikruosius jausmus ar sunkumus, kad iš išorės atrodytų „normalūs“, linksmi ar socialiai sėkmingi.

Patys paaugliai, pasak A. Gurskytės, socialiniu nuovargiu savo būsenos, aišku, nevadina, jie sako paprastai: „man atsibodo visi“, „nenoriu kalbėti“, „žmonės mane erzina“, „noriu pabūti vienas“, „neturiu jėgų atrašyti“ arba „nežinau, kas man darosi“.

„Kai kurie paaugliai gerai atpažįsta, kad po mokyklos, renginių ar intensyvaus bendravimo jiems reikia laiko sau. Tačiau dalis jų nesupranta, kas vyksta, ir pradeda save kaltinti. Jie gali manyti, kad yra tingūs, grubūs, keisti, blogi draugai ar per jautrūs“, – aiškina psichologė.

Ji pažymi, kad socialinis nuovargis gali pasireikšti emocijose, elgesyje, mąstyme ir kūne. Emociškai paauglys gali tapti irzlesnis, jautresnis, greičiau susierzinti, atrodyti abejingas ar atitolęs. Kartais tėvams gali atrodyti, kad paauglys yra šaltas, nemandagus ar nenori bendrauti, nors iš tikrųjų jis gali būti tiesiog išsekęs.

Elgesyje dažnai matomas atsitraukimas. „Paauglys daugiau laiko praleidžia vienas, vengia atsakyti į žinutes, atšaukia susitikimus, mažiau domisi veiklomis, kurios anksčiau patiko. Jis gali grįžti iš mokyklos ir eiti tiesiai į savo kambarį. Tai nebūtinai yra tingumas ar nepagarba – kartais tai yra būdas atsigauti. Taip pat gali būti sunkiau susikaupti, aiškiai mąstyti, sekti pokalbį ar priimti sprendimus“, – vardija „Neuromedos“ specialistė.

Kūne socialinis nuovargis gali pasireikšti galvos ar pilvo skausmais, raumenų įtampa, nuolatiniu nuovargiu, miego ar apetito pokyčiais.

A. Gurskytė atkreipia dėmesį į reakcijos neproporcingumą: „Paprasta žinutė, kvietimas ar tėvų klausimas paaugliui gali atrodyti nepakeliamas. Tai nereiškia, kad jis dramatizuoja. Tai gali rodyti, kad jo nervų sistema jau yra pervargusi.“

Psichologė pabrėžia, kad socialinis nuovargis susijęs su vienatve – jausmu, kad žmogus yra nematomas, nesuprastas ar emociškai vienas. Šie jausmai gali palaikyti vienas kitą – paauglys gali atsitraukti, nes bendravimas vargina, bet atsitraukęs jis gali pradėti jaustis vienišas, pamirštas ar atstumtas.

A. Gurskytė akcentuoja, kad vienišumas susijęs ne su draugų skaičiumi, o su ryšio kokybe. Kartais paauglys yra socialiai įtrauktas, bet emociškai nematomas. Jis gali juoktis su kitais, dalyvauti veiklose, rašyti socialiniuose tinkluose, bet viduje jausti, kad niekas nežino, ką jis iš tikrųjų išgyvena.

Vienišumą stiprina ir jausmas, kad reikia atlikti tam tikrą vaidmenį – būti linksmam, sėkmingam, patraukliam, lengvai bendraujančiam ar visada pasiekiamam. Jei paauglys bijo parodyti liūdesį, nerimą ar pažeidžiamumą, santykiai gali tapti paviršutiniški.

„Kai paauglys sako, kad jaučiasi vienišas, nereikėtų atsakyti: „Bet tu juk turi tiek daug draugų.“ Kur kas naudingiau sakyti: „Atrodo, kad šiuo metu nesijauti iki galo suprastas ar palaikomas.“ Tai atveria erdvę tikresniam pokalbiui“, – pataria psichologė.

A. Gurskytė nevienareikšmiškai vertina bendravimą socialiniuose tinkluose. Jie gali padėti palaikyti ryšius, rasti bendraminčių, išreikšti save ir jaustis mažiau vienišam. Tačiau socialiniai tinklai gali ir didinti socialinį nuovargį, nes paauglys beveik visą laiką išlieka socialiai pasiekiamas. Žinutės, pranešimai, komentarai, patiktukai ir grupiniai pokalbiai kuria jausmą, kad reikia nuolat reaguoti, lygintis ir neatsilikti. Tai emociškai vargina.

Socialiniai tinklai taip pat stiprina lyginimąsi. Paaugliai mato atrinktas ir pagražintas kitų gyvenimo akimirkas ir lygina jas su savo vidiniais sunkumais. Tai gali didinti nepakankamumo, atskirties ar vienišumo jausmą.

Dirbtinis intelektas, pasak psichologės, taip pat turi dvi puses. Jis gali būti naudingas kaip pagalbinė priemonė, pavyzdžiui, padėti susidėlioti mintis, praktikuoti bendravimą, geriau įvardyti emocijas ar gauti bendros informacijos. Paaugliui, kuriam sunku kalbėti su žmogumi, pokalbis su dirbtiniu intelektu gali atrodyti saugesnis.

Vis dėlto dirbtinis intelektas negali pakeisti žmogiško ryšio. „Rizika atsiranda tada, kai paauglys vis dažniau renkasi dirbtinį intelektą vietoje pokalbio su tėvais, draugais ar specialistais. Jis gali suteikti paguodos, bet jis nepažįsta paauglio taip, kaip jį gali pažinti artimi žmonės, nestebi jo kasdienio funkcionavimo ir neprisiima atsakomybės už jo saugumą“, – aiškina specialistė.

Ji pabrėžia, kad skaitmeniniai įrankiai gali padėti palaikyti ryšį, bet jie neturėtų pakeisti miego, judėjimo, gyvo bendravimo, emocijų išreiškimo ir palaikymo iš saugių žmonių.

A. Gurskytė atkreipia dėmesį, kad per didelis emocinis krūvis pasimato ne tik žodžiuose, bet ir kūne bei elgesyje. Pastebimi miego sutrikimai, nuolatinis nuovargis, galvos ar pilvo skausmai, pykinimas, apetito pokyčiai, raumenų įtampa, padažnėjęs širdies plakimas, panikos simptomai ar dažni skundai dėl prastos savijautos be aiškios medicininės priežasties.

Elgesyje gali matytis mokyklos vengimas, atsisakymas dalyvauti socialinėse veiklose, izoliacija kambaryje, susidomėjimo pomėgiais praradimas, higienos nepaisymas, neįprastas irzlumas, dažnesnis verkimas, pykčio protrūkiai ar emocinis „užgesimas“. Paauglys gali nustoti atsakyti į žinutes, vengti draugų arba staiga praleisti daug daugiau laiko internete.

Svarbūs ir mokymosi pokyčiai: suprastėję rezultatai, užduočių neatlikimas, stiprus atidėliojimas, perfekcionistinis persitempimas arba baimė eiti į mokyklą.

Specialistė pabrėžia, kad reikėtų atkreipti dėmesį ne į vieną blogą dieną, o į pokytį nuo įprasto paauglio elgesio. Ypač rimti signalai yra beviltiškumas, kalbos apie nenorą gyventi, savęs žalojimas, rizikingas elgesys, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, labai stiprus užsisklendimas ar tokie pasakymai kaip „visiems būtų geriau be manęs“. Tokiais atvejais svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos.

„Daugelis paauglių užsisklendžia ne todėl, kad nenori pagalbos, o todėl, kad pagalba greitai pavirsta patarimais, pastabomis ar apklausa. Vietoje klausimo „Kodėl tu visada savo kambaryje?“ galima sakyti: „Pastebėjau, kad po pamokų atrodai labai pavargęs. Ar tau labiau norisi pabūti vienam, ar atrodo, kad visko tiesiog per daug?“ Toks klausimas rodo rūpestį, bet nekaltina“, – aiškina psichologė.

Ji pabrėžia, kad svarbu pirmiausia pripažinti paauglio jausmą, o tik po to siūlyti sprendimus. Pavyzdžiui: „Suprantama, kad jautiesi išsekęs, jei visą dieną buvai tarp žmonių.“ Tik tada galima klausti: „Gal kartu pagalvokime, kas galėtų palengvinti vakarus?“ Tėvams verta vengti frazių, kurios skamba motyvuojančiai, bet paaugliui gali atrodyti kaip spaudimas: „Tiesiog daugiau išeik“, „Nebūk toks jautrus“, „Visi turi problemų“, „Neturi dėl ko jaustis vienišas.“

„Neuromedos“ specialistė primena, kad svarbu atskirti paauglį nuo problemos. Ne „tu tingi“, o „atrodo, kad tavo energijos labai mažai“. Ne „tu nemandagus“, o „matau, kad esi pervargęs, bet vis tiek svarbu kalbėtis pagarbiai“. Taip pat galima pasiūlyti konkrečių pasirinkimų: ramybės laiką po pamokų, mažiau klausimų iškart grįžus namo, sutartą laiką be telefono, pagalbą palaikant rutiną ar bendrą laiką be spaudimo daug kalbėti.

Pasak A. Gurskytės, specialisto pagalba reikalinga tada, kai vienatvė, socialinis nuovargis ar emocinis stresas pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui ir nepraeina pailsėjus, gavus palaikymo ar pakoregavus rutiną.

Svarbūs požymiai yra nuolatinis liūdesys, nerimas, dirglumas, užsisklendimas, miego ar apetito pokyčiai, mokyklos vengimas, panikos simptomai, susidomėjimo įprastomis veiklomis praradimas, dažnas verkimas, emocinis nejautrumas ar pastebimai suprastėjęs kasdienis funkcionavimas. Pagalbos reikėtų ieškoti ir tada, kai paauglys sako, kad jaučiasi beviltiškas, bevertis, nuolat prislėgtas ar nebegalintis susitvarkyti.

A. Gurskytė pabrėžia, kad kreipimasis į specialistą neturėtų būti pateikiamas kaip bausmė ar ženklas, kad su paaugliu kažkas negerai. Geriau tai formuluoti kaip palaikymą: „Matau, kad tau pastaruoju metu teko daug išgyventi. Pabandykime rasti žmogų, kuris padėtų mums geriau suprasti, kas vyksta.“