Su vaikų ir jaunimo klubu „Lakštingala“ bendradarbiaujanti vaikų ir paauglių psichologė-psichoterapeutė Lina Straukė sako, kad prieš atsiverčiant būrelių sąrašą verta pradėti nuo vieno paprasto klausimo: ko nori pats vaikas? Apie tai rašoma pranešime žiniasklaidai.
Geras būrelis nebūtinai yra tas, kuris „užpildo spragą“ ar padeda išmokti dar daugiau. Kur kas svarbiau, kad vaikas pats norėtų smalsauti, bandyti, atrasti ir po veiklos grįžtų ne išsekęs, o maloniai pavargęs ir turintis ką papasakoti.
Pirmiausia – įsiklausyti į vaiką
Ragina pakeisti požiūrį į popamokinę veiklą: „Tai daug daugiau nei būrelis“
„Būrelis turėtų būti tai, kas vaikui patinka, kas jam įdomu ir ką jis pats nori veikti po mokyklos ar darželio“, – sako Lina Straukė.
Neformaliojo ugdymo veikla vaikui svarbi ir todėl, kad tai gali būti būtent jo erdvė – ne mokyklos, ne tėvų, ne klasės draugų pasirinkimas. Čia jis gali turėti savo pomėgį, savo žmones, savo mažas pergales ir nesėkmes.
Susiję straipsniai
Todėl tėvams verta saugotis, kad būrelis netaptų jų pačių neišsipildžiusių svajonių tęsiniu: „Aš negalėjau lankyti šokių, šachmatų ar muzikos, todėl dabar mano vaikas būtinai lankys.“
Tėvai gali pasiūlyti, nukreipti, padėti atrasti, tačiau svarbu stebėti vaiko reakciją.
Ypač mažesniems vaikams nebūtina kuo anksčiau rasti „vienintelį tikrąjį“ būrelį. Iki mokyklos ir pradinėse klasėse verta leisti išbandyti skirtingas veiklas – tik patirdamas vaikas gali suprasti, ar jam iš tiesų patinka rankdarbiai, eksperimentai, improvizacija, muzika ar sportas.
Tačiau būrelių paieška neturėtų virsti schema „pabandžiau – nepatiko – mečiau“.
„Vaikai taip pat turi išmokti susitikti akis į akį su nepatogumais“, – pabrėžia psichoterapeutė.
Todėl galima iš anksto susitarti dėl aiškaus išbandymo laikotarpio – pavyzdžiui, lankyti iki Kalėdų, semestro ar sezono pabaigos ir tada spręsti iš naujo. Taip vaikas mokosi nepasiduoti po pirmojo sunkumo, bet kartu nėra ilgam „įkalinamas“ veikloje, kurios nuoširdžiai nemėgsta.
Mažiesiems – liesti, minkyti ir bandyti. Paaugliams – judėti ir atrasti savo žmones
Renkantis veiklą svarbus ir vaiko amžius.
Mažiems vaikams, pasak L. Straukės, ypač tinka veiklos, kuriose daug jutiminės patirties: galima liesti, minkyti, bandyti, kurti ir nebijoti suklysti. Keramika, lipdymas, įvairūs rankdarbiai lavina smulkiąją motoriką, padeda pažinti skirtingas medžiagas, mokytis kantrybės ir susikaupimo.
Augant galima rinktis specifiškesnes kūrybines veiklas – dailę, animaciją, fotografiją. Šokiai tinka įvairaus amžiaus vaikams, tačiau vyresniesiems vis svarbesni tampa stilius, šiuolaikiškumas ir tai, kas aktualu jų bendraamžių aplinkoje.
Fizinis aktyvumas, psichoterapeutės nuomone, svarbus praktiškai visais amžiaus tarpsniais.
„Fizinio aktyvumo būrelį net rekomenduočiau pradėti nuo pirmos klasės, nes taip formuojamas įprotis. Kai fizinis aktyvumas tampa aktualus tik paauglystėje, pradėti ir išlaikyti reguliarumą būna daug sunkiau“, – sako ji.
Mokyklos fizinio ugdymo pamokų tam ne visada pakanka, juolab kad ne kiekvienam vaikui jos įdomios.
Paauglystėje judėjimas tampa dar aktualesnis: keičiasi kūnas, didėja dėmesys išvaizdai, savęs vertinimui, santykiams su bendraamžiais. Kita vertus, tuo metu auga ir mokymosi krūvis, todėl penki pradinuko būreliai visai natūraliai gali sumažėti iki dviejų ar vieno.
Kartais viena iš tiesų mėgstama veikla vaikui duoda daugiau nei penkios, į kurias einama tik todėl, kad taip sudėliotas šeimos kalendorius.
Kiek būrelių jau yra per daug?
Vieno „teisingo“ skaičiaus nėra.
Pirmose klasėse, jeigu vaikui veiklos patinka, jų gali būti daugiau. Ketvirtoje–penktoje klasėje, didėjant mokymosi krūviui, dažnai pakanka dviejų ar trijų būrelių dienų per savaitę. Paauglystėje jų skaičius gali dar mažėti.
Ir vaiko savaitėje turi likti tai, ko suaugusieji kartais pernelyg bijo – laiko nieko neveikti.
Apie per didelį krūvį gali signalizuoti nuolatinis nuovargis, irzlumas, pyktis, sunkumas susitvarkyti su įprastais kasdieniais dalykais ar jausmas, kad vaikui apskritai nebelieka laiko ramiai pabūti.
Tačiau vien irzlumas dar nereiškia, kad kaltas būrelis. Kelias valandas prie kompiuterio praleidęs vaikas taip pat gali būti irzlus – ir tada išėjimas į sportą ar kitą mėgstamą veiklą gali kaip tik padėti.
Svarbiau stebėti, koks vaikas grįžta po užsiėmimo.
Maloniai pavargęs, patenkintas, turintis ką papasakoti? Ar visiškai išsekęs, įsitempęs ir laukiantis dienos, kai pagaliau niekur nereikės važiuoti?
Aktyviam – sportas, nedrąsiam – teatras?
Būrelis neturėtų tapti „taisymo“ priemone.
Tėvams natūralu būrelį matyti kaip galimybę padėti vaikui ten, kur jam sunkiau.
„Mano vaikas nedrąsus – tegul eina į teatrą.“
„Jis lėtas – sportas privers daugiau judėti.“
„Jai sunku bendrauti – reikia grupinės veiklos.“
Tačiau čia atsiranda labai jautri riba.
Jeigu nedrąsus vaikas pats nori išbandyti teatrą, ši veikla gali tapti puikia galimybe augti: išdrįsti kalbėti, vaidinti, improvizuoti, pamažu labiau pasitikėti savimi.
Bet jeigu teatras parenkamas todėl, kad suaugusiesiems nepatinka vaiko drovumas, žinutė gali tapti visai kita: „Tu turėtum būti kitoks.“
„Jeigu tai daroma per prievartą, toks pavojus tikrai yra. Tačiau jeigu intencija – švelniai auginti vaiko gebėjimus ir pasiūlyta veikla jam pačiam patinka, tai gali būti labai naudinga“, – sako L. Straukė.
Todėl būrelis nebūtinai turi būti tik tai, kas vaikui jau puikiai sekasi.
Nemokantis šokti vaikas gali labai norėti išmokti – ir tai bus puikus pasirinkimas. Aktyviam vaikui gali patikti keramika, ramesniam – teatras, o nemėgstančiam matematikos loginiai žaidimai gali netikėtai atverti visai kitą jos pusę.
Svarbiausia, kad šalia iššūkio būtų ir paties vaiko smalsumas.
Kad jis galėtų pasakyti: „Aš noriu pabandyti.“
Ne tik: „Mama pasakė, kad man reikia.“
Mokykloje vaikui ir taip tenka nemažai dalykų daryti todėl, kad reikia. Būrelyje turėtų būti gerokai daugiau „noriu“.
STEAM, matematika ar anglų kalba – dar viena pamoka ar visai kita patirtis?
Tėvams kyla ir kitas klausimas: ar verta po mokyklos rinktis veiklas, kurios savo pavadinimu primena mokomuosius dalykus?
Jei vaikas jau mokosi matematikos, ar jam reikia matematinių žaidimų? Jei turi anglų kalbos pamokų – kam dar vienas anglų kalbos užsiėmimas?
Pasak psichoterapeutės, svarbiausia ne dalyko pavadinimas, o tai, kaip vyksta veikla.
STEAM gali būti labai universali kryptis net vaikui, kuris dar nežino, kas jį labiausiai domina: čia galima eksperimentuoti, tyrinėti, jungti skirtingas sritis ir mokytis per praktinį patyrimą.
Matematiniai žaidimai – specifiškesni, todėl vaikui turėtų būti bent šiek tiek įdomūs skaičiai, uždaviniai ar loginis mąstymas.
Tokios veiklos ypač vertingos tada, kai nekartoja mokyklinės pamokos formato. Jeigu vietoj dar vieno užduočių lapo vaikas gali bandyti, eksperimentuoti, žaisti, suklysti ir pats atrasti atsakymą, tas pats mokyklinis dalykas gali atsiverti visiškai kitaip.
Kartais svarbiau ne būrelis, o žmogus, kuris jį veda
Tėvai nemažai dėmesio skiria veiklos pasirinkimui, tačiau L. Straukė siūlo ne mažiau žiūrėti ir į būrelio mokytoją.
Ir čia tėvų nuojauta ne visada pataiko.
„Kartais tėvai galvoja: mano vaikas jautrus, jam reikia labai švelnaus mokytojo. O vaikas puikiai jaučiasi su griežtesniu, aiškias ribas ir struktūrą kuriančiu žmogumi“, – pastebi psichoterapeutė.
Vienam vaikui saugumo suteikia švelnumas, kitam – aiškios ribos ir žinojimas, ko tikėtis. Todėl vieno tobulo mokytojo modelio nėra.
Svarbiausia – vaiko ir vadovo santykis. Ar mokytojas moka sudominti, palaikyti, motyvuoti, užmegzti kontaktą? Ar jam pačiam įdomu tai, ką jis daro?
Vaikai greitai pajunta tikrą suaugusiojo susidomėjimą. Ir jiems dažnai kur kas mažiau nei tėvams rūpi, ar būrelis laikomas prestižiniu.
Jiems svarbiau, ką ten veikia, su kuo būna ir kaip jaučiasi.
„Geriausias mieste“ nebūtinai geriausias jūsų vaikui
Dar viena dažna tėvų dilema – rinktis garsų būrelį kitame miesto gale ar veiklą šalia namų.
Psichoterapeutė ragina nenuvertinti artumo.
Kaimynystėje esantis būrelių klubas, pavyzdžiui, Justiniškių „Lakštingala“ ar Karoliniškių „Meteoras“, gali tapti ir praktiška vaiko savarankiškumo mokykla. Paaugęs jis gali pats nueiti į užsiėmimą ir grįžti, o tėvams nereikia kelis kartus per savaitę organizuoti sudėtingos logistikos.
Yra ir dar vienas šiandien aktualus privalumas – šalia namų esančiame būrelyje vaikas gali susipažinti su savo rajono vaikais.
Anksčiau tokios pažintys savaime užsimegzdavo kieme. Šiandien, kai didelė vaikų laisvalaikio dalis persikėlė prie ekranų, natūralių kaimynystės draugysčių lieka mažiau.
Todėl būrelis gali būti ne tik vieta išmokti piešti, groti ar sportuoti, bet ir galimybė atrasti bendraamžių, su kuriais kitą dieną galima susitikti tame pačiame kieme.
Beje, ekrano nebūtina supriešinti su būreliu. Technologijomis besidominčiam vaikui galima pasiūlyti programavimą, animaciją, fotografiją ar kitą skaitmeninę kūrybą.
Skirtumas esminis: vienu atveju vaikas ekraną tik vartoja, kitu – pats kuria.
Pasak L. Straukės, ypač paauglystėje verta padėti vaikui išsaugoti bent vieną veiklą, kuri nebūtų nei mokykla, nei telefonas.
Pabaigai
Tobulo būrelio nėra. Tačiau yra veikla, į kurią vaikas nori sugrįžti, žmogus, su kuriuo jam gera, ir vieta, kurioje jis gali ne tik kažko išmokti, bet ir būti savimi. Galbūt tai ir yra svarbiausias pasirinkimo kriterijus.