Kaip auklėti vaikus, kad po abitūros jie pasirinktų tokias studijas, kokios artimiausios širdžiai, net jeigu jos vyksta stipriausiuose pasaulio universitetuose?

Rygoje gyvenančio Mario Martinsono (65 m.) ir jo žmonos Lindos Krūklės (49 m.) – kino režisieriaus ir prodiuserės – atsakymas į šį klausimą yra kone toks pat: svarbiausia nevaržyti jų troškimo kurti.

„Perduokite redaktoriui, teskaito“, – šiuo metu Rygoje gyvenantis kino režisierius M.Martinsonas įdavė į rankas knygą, išleistą po to, kai 2024-ųjų rudenį Latvijos kino teatruose įvyko jo režisuoto istorinio filmo apie Dainų šventės atsiradimą „Zeme, kas dzied“ („Žemė, kuri dainuoja“) premjera.

„Lietuvos ryto“ redaktoriui Gedvydui Vainauskui ši dovana – nemenkas iššūkis, kuriam įveikti reikia ypač gerai mokėti latvių kalbą.

[[ge:lrytas:lrytas:43499266]]

M.Martinsono humoro jausmas – puikus, tačiau dovanodamas knygą, į kurią suguldė Latvijos dainų šventės istoriją, režisierius turėjo kitą motyvą.

Aštuoniolika metų – nuo 1991-ųjų iki 2009-ųjų – jis gyveno ir dirbo Lietuvoje. Tačiau šiuo metu Lietuvoje yra nedaug žmonių, su kuriais jiedu su Linda palaiko ryšį. Tarp jų – atlikėjas, kompozitorius Andrius Mamontovas, kuris kūrė muziką Mario filmams „Nereikalingi žmonės“ bei „Amaya“ ir juose vaidino.

[[ge:lrytas:lrytas:43518574]][[ge:lrytas:lrytas:43491719]][[ge:lrytas:lrytas:43477676]][[ge:lrytas:lrytas:43476319]][[ge:lrytas:lrytas:43307603]]

„A.Mamontovas 2009-aisiais buvo liudininkas mūsų su Linda vestuvėse, kurios vyko Latvijos ambasadoje Vilniuje. Užgaišome vos penkias minutes ir tuoj pat su Linda išskridome darbo reikalais į Los Andželą, mat tuo metu rengėmės filmuoti „Amaya“, – užsiminė Maris.

Režisierius M.Martinsonas pirmasis pradėjo kurti lietuviškus TV serialus – „Beno dienoraštį“ (1999 m.), situacijų komediją „Grybauskai“ (2000 m.), serialą „Likimo valsas“ (2001 m.), filmą-serialą „Anastasija“ (2006 m.).

Apie M.Martinsono talentą liudija ir į užmarštį nepasitraukianti televizijos humoro laida „Šapro šou“, kurta 2001–2003 metais, kitos humoro laidos.

Tačiau iš humoro ilgai valgęs duoną Maris yra ir ypač jautrus. Tai išduoda emocijos, kai tik kalba pasisuka apie gyvenime sutiktus išskirtinius žmones.

„Pabaigę kurti įkaitų dramą – serialą „Anastasija“, kurį sutrumpinę susukome ir filmą, visi kartu nusifotografavome. Ten buvo maestro Vytautas Kernagis, aktoriai Donatas Banionis, Saulius Mykolaitis. Išlikusios nuotraukos yra žiaurokos – nebėra kone pusės jose užfiksuotų žmonių“, – pratarė M.Martinsonas.

Su žmona Linda ir sūnumis Lorensu bei Braienu Maris į Rygą išvyko 2010-aisiais. Vienas motyvų palikti Lietuvą buvo vaikų mokslai, kitas – kūryba.

Net 18 metų pragyvenęs ir dirbęs Lietuvoje M.Martinsonas vis tiek buvo vadinamas latvių režisieriumi. Nepaisant to, kad 2008-ųjų filmas apie emigraciją „Nereikalingi žmonės“ atstovavo Lietuvai pasaulyje, o Maris Šanchajaus kino festivalyje pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą, lietuviams jis vis tiek buvo latvis.

Paradoksas ir tai, kad Lietuvoje peržiūrėti M.Martinsono sukurtų filmų kino nuomos platformose neįmanoma – jie yra išlikę nebent DVD formate.

Gerai nors tai, kad jo kurtos humoro laidos, kaip ir serialai, yra nusėdę TV kanalų archyvuose.

– Aktorius Vytautas Šapranauskas iš gyvenimo pasitraukė 2013-aisiais, kai jau gyvenote Rygoje. Būtent jūs šį aktorių pakvietėte į savo kuriamas humoro laidas. „Šapro šou“ – jūsų projektas. Kaip ištverdavote jį filmuodami?

Maris: Tai ir darėme – juokdavomės iki uždusimo.

Būdamas nepriklausomu prodiuseriu ir vykdamas į Lietuvą turėjau konkrečius planus: norėjau sukurti kulinarinę humoro laidą, nufilmuoti serialą ir sukurti erotinį filmą. Visa tai man pavyko padaryti.

[[ge:lrytas:lrytas:43519859]]

1996 metais buvo rodomas TV žaidimas „Sėkmės keliai“, kurį vedė V.Šapranauskas (toliau – Šapras). Žinojau, kad jis – puikus aktorius, tad pakviečiau į pirmąjį savo projektą – kulinarinį šou.

Iš pradžių jį kūriau su aktoriumi Arūnu Sakalausku, o vėliau – su Šapru, tačiau humoro toje laidoje man buvo per mažai ir kulinarinis šou netrukus virto „Roberto receptais“.

Mes gi su Šapru ir humoristu Raimondu Šilansku pradėjome kurti laidą „Tegyvuoja karalius“.

Į kūrėjų komandą atėjo tuo metu dar niekam nežinomas Vitalijus Cololo, miręs 2019-aisiais.

Man labai pasisekė ir dėl to, kad Andrius Rožickas, kūręs „Bentski šou“, perėjo dirbti pas mus. Jis visus mus užkrėtė savitu humoru.

Su Šapru dirbome labai daug ir labai smagiai, bet kai sužinojau apie jo mirtį... Prisiminiau Maksimo Gorkio pjesės „Dugne“ pačią pabaigą.

Ten vyksta tokia scena: nakvynės namų gyventojai pradeda dainuoti dainą, staiga atsidaro durys ir Baronas praneša, kad Aktorius pasikorė. Po ilgokos tylos Satinas tyliai ištaria paskutinę pjesės repliką: „Ech... sugadino dainą... kvailys!“ Rusiškame originale: „Ech... isportil pesniu... dur-rak!“

Esu parašęs scenarijų filmui savižudybės tema – apie tai, kad yra akimirka, kai žmogus dar gali sugrįžti, pakeisti sprendimą, bet filmu jis netapo.

Aurimas Dautartas, S.Mykolaitis, V.Šapranauskas – mano vaikystės draugas, kiti pažįstami... Ta tema neturi atsakymų į klausimus, nes juos išsineša savo valia išeinantys žmonės.

Šapro mirtis nebuvo staigmena – dirbau su juo, žinojau jo gyvenimo būdą. Jam buvo duota tai, kuo jis mielai dalinosi su kitais ir iki šiol galėjo dalintis.

Linda: Pernai rudenį mirė ir Kostas Smoriginas. Įsiverkėme abu, kai mus pasiekė žinia apie netektį. Atrodytų, kad iki šiol girdime jo balsą.

Maris: Kostas buvo vienas iš tų aktorių, kuris visada suprato, ką noriu pasakyti. Jis vaidino ir „Anastasijoje“, ir filmuose „Nereikalingi žmonės“ bei „Tyli naktis“. Kai pastarajam filmui rašiau scenarijų, įsivaizdavau būtent tokį personažą kaip K.Smoriginas.

Tokiomis akimirkomis, kai netenkame bičiulių, suprantu, koks turtingas ir turiningas yra mūsų gyvenimas ir kiek daug duoda sritis, kurioje dirbu.

Kartais juokauju, kad man nereikia išpažinti nuodėmių ar vaikščioti pas psichoterapeutus, – viską galiu sudėti į scenarijus ir man palengvėja. Taip nutiko ir su romanu „42“, kurį parašėme kartu su bendraminčiu, man labai artimu žmogumi Raimondu Paškevičiumi.

[[ge:lrytas:lrytas:43519915]]

Knyga jau buvo išleista, kai, gavus finansavimą, pagal ją buvo pastatytas serialas, kuriame vaidino Saulius Balandis. Šiame romane trečdalis siužeto yra mano autobiografija.

Abu Mario ir Lindos sūnūs studijuoja JAV. 22 metų Lorensas šiemet baigė Konektikuto valstijoje, Niu Heivene, esančio Yale’io universiteto ketvirtą kursą ir San Fransiske įkūrė savo startuolį.

19 metų Braienas Kembridže esančiame Harvardo universitete (Masačusetso valstija) įveikė pirmą kursą.

Lorensas yra pasirinkęs kognityvinį mokslą – neuromokslo, psichologijos, kompiuterijos, antropologijos ir kitų sričių derinį, Braienas – palyginamąją ir anglų literatūrą.

Jų tėvo M.Martinsono rankose – knyga „Ivy the League“ apie aštuonis garsiausius pasaulio universitetus. Reitingų eilėje pirmasis yra Harvardas, antrasis – Yale’io universitetas.

„Ši knyga yra dalis mūsų šeimos istorijos. Ją įsigijau, kai Lorensas turėjo pasirinkti, kur studijuoti, mat buvo įstojęs ir į Yale’io, ir į Cornellio universitetus.

O Braienui teko rinktis arba Harvardą, arba Browno ar Dartmuto universitetą. Taigi iš aštuonių geriausių pasaulio universitetų mūsų vaikai buvo įstoję į penkis“, – pasidžiaugė Maris.

Ir vis dėlto jųdviejų su Linda butas Rygoje pastaruoju metu yra tuštokas.

Trys laikrodžiai, kabantys ant sienos svetainėje, rodo skirtingą laiką. Vienas – Rygos, kitas – Kalifornijos, trečias – Masačusetso. Tai tam, kad tėvai žinotų, kada galima skambinti vaikams.

[[ge:lrytas:lrytas:43519945]]

„Turime draugus Ispanijoje. Pas juos svečiavomės kaip tik tuo metu, kai jie turėjo savo dukrą išlydėti į mokslus užsienyje. Jie verkė sėdėdami apsikabinę dukrą, o mums tada buvo taip juokinga.

Bet atėjo laikas, kai verkėme ir mes. Pirmąkart 2022-aisiais, kai namus paliko Lorensas, antrąkart – pernai rudenį, kai išvyko Braienas.

Reikia laiko suprasti, jog džiaugsmas dėl to, kad vaikai yra ten, kur jiems geriausia, yra didesnis už savigailą.

– Kaip reikia auklėti vaikus, kad jie įstotų mokytis ten, kur nori, net jei tai yra patys garsiausi pasaulio universitetai?

Maris: Niekada augindami vaikus negalvojome, kad juos turime auklėti pagal kokią nors pasirinktą schemą, tarkime, vieną nukreipti į mediciną, kitą – į režisūrą. Mums patiems buvo netikėta, kai sūnūs pasirinko tokias šiuolaikines studijas.

Abu sūnūs Rygoje mokėsi 1-ojoje gimnazijoje, kurioje yra tarptautinio bakalaureato klasė. Ją baigė 33 mokiniai, o į minėtus universitetus įstojo tik jiedu. Išties daug žmonių tebeklausinėja, kuo mes juos maitinome, gal ypatingais brokoliais, kad jų toks geras sėkmės receptas.

Su Linda ėmėme tai svarstyti ir sugrįždami į įvairius praeities epizodus supratome, kad apie tai vertėtų parašyti knygą. Tai ir padarėme vildamiesi, kad mūsų patirtis kam nors pravers.

Jeigu atsirastų leidėjas, knyga pirmiausia turėtų pasirodyti mūsų vaikų gimtinėje Lietuvoje, nes tai turėjo labai didelę įtaką jų gyvenime.

Sėkmės receptas išties yra paprastas. Svarbiausia, kad vaikai darytų tai, kas jiems patinka, – kad ugdytų saviraišką, o ne tik realizuotų neišsipildžiusias tėvų svajones.

Man buvo labai lengva, nes auklėdamas sūnus dariau viską priešingai nei mano tėvai. Pavyzdžiui, paauglystėje rašiau eilėraščius, romanus, bet po 8 klasių mane tėvai pervedė į tą vidurinės mokyklos klasę, kurioje buvo sustiprinta chemija ir kurios visiškai nesupratau!

Taip pat man apmaudu, kad nemoku groti jokiais muzikos instrumentais, nors mama buvo pianino mokytoja. Užuot mokęsis juo groti, turėjau dainuoti chore.

Užtat man, tėvui, buvo savaime suprantama, jog mūsų su Linda namuose turi būti klavišinis sintezatorius vien tam, kad vaikai bet kada galėtų prie jo prisėsti. Abu jie yra labai muzikalūs.

Lorensas akustine gitara groti mokėsi Rygoje pas garsų latvių gitaristą Kasparą Zemytį, jis yra vilniečio gitaristo Juliaus Kurausko auklėtinis.

O kai Lorensas užsiminė, kad norėtų groti ir bosine gitara, tą pačią dieną kartu ją nusipirkome. Vėliau Lorensas, būdamas penkiolikos metų, parašė muziką trims mano filmams, kurių pirmasis buvo „Naujametinis taksi“.

O pusketvirtų metų už brolį jaunesnis Braienas turėjo pianino mokytoją. Būdamas 16 metų jis parašė dainą, kurią dainuodavo su savo drauge. Daina man labai patiko, todėl pasiūliau ją įrašyti studijoje.

Su ta daina jiedu 2024-aisiais (dueto pavadinimas „Vēstulēs“) pateko į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir užėmė antrąją vietą, smarkiai atsiplėšdami nuo konkurentų. Būtų užėmę ir pirmąją, jeigu tais metais atrankoje nebūtų dalyvavusi Latvijos žvaigždė – atlikėjas Dons (Artūras Šingirejus).

Šį pavasarį – kovą – su Rygos Šv.Jonų bažnyčios jaunimo choru įrašėme Braieno dainą, kurią jis sukūrė mūsų filmui „Zeme, kas dzied“.

Kalbu apie tai tam, kad žmonės suprastų, jog kūrybai nėra jokio amžiaus limito. Atvirkščiai, manau, kad jauni žmonės kuo greičiau turi pajusti sėkmės skonį. Jie neprivalo kūrybos pradėti nuo rūsio.

Kalbu apie muziką, bet mūsų vaikai juk nėra muzikantai profesionalai. Tiesiog tol, kol jauni žmonės dar ieško gyvenime tvirto pagrindo, muzikavimas yra vienas būdų, padedančių išsiugdyti pasitikėjimą savimi.

Bet jeigu žmogus nėra muzikalus, yra daugybė kitų savirealizacijai tinkančių sričių.

O štai mano gyvenime buvo situacija, kai 19-os metų pradėjau sukti pirmąjį filmą tėvo mėgėjiška kamera. Paprašiau jo ir stovo kamerai, bet jis sugalvojo daugybę užduočių, kurias turėjau atlikti, kad jį gaučiau.

Linda: Skaičiau teoriją apie tai, kad žmogus negali būti pedagogas, jeigu nedainuoja arba negroja kokiu nors instrumentu.

Pasirodo, muzika padeda savitai, originaliai mąstyti. Jei, tarkim, teisininkas turi muzikinį išsilavinimą, jo protas veikia kitaip, netipiškai.

Nors abu Mario ir Lindos vaikai gimė Lietuvoje, jų vardai anaiptol nėra lietuviški.

[[ge:lrytas:lrytas:43519901]]

Anksčiau to klausiantiems žmonėms M.Martinsonas juokais atsakydavo, jog vardus parinko berniukams tokius, kad tuomet, kai užaugs, užsienyje lengviau juos būtų prisišaukti. Tačiau iš tiesų priežastis glūdi tautiškumo šaknyse.

– Kodėl 2010-aisiais nutarėte išvykti iš Vilniaus?

Linda: Viskas įvyko greitai. 2010-ųjų sausį sulaukėme skambučio iš Šiuolaikinės mokyklos centro Vilniuje, kur rudenį Lorensas turėjo eiti į pirmą klasę. Tai buvo skambutis ir mums, latviams, kad į savo šalį turime grįžti arba dabar, arba visam laikui likti Lietuvoje.

Maris: Sūnums Lietuva yra gimtinė. Persikėlėme į Latviją, kad išsilavinimą įgytų mūsų tėvynėje.

Taigi jį gavo ir... išmovė į Ameriką.

Lorensas, kai gyvenome Vilniuje, Avižieniuose, turėjo labai gerą auklę, todėl jis abi – latvių ir lietuvių – kalbas moka nepriekaištingai. O kartu jis turi ryšį su dviem kultūromis – dviem kalbų, mąstymo konstrukcijomis.

– Viena iš septynių M.Martinsono parašytų knygų yra skirta vaikams – „Tortas ir cirkas“. Augindami berniukus sekdavote jiems pasakas?

Maris: Pasakos visada buvo su mumis. Linda jas skaitydavo, o aš pats sukurdavau, kas vakarą – vis po kitą. Būdavo, Lorensas pasako du žodžius, pavyzdžiui, „tortas“ ir „cirkas“, ir aš jam suguldau istoriją.

Per vieną susitikimą su Pauliumi Virbicku, „Obuolio“ leidyklos savininku, prašnekau apie tai, kaip vargstu su tuo pasakų kūrimu. Po mūsų pokalbio ir atsirado knygutė „Tortas ir cirkas“. Pasakos yra labai gerai – vaikai nori girdėti tėvų balsą, tembrą. Tai stiprina ryšį.

– Lorensas turėjo auklę. Ar vėliau, auginant sūnus, pavyko išvengti vaikų darželio? Standartinio auklėjimo?

Linda: Nenorėjome, kad mūsų vaikams kas nors pakirptų sparnus, įspraustų į rėmus. Tam tikra auklėjimo sistema yra būtina, tačiau tėvai ir mokytojai turi matyti, girdėti ir jausti vaikus.

Juk jie dar tik pradeda savo gyvenimą: auga naujas, ypatingo charakterio, savitos sielos žmogus. Negalima vaikų spausti, kad jie darytų tai, kas nepriimtina. Juk liepiama: „Apkabink, pabučiuok.“ Jie tai padarys savaime, jei tik norės.

Todėl ir Lorensas pradėjo eiti į vaikų darželį būdamas penkerių metų, kai pajutome, jog jis nori bendrauti su kitais vaikais, ir kai suradome kam patikėti jį auklėti, kad atitiktų mūsų viziją.

O Braienas į darželį pradėjo žingsniuoti jau Rygoje.

Maris: Nėra gerai, kai vaikai būna priversti draugauti ne su tuo, su kuo nori, bet su tėvų draugų vaikais. Neišvengiamai tokiose situacijose tėvai juos apkalba, palygindami vienus su kitais. Aš pats buvau vaikystėje patekęs į tokią situaciją. Nenorėjau, kad taip nutiktų mūsų vaikams. Ir nenutiko.

Pavyzdžiui, Rygoje buvo susibūrusi Braieno ir jo draugų kompanija. Tik tada, kai artėjo jų išleistuvės, artimai susidraugavo ir jų mamos.

Linda: Turėjome „WhatsApp“ grupę, nes ji buvo reikalinga tariantis dėl bendrų reikalų. Po išleistuvių supratome, kad turime daug apie ką pasikalbėti. Taigi vaikai išvykę studijuoti, o mes vis susitinkame.

Maris: Tas laikas, kai Lorensas dar Vilniuje augo vienas, jam padėjo susiformuoti kaip asmenybei. Pavyzdžiui, trečioje klasėje, per 10-ąjį gimtadienį, jo pasveikinti į namus atėjo 20 klasės draugų. Visi išdykavo, o jis atsisėdęs nuošalėje skaitė knygą.

Šita savybė Lorensui ir dabar padeda: jeigu jis dirba, taip įsijaučia, kad negirdi, kas vyksta aplink.

Visada sakydavome savo vaikams, kad pasaulis yra didelis ir viskas yra įmanoma. Jie tuo patikėjo: šiemet Yale’io universitete Lorensas baigė ketvirtą kursą ir San Fransiske įkūrė startuolį.

[[ge:lrytas:lrytas:43519903]]

Linda: Augdamas Braienas buvo naminis, bet jam nepatikdavo, kad kiti su juo kalba kaip su mažu vaiku. Jis buvo ir liko strategas.

Pavyzdžiui, Braienas lankė futbolo treniruotes, bet neilgai. Jis niekaip nesuprato, kodėl bendraamžiai visur nori būti pirmi, nori patys įmušti kamuolį į vartus, bet negalvoja strategiškai. Jis pasirinko kitą sporto šaką – tinklinį, kuriame svarbu žaidėjams bendradarbiauti.

Maris: Lorensas turėjo medines kaladėles, iš kurių vaikystėje nuolat ką nors statydavo.

Būdavo, sugriūva statinys, o jis nusistebi ir pradeda statybas iš naujo. Man tai – didelė išmintis, iš jo pats mokiausi. Jei kas nors nepavyksta iš pirmo karto, nereiškia, kad to nepadarysi.

Linda: Braienas, atvirkščiai, mesdavo tai, kas nepasisekdavo iš karto, vadinasi, čia – ne jo.

Tad mūsų užduotis buvo neapkalbėti savo vaikų, ypač jiems girdint, nors tarpusavyje svarstydavome, kokie jie yra skirtingi.

Maris: Pirmiausia Lorensas įstojo į gimnaziją Rygoje, po to – į tarptautinio bakalaureato klasę. Po kelerių metų ten pat įstojo ir Braienas, surinkęs tokius pat balus. Mes taip apsidžiaugėme, kad tie balai – vienodi.

Lorensas jau studijavo Yale’io universitete, kai atėjo laikas ir Braienui pateikti stojimo dokumentus. Brolis jam padėjo tai padaryti.

Taigi Braienas įstojo į Harvardą, kuris reitingų lentelėje yra viena pozicija aukščiau už Yale’io universitetą.

Mus džiugina tai, kad tarp brolių nėra nesveikos konkurencijos. Jie pasirinko skirtingas sritis ir vienas kitą vertina.

– Ar finansiškai vaikų studijos JAV šeimoms yra pakeliamos?

Linda: Tėvams visada svarbūs pinigai. Tad ne tik vaikai galvoja, kad prestižiniai universitetai jų nepriims, bet ir tėvai neleidžia juose rinktis studijų bijodami, kad neišsimokės. Bet to neįmanoma iš anksto numatyti.

O mums vaikų mokslas nekainuoja – abu sūnūs gavo stipendijas.

Maris: Garsieji universitetai pirmiausia vertina žmogaus gebėjimus ir tik po to – šeimos finansus.

Tuomet, kai vaikai priimami, Amerikos universitetams būtina pateikti duomenis apie tėvų pajamas per pastaruosius trejus metus.

Yra nustatyta šeimos pajamų riba, pagal kurią sprendžiama, ar bus padengiamos tam tikros studento išlaidos, ar tai padaryti gebės tėvai. Pinigų stygius nėra nuosprendis – JAV universitetai priima studijuoti jaunuolius ir iš labai neturtingų šeimų.

– Ar nenuogąstaujate, kad sūnūs į Latviją nebegrįš?

Linda: Ne. Viena, pasaulis yra atviras, antra, mes visi kartu esame daug keliavę, daug pamatę.

Vis dėlto norėčiau prie jūros turėti tokią vietą, kurioje visi galėtume susitikti nors vasarą.

Žinau, kad sūnūs, bent jau šiuo metu, nenorėtų Amerikoje sukurti savo šeimų. Jie labiau save regi Europoje. Be to, šiais laikais yra galimybė dirbti per atstumą, nebėra suvaržymų.

Latvija jiems yra labai svarbi, bet ar tai, ką jie išmoks, bus čia reikalinga?

Daug Kembridžo, Oksfordo universitetų absolventų grįžta į namus norėdami gimtinei padėti savo žiniomis, bet jie atsitrenkia į sieną. Esą ką gali žinoti apie darbo specifiką Latvijoje žmogus, kuris joje net nesimokė.

[[ge:lrytas:lrytas:43519925]]

Maris: Vienas Braieno draugas studijuoja kosmoso inžineriją, taigi jam sudėtinga būtų Latvijoje rasti darbą pagal specialybę. Bet regime ir tai, kad dauguma mokslus svetur įgijusių žmonių norėtų grįžti, tačiau po pokalbių su darbdaviais nusivilia.

Užtat mūsų sūnūs turi gimtinę Lietuvą, turi tėvynę Latviją, o gyvena plačiajame pasaulyje.

– Į kokius kūrybos darbus šiuo metu esate sutelkę dėmesį?

Maris: Kuriant vieną ar kitą filmą mums visada svarbus motyvas. Nes tai ir mūsų gyvenimas, pavyzdžiui, prireikė penkerių metų, kol filmą „Zeme, kas dzied“ išvydo žiūrovai.

Šiuo metu esame pradėję projektą, kuris mums svarbus ir asmeniškai, – ruošiamės filmui apie pasaulinio garso dailininką ekspresionistą Marko Rothko, kilusį iš Daugpilio.

Mano mamos tėvai irgi gyveno Daugpilyje maždaug tuo pat laiku, XX a. pradžioje.

Įdomu tai, kad Marko Rothko (tikrasis vardas Markus Rotkovičius) tėvas Jokūbas buvo kilęs iš Michališkių miestelio, Vilniaus universitete studijavo farmaciją ir tapo vaistininku. Vėliau persikėlė dirbti ir gyventi į Daugpilį, kur 1903 metais gimė Markus. Taigi atsiranda dar viena jungtis su Lietuva.

Buvome susitikę su dailininko dukra ir Daugpilyje, ir Niujorke. Norėtume suprasti, kaip iš tokio užkampio – iš miesto lyg transporto mazgo galėjo kilti pasaulinio lygio menininkas.

Pavasarį Florencijoje lankėmės jo darbų retrospektyvinėje parodoje. M.Rothko studijavo Yale’io universitete, originalų jo paveikslą pirmąkart prieš trejus metus pamačiau ten esančiame muziejuje.

Linda: Dabar, žvelgdami į praeitį, regime, koks svarbus buvo kiekvienas mūsų kūrybos žingsnis ir kur jis atvedė. Nieko tikrai nekeistume – viskas vyko taip, kaip mums reikia.

Su Lietuvos humoro legendomis dirbusiems sutuoktiniams teko apraudoti ir jų mirtį