„Senelių vaidmuo vaiko gyvenime yra visai kitoks nei tėvų. Su tėvais yra tam tikra struktūra – mokykla, darželis, dienos ritmas, o su seneliais atsiranda kitoks santykis. Tai visai kita meilė ir visai kitokia patirtis. Manau, vaikui tai labai svarbu“, – sako VDU licėjaus „Sokratus“ vadovė Vitalija Latožaitė.
Laikas su seneliais gali tapti savotiška gyvenimo stovykla
Psichologė prof. dr. Aistė Diržytė pabrėžia, kad vien buvimo pas senelius nepakanka – svarbiausia emociškai šiltas ir saugus santykis. Būtent toks bendravimas gali stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, kūrybiškumą ir socialinius gebėjimus.
Parodė jaunųjų šaulių pratybas: vaikai įgyja karybos, taktikos, išgyvenimo žinių
„Jeigu seneliai geba kurti emociškai šiltą, palaikantį ir ugdantį santykį, skiria vaikui laiko, kartu su juo ką nors veikia, domisi jo pasauliu, tai gali stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, savarankiškumą ir socialinę kompetenciją. O jeigu seneliai dėkoja už pagalbą ir parodo, kad ji svarbi, vaikas pradeda suprasti: aš galiu ir sugebu padėti, mano pagalba yra reikšminga“, – aiškina A. Diržytė.
Pasak psichologės, vasara pas senelius gali tapti savotiška „gyvenimo stovykla“. Vaikas mokosi ne pagal specialiai jam parengtą programą, o dalyvaudamas kasdienybėje – gamindamas maistą, augindamas augalus, prižiūrėdamas gyvūnus ar padėdamas atlikti buities darbus.
Susiję straipsniai
„Nieko neveikimas“ vaiko smegenims gali reikšti labai daug
A. Diržytė pabrėžia, kad vaikui nereikia veiklos nuo ryto iki vakaro. Nors dienos struktūra turi privalumų, tarp intensyvių užsiėmimų būtini tarpai, per kuriuos nervų sistema gali atsigauti. Kai suaugusieji nenurodo, ką veikti, vaikui pačiam tenka sugalvoti, kuo užsiimti.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad jeigu vaikas turi laiko, kai jo niekas neužima ir jis pats turi susigalvoti, ką veikti, tai skatina ne tik savarankiškumą, bet ir kūrybiškumą, gebėjimą pačiam imtis iniciatyvos ir geriau organizuoti savo elgesį. Laisvi žaidimai vaikystėje siejami ir su geresne savireguliacija. Tad „nieko neveikimas“ iš tikrųjų gali reikšti daug intensyvių procesų vaiko smegenyse“, – sako A. Diržytė.
Trumpalaikio nuobodulio, anot psichologės, nereikėtų skubėti užpildyti telefonu, televizoriumi ar suaugusiųjų pasiūlyta veikla. Jis gali tapti impulsu vaikui pačiam ieškoti, kas jį domina. Vis dėlto ilgalaikio nuobodulio idealizuoti nereikėtų – jis gali būti susijęs ir su prastesne savijauta.
Gerai praleista vasara – ne ta, kurioje daugiausia veiklos
V. Latožaitė pastebi, kad rudenį į mokyklą sugrįžę vaikai noriai dalijasi savo patirtimis – pasakoja, kur buvo, su kuo leido laiką, ką patyrė. Tačiau gera vasara nebūtinai turi būti kupina kelionių, stovyklų ar kitų pramogų. Ne mažiau svarbu, ar vaikas iš tiesų turėjo galimybę pailsėti.
„Visi vaikai ir šeimos yra skirtingi, todėl negalima vienareikšmiškai pasakyti, kokios atostogos vaikui yra geriausios. Tačiau tikrai būna, kad grįžus į mokyklą matyti – vaikui reikėjo šiek tiek daugiau poilsio. Geras poilsis ir laikas sau yra labai svarbūs. Jeigu gebėjimas iš tikrųjų ilsėtis ugdomas nuo mažens, vėliau tai padeda ir suaugus“, – sako V. Latožaitė.
Pasak jos, norint, kad vaikas gerai pailsėtų, nebūtina kiekvienos vasaros dienos užpildyti veiklomis. Kartais vertingiausias tampa paprastas laikas kartu, kai nereikia niekur skubėti ar stengtis patirti kuo daugiau.
„Važiuoti dviračiais, eiti į mišką, būti gamtoje, prie ežero ar jūros – galima nuveikti daugybę paprastų dalykų. Tačiau svarbiausia – būti kartu su vaiku. Iš tikrųjų būti, o ne stengtis jam pasiūlyti kuo daugiau veiklos“, – pataria V. Latožaitė.
Mokytoja: vaikams kartais užtenka pievos
Pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Lina Gruzdzevičienė sako, kad vasara pas senelius gali būti itin vertinga, jei vaikas ten gauna tai, ko šiuolaikinėje kasdienybėje dažnai trūksta – mažiau ekranų ir išorinių stimulų, daugiau gamtos, laisvės bei suaugusio žmogaus dėmesio.
„Vaikams vasarą labai sveika dalį laiko praleisti kitokioje aplinkoje – su mažiau ekranų, mažiau įvairių pramogų ir žaidimų, truputį atitrūkti nuo mus supančio skaitmeninio pasaulio. Seneliai dažnai yra tie žmonės, kurie gali skirti vaikams savo laiką, dėmesį ir meilę. Būtent tas dėmesys yra neįkainojamas ir gali būti prasmingesnis už pačias brangiausias pramogas“, – sako L. Gruzdzevičienė.
Dirbdama su vaikais ir organizuodama vasaros stovyklas mokytoja pastebėjo, kad suaugusieji gali parengti įspūdingiausią programą, tačiau vaikams jos ne visada reikia. Suteikus erdvės ir laisvės, jie patys pradeda kurti žaidimus, imasi bendrų sumanymų ir natūraliai mokosi bendradarbiauti.
„Pagrindinė mūsų stovyklos prasmė yra pieva. Vaikams nereikia daugybės stimulų, batutų ar kitų pramogų – užtenka paprasčiausių dalykų. Jiems gera tiesiog būti, bendrauti, kurti savo žaidimus, patiems sugalvoti projektus ir juos įgyvendinti – ką nors kalti, pjauti, statyti namelį medyje. Joks mano sukurtas žaidimas neprilygs tam, ką vaikai gali sukurti patys, jeigu tik suteikiame jiems laisvės“, – pasakoja mokytoja.
Kai pramogos tampa vaiko „darbo grafiku“
L. Gruzdzevičienė pastebi, kad šiandien vaiko diena neretai suplanuojama beveik taip pat kruopščiai kaip suaugusiojo darbo kalendorius. Mokykloje vieną pamoką keičia kita, po jų laukia būreliai, o vasarą panašų ritmą gali perimti stovyklos ir pramogos.
„Tėveliai labai mėgsta suplanuoti kiekvieną vaiko dieną, todėl vaikas tarsi pagal darbotvarkę keliauja iš vienos pramogos į kitą. Tada tai tampa nebe pramogomis, o tam tikra prievole ir rutina. Vaikai nėra įpratę prie to, kad jiems patiems reikia sugalvoti, ką veikti, todėl pirmomis dienomis laisvas laikas gali kelti sumaištį. Tačiau po kurio laiko jie pajunta, kad gali patys rinktis“, – pasakoja mokytoja.
Panašiai gali nutikti ir vasarą keliaujant iš vienos stovyklos į kitą. Kiekvienoje naujoje aplinkoje vaikui tenka prisitaikyti prie žmonių ir taisyklių, todėl net pramogomis laikomos veiklos gali tapti krūviu.
„Esu susidūrusi su vaiku, kuris tą vasarą jau važiavo į ketvirtą stovyklą. Įsivaizduokite, koks tai didelis krūvis – kiekvieną kartą reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos, žmonių ir taisyklių. O vaikas, kuris šeimoje gali atsipalaiduoti, išgyventi įvairias emocijas ir jaustis saugus, bus ramesnis. Kartais diena, praleista žvejojant, grybaujant ar skinant braškes, vaikui gali duoti daugiau poilsio nei dar viena suplanuota savaitė“, – sako L. Gruzdzevičienė.
Rugsėjį matosi, ar vaikas iš tiesų pailsėjo
Pernelyg intensyvi vasara gali duoti priešingą poveikį, nei tikisi tėvai – rugsėjį vaikas į mokyklą gali grįžti ne kupinas energijos, o pavargęs. Nors vien emocinė būsena neleidžia tiksliai spręsti, kaip prabėgo atostogos, yra požymių, galinčių parodyti, ar poilsio pakako.
„Gerai pailsėjęs vaikas paprastai turi daugiau spontaniškos energijos, domisi aplinka, yra smalsus, nori bendrauti, žaisti ir imtis veiklos, lengviau pakelia nedidelius nusivylimus. Nepakankamą poilsį gali rodyti didesnis irzlumas, mieguistumas, nenoras nieko daryti ar sunku atsikelti net ir pakankamai miegojus. Jeigu rugsėjį vaikui vėl įdomūs draugai, mokytojai ir nauji dalykai, tai gali būti vienas ženklų, kad vasarą jam pavyko gerai pailsėti“, – sako A. Diržytė.
Tačiau vasaros pas senelius nereikėtų paversti dar viena prievole. Jei vaikas nenori pasilikti be tėvų, psichologė rekomenduoja pirmiausia išsiaiškinti priežastį, o buvimo laiką, jei reikia, ilginti palaipsniui. Svarbiausia, kad vaikas pas senelius jaustųsi saugus ir jam būtų gera.
„Vaikui „įspūdinga“ vasara nebūtinai yra ta, kuri kupina kelionių ir stovyklų. Įspūdinga gali būti ir vasara, praleista kaime su seneliais. Jei šalia yra žmonės, su kuriais jis jaučiasi gerai ir saugiai, gali pats susigalvoti, ką veikti, „gyventi lėtai“, stebėti kitus ir su jais bendrauti – toks laikas taip pat yra įspūdingas. Kelionės, stovyklos ir pramogos yra tai, ką galima patirti bet kuriame amžiuje. O štai laikas su seneliais gali būti tik mūsų vaikystės prabanga“, – sako A. Diržytė.