Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę

„Emocinis saugumas klasėje prasideda nuo jausmo, kad čia galima klausti, klysti, bandyti, kalbėti apie sunkumus ir nebijoti, kad būsi pažemintas, išjuoktas, sukritikuotas ar atstumtas“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Agnė Gurskytė.

Pasak jos, mokiniui emocinis saugumas padeda drąsiau dalyvauti pamokoje, kelti klausimus, bandyti atsakyti ir nebijoti suklysti. Jei klasėje vyrauja įtampa ar baimė, mokinys daugiau galvoja ne apie mokymąsi, o apie tai, kaip neapsijuokti, nesuklysti ar neatsidurti dėmesio centre. Svarbu suprasti, kad emocinis saugumas reikalingas ne tik jautresniems vaikams. Jis svarbus visiems, nes mokantis natūralu ko nors nežinoti, nesuprasti iš pirmo karto ar suklysti.

Psichologė pažymi, kad emocinis saugumas taip pat svarbus ir mokytojui. Mokytojas ne tik perduoda žinias – jis kasdien valdo klasės atmosferą, sprendžia konfliktus, reaguoja į mokinių emocijas, tėvų lūkesčius ir įvairius reikalavimus. Jei mokytojas pats jaučiasi nesaugus, nuolat kritikuojamas ar paliktas vienas, jam daug sunkiau ramiai dirbti, išlaikyti autoritetą ir kurti saugią aplinką mokiniams.

„Emocinis saugumas klasėje yra abipusis dalykas: mokiniams reikia saugaus, ramaus suaugusiojo, o mokytojui reikia palaikymo ir sąlygų tokiu suaugusiuoju būti“, – pabrėžia A. Gurskytė.

Psichologė atkreipia dėmesį, kad mokiniai klasėje dažniausiai jaučiasi nesaugūs ne tada, kai sunku mokytis, o tada, kai mokymasis yra susijęs su gėda, baime ar pažeminimu.

Kartais tam nereikia atvirų patyčių. Užtenka kelių pašaipių komentarų, mokytojo ironijos, klasės juoko po neteisingo atsakymo ar nuolatinio lyginimo su kitais. Tokios patirtys vaikui ar paaugliui gali labai greitai suformuoti vidinę taisyklę: geriau patylėti, negu rizikuoti apsijuokti.

Pasak specialistės, nesaugumo jausmą kuria nenuspėjamumas. Vaikams ir paaugliams svarbu aiškios taisyklės, nuoseklumas ir suprantamos ribos: „Jei vieną dieną už tą patį elgesį mokinys sulaukia pastabos, kitą dieną – jokios reakcijos, o trečią – griežto atsako, jis pradeda nuolat spėlioti, kas šiandien bus. Tai kelia įtampą“.

A. Gurskytė pažymi, kad nesaugumą stiprina ir santykiai tarp mokinių: patyčios, atstūmimas, grupelių susidarymas, konkurencija, statuso demonstravimas. Paauglystėje bendraamžių vertinimas yra ypač svarbus, todėl net nedidelis pažeminimas klasėje gali būti išgyvenamas labai stipriai.

„Dar vienas svarbus aspektas – individualūs mokinio sunkumai. Vaikas, turintis nerimo, dėmesio, mokymosi, kalbos, emocijų reguliacijos ar neuroįvairovės bruožų, klasėje gali jaustis nesaugiai ne todėl, kad nenori mokytis, o todėl, kad aplinka jam kelia daugiau įtampos nei kitiems. Jei jo sunkumai suprantami kaip tingėjimas, nemandagumas ar tyčinis trukdymas, nesaugumas dar labiau didėja“, – aiškina psichologė.

A Gurskytė atkreipia dėmesį, kad emocinis nesaugumas klasėje ne visada atrodo kaip triukšmas, konfliktai ar atviras pasipriešinimas. Kartais klasė išoriškai atrodo rami, bet joje tvyro įtampa.

Vienas iš požymių – labai mažas aktyvumas: „Jei mokiniai dalyvauja tik tada, kai yra priversti, jei atsakymai labai trumpi, jei nėra spontaniškų klausimų, tai nebūtinai reiškia gerą drausmę. Kartais tai gali rodyti baimę. Saugi klasė nėra ta, kurioje visi tyli. Saugi klasė yra ta, kurioje galima kalbėti be baimės būti pažemintam.“

Apie nesaugumą gali išduoti ir kasdienės smulkmenos klasėje: pašaipos, akių vartymas, komentarai po atsakymų, juokas suklydus, nuolatinis lyginimas, mokinių suskirstymas į „stiprius“ ir „silpnus“.

Net jei pamoka formaliai vyksta sklandžiai, tokioje atmosferoje dalis mokinių mokosi su nuolatine vidine įtampa. Mokiniai taip pat gali pradėti saugotis: juokauti, kad paslėptų nejaukumą, sakyti „nežinau“ dar net nepabandę atsakyti, vengti akių kontakto, bijoti skaityti garsiai ar eiti prie lentos.

„Neuromedos“ specialistė pastebi, kad mokytojas šiandien dažnai jaučiasi atsakingas ne tik už pamokos turinį. Iš jo tikimasi, kad jis valdys klasės elgesį, reaguos į mokinių emocijas, atlieps tėvų lūkesčius, pildys dokumentus, prisitaikys prie skirtingų mokinių poreikių ir kartu sieks gerų mokymosi rezultatų. Kai reikalavimų daug, o realios pagalbos mažai, natūraliai atsiranda nesaugumo jausmas.

A. Gurskytė išskiria kelias mokytojų nesaugumo priežastis. Viena jų – sudėtinga situacija, kai klasėje yra daug skirtingų poreikių turinčių mokinių, tačiau trūksta specialistų pagalbos, aiškių veikimo gairių ar administracijos palaikymo. Tokiu atveju mokytojas gali pasijusti vienas.

Kita priežastis – nuolatinis vertinimas. Mokytojas gali jausti, kad jį vertina visi: mokiniai, tėvai, administracija, visuomenė. Kai žmogus nuolat jaučiasi stebimas ir kritikuojamas, jam sunkiau išlikti ramiam, lanksčiam ir empatiškam.

Svarbu nepamiršti ir emocinio nuovargio: „Mokytojo darbas reikalauja daug emocinių jėgų. Jis kasdien būna tarp skirtingų mokinių nuotaikų, reakcijų ir poreikių, todėl turi ne tik mokyti, bet ir nuolat valdyti klasės emocinę atmosferą. Jei mokytojas neturi galimybės pailsėti, pasitarti ar gauti palaikymo, ilgainiui gali atsirasti dirglumas, noras griežčiau kontroliuoti situaciją arba emocinis atsitraukimas nuo mokinių.“

Psichologė pabrėžia, kad mokytojo nesaugumas nebūtinai pasireiškia atviru pykčiu. Kartais tai atsiskleidžia subtiliau: per dideliu noru viską kontroliuoti, greitu susierzinimu, gynybiškumu, ironija, poreikiu nuolat įrodyti savo autoritetą arba sunkumu pripažinti, kad situacija klasėje yra sudėtinga.

Pasak specialistės, vienas iš nesaugumo signalų – nepakantumas klaidoms: „Jei mokytojas labai greitai reaguoja į neteisingus atsakymus, pertraukia mokinį, komentuoja pašaipiai ar parodo nusivylimą, klasė išmoksta, kad klaidos yra pavojingos. Tada mokiniai pradeda saugotis, o ne mokytis.“

Kitas signalas – emocinis nepastovumas. Jei mokytojo reakcijos labai priklauso nuo dienos nuotaikos, mokiniai pradeda ne mokytis, o „skaityti“ mokytoją: ar šiandien galima klausti, ar geriau tylėti, ar saugu pasakyti, kad nesuprantu.

Kaip dar vieną nesaugumo ženklą A. Gurskytė įvardija per didelį poreikį „laimėti“ konfliktą. Kai mokytojas jaučiasi nesaugus, mokinio klausimą, prieštaravimą ar net sutrikimą jis gali priimti kaip grėsmę savo autoritetui. Tuomet vietoje aiškios ribos atsiranda kova dėl galios.

Psichologė pabrėžia, kad mokiniai į nesaugaus mokytojo elgesį reaguoja nevienodai. Vieni tampa aktyvesni, provokuoja, ginčijasi, trikdo pamoką. Kiti, priešingai, užsidaro, tyli ir stengiasi būti nepastebimi. Elgesys priklauso nuo vaiko temperamento, amžiaus, ankstesnių patirčių ir klasės kultūros.

„Kai kurie mokiniai į nesaugumą reaguoja puolimu. Išoriškai tai gali atrodyti kaip agresija, nepagarba ar priešiškumas, tačiau psichologine prasme tai kartais yra savisauga: „Jei pirmas pulsiu, mažiau jausiuosi pažeidžiamas“, – aiškina specialistė.

Kiti mokiniai, pasak jos, renkasi atsitraukimą. Jie nebeklausia, nebedalyvauja, neberodo iniciatyvos, nors viduje gali jausti daug įtampos. Tokie vaikai kartais lieka nepastebėti, nes jie „netrukdo“. Tačiau jų emocinis nesaugumas gali būti ne mažesnis nei tų, kurie reaguoja garsiai.

Tėvai, pasak psichologės, emociniam saugumui turi labai didelę reikšmę, nes vaikas į klasę atsineša ir namuose girdimas žinutes apie klaidas, pažymius, mokytojus, sėkmę ir nesėkmę. Kai tėvai domisi vaiko savijauta, bendradarbiauja su mokykla ir padeda vaikui suprasti sunkumus, jie stiprina saugumą. Psichologė pataria vietoj spaudimo vaiko paklausti: „Kas tau buvo sunkiausia?“, „Ko tau reikėtų, kad būtų lengviau?“, „Kaip galime kartu spręsti?“ Tokia mąstysena vaikui rodo, kad jo vertė nepriklauso tik nuo pažymio, mokytojo pastabos ar vienos nesėkmingos dienos.

Tačiau tėvų lūkesčiai kartais gali ir destabilizuoti klasės klimatą. Pavyzdžiui, jei vaikui nuolat siunčiama žinutė, kad svarbiausia yra tik aukšti rezultatai, jis pradeda bijoti klaidų.

Ji pabrėžia ir kitą sudėtingą aspektą – tėvų konfliktus su mokytoju: „Jei vaikas nuolat girdi, kad mokytojas „neteisingas“, „nieko nesupranta“ ar „nemoka dirbti“, gali silpnėti jo pasitikėjimas suaugusiaisiais mokykloje. Žinoma, būna situacijų, kai tėvai turi ginti vaiką, tačiau svarbu tai daryti konstruktyviai, negriaunant viso mokyklos autoriteto vaiko akyse.“

A. Gurskytės nuomone, norint atkurti saugumą, pirmiausia reikia pripažinti, kad tas saugumas jau prarastas, nes neįmanoma atkurti to, kas formaliai neįvardijama.

Antras žingsnis – grąžinti aiškias, pagarbias ir nuoseklias taisykles. Mokiniai turi žinoti, kas klasėje priimtina, kas nepriimtina ir kaip bus reaguojama į patyčias, pašaipas ar trukdymą. Svarbu, kad taisyklės galiotų visiems, o mokytojo reakcijos būtų kuo labiau nuspėjamos.

Trečias žingsnis – atkurti santykį. „Tam gali padėti individualūs pokalbiai su mokiniais, klasės aptarimai, emocinės būsenos pasitikrinimai, bendri susitarimai. Svarbu, kad mokiniai pajustų: jų patirtis matoma, o ne tiesiog nurašoma“, – sako psichologė.

Ketvirtas žingsnis – keisti klaidos kultūrą. Klasėje turi atsirasti aiški žinutė: klaida nėra pažeminimas, klaida yra mokymosi dalis. Mokytojas tai gali rodyti labai paprastai: padėkodamas už bandymą, pataisydamas be ironijos, leisdamas mokiniui perfrazuoti atsakymą, parodydamas, kad nežinojimas nėra gėda.

Penktas žingsnis – mokytojui nelikti vienam. „Jei klasėje saugumas prarastas dėl patyčių, ilgalaikio konflikto, agresyvaus elgesio ar mokytojo perdegimo, vien mokytojo pastangų gali nepakakti. Tokiais atvejais svarbus klasės vadovo, psichologo, socialinio pedagogo, administracijos ir tėvų įsitraukimas“, – pabrėžia „Neuromedos“ specialistė.

Psichologė akcentuoja, kad esminė emocinio saugumo klasėje sąlyga – pagarbus nuoseklumas. Tai reiškia, kad taisyklės yra aiškios, reakcijos nuspėjamos, o ribos brėžiamos nežeminant. Vaikams ir paaugliams reikia suaugusiojo, kuris yra ne tobulas, bet pakankamai ramus, teisingas ir nuspėjamas.

„Man atrodo, kad emocinis saugumas klasėje prasideda ne nuo to, kad visiems visada būtų gera ir patogu. Jis prasideda nuo jausmo, kad čia su manimi bus elgiamasi pagarbiai, net jei suklysiu, nesuprasiu, supyksiu ar man nepasiseks. Būtent toks pagrindas leidžia ir mokiniams mokytis, ir mokytojams mokyti“, – sako A. Gurskytė.