„Grįžusi namo dar ilgai verkiau“: Gerda Žemaitė prabilo apie jaudinantį apsilankymą vaikų onkologijos skyriuje

Vienoje tokių vietų – Vilniaus vaikų onkohematologijos skyriuje – kartu su labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ komanda apsilankiusi TV laidų vedėja Gerda Žemaitė neslepia: šiam susitikimui jai reikėjo pasiruošti emociškai, tačiau net ir pasiruošimas neapsaugojo nuo to, ką teko išgyventi tądien.

Viešnagės metu vienai iš skyriuje esančių mamų buvo pranešta viena skaudžiausių žinių, kokias gali išgirsti mama – jos vaikui gydymo galimybės išsemtos.

„Man reikėjo laiko pasiryžti čia atvažiuoti. Važiavau nusiteikusi būti optimistiška, pabendrauti su mamomis, pamatyti jų kasdienybę. Jaučiausi tam subrendusi, bet viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita – atsidurti šalia žmogaus tą akimirką, kai jo pasaulis griūva“, – pasakoja Gerda Žemaitė.

Tądien fondo komanda užėjo pas mamą, ką tik išgirdusią skaudžią žinią apie savo sūnų. „Sureagavau labai jautriai. Mes esame bejėgiai ir būtent tokiomis akimirkomis tai supranti geriausiai. Norisi žmogui kažką pasakyti, kažkaip padėti, atimti bent dalį jo skausmo, bet supranti, kad nėra žodžių, kurie galėtų tai padaryti.

Mes tiesiog buvome kartu. Kalbėjomės, palaikėme. Vėliau išėjome kartu gaminti maisto, paskui vėl grįžome pas berniuką“, – prisimena Gerda.

Ji priduria, kad ją itin stipriai palietė sergančio berniuko mamos reakcija. „Ji kaltino save. Išgyveno. Atrodė, kad vienu metu susimaišė visos įmanomos emocijos. Norėjosi ją apkabinti ir kažkaip įtikinti, kad ji dėl to nekalta. Grįžusi namo dar ilgai verkiau. Buvo labai sunku suvokti, kokia skaudi gali būti kita gyvenimo pusė. Mes gyvename savo kasdienybę, planuojame, atostogaujame, jaudinamės dėl smulkmenų, o kažkur tuo pat metu kažkieno pasaulis tiesiog sustoja“, – sako ji.

Iš vaikų onkohematologijos skyriaus Gerda išsivežė ne tik skausmą. Ji sako ten pamačiusi nepaprastą bendruomenę ir stiprybę, kurią sunku perteikti žmogui, niekada nebuvusiam šalia sunkiai sergančio vaiko šeimos.

„Labiausiai mane nustebino mamų ir tėčių stiprybė. Ji matoma jų akyse. Ten ligoninė tam tikram laikui tampa namais, o žmonės – bendruomene. Visi yra nusiteikę kovoti. Vaikai – nerealūs. Vyresni supranta, kad serga labai rimtomis ligomis, tačiau matai jų šypsenas,

bendravimą, gebėjimą prisitaikyti ir palaikyti vienas kitą. Taip pat dar ilgai galvojau ir apie fondo įkūrėją Aliną. Tą sunkią valandą ligoninėje ir kiekvieną kartą, kai ją pamatau ir pabendrauju, žaviuos jos stiprybe. Ji randa paguodos ir vilties žodį net tada, kai atrodo, kad nebėra ką pasakyti. Žaviuosi jos stiprybe ir mokėjimu įkvėpti mamas“, – pasakoja Gerda.

Jos žodžiais, būtent ten labai aiškiai supranti, ką reiškia posakis, kad svetimo skausmo nebūna. „Žinoma, mes niekada iki galo neįeisime į kito žmogaus skausmą, bet jis paliečia, o kai žmonės yra toje pačioje valtyje, jie vienas kitą supranta taip, kaip galbūt niekas kitas negali suprasti.

Mačiau, kaip šeimos bendrauja, kaip palaiko viena kitą. Ir kartu, nepaisant visko, ten labai daug vilties. Žiūrėdama į jų stiprybę nori tikėti, kad ji yra didesnė už ligą, baimę ir visą tą blogį, su kuriuo jiems tenka susidurti.“

Labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ įkūrėjai Alinai Šiaulevičiūtei vaikų onkohematologijos skyrius nėra svetima vieta. Ji pati čia ilgą laiką buvo kartu su savo sergančiu sūnumi.

Todėl tądien išgirsta kitos mamos istorija sugrąžino skaudžius asmeninius prisiminimus.

„Kai pati su sūnumi buvau šiame skyriuje, teko susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai panašūs žodžiai buvo ištarti artimai draugei. To skausmo neįmanoma nusakyti. Todėl būdama čia labai gerai supratau, ką reiškia mamai išgirsti tokią žinią“, – pasakoja Alina.

Ši vieta itin artima ir paramos fondo narei Birutei Wish, kuri itin aktyviai prisideda prie sergančių mamų ir vaikų gerovės. Susitikimo metu ji Gerdai padovanojo savo parašytą knygą „Tu esi mano dovana“. Kaip sako Alina, Birutės parašyta knyga – tai vilties suteikianti knyga kiekvienai šeimai, einančiai ligos keliu.

Būtent iš asmeninės patirties gimė ir viena svarbiausių fondo misijų – pasirūpinti ne tik sergančiais vaikais, bet ir jų mamomis.

„Kartais pagalba nėra kažkas didelio ar matomo. Kartais žmogui reikia, kad kas nors atsisėstų šalia. Kad išklausytų. Kad pagamintų kartu maisto. Kad leistų mamai bent trumpam pasijusti ne vien sergančio vaiko slaugytoja, bet žmogumi, moterimi, mama, kuri ir pati yra svarbi“, – sako fondo įkūrėja.

Alina neslepia – sugrįžti į vietą, kurioje pati išgyveno vieną sunkiausių savo gyvenimo laikotarpių, nėra paprasta, tačiau šiandien būtent jos patirtis leidžia suprasti mamas be ilgų paaiškinimų.

„Tokios akimirkos man parodo, kad esu reikalinga šioms mamoms. Gyvenime būna sutapimų ir ženklų, kurie parodo, kad pasirinkai teisingą kelią. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu mano pačios istorija būtų pasibaigusi kitaip. Bet šiandien galiu pasakyti – esu teisingame kelyje ir šį kelią tęsiu“, – sako Alina Šiaulevičiūtė.

Prieš vykdamos į ligoninę fondo moterys apsilankė pas dainininkę ir verslininkę Nataliją Bunkę, kuri, išgirdusi apie iniciatyvą, nusprendė prisidėti prie pagalbos šeimoms. Ji perdavė prieskonių ir įvairių buities priemonių skyriaus virtuvei.

Fondo vadovę sujaudino tai, kad Natalija pati teiravosi, ko dar galėtų reikėti šeimoms, ir net pasiūlė padovanoti skyriui karšto oro gruzdintuvę. Nors šiuo metu tokio prietaiso skyriui nereikia, Alina sako, kad svarbiausia buvo pats žmogaus noras išgirsti realų poreikį ir padėti.

„Natalija – tokia graži moteris su tokia didele širdimi. Mane labai nustebino jos nuoširdus noras prisidėti prie mamų, kurios dabar išgyvena nepaprastai sunkų laiką“, – sako Alina Šiaulevičiūtė.

Po apsilankymo Gerda Žemaitė sako dar aiškiau supratusi, kodėl tokie fondai reikalingi ne tik dėl materialinės paramos.

„Mamoms labai svarbu jaustis svarbioms ir reikalingoms. Kartais pagalvoju, kad psichologinio palaikymo joms reikia ne mažiau nei visos kitos pagalbos. Jos turi būti stiprios dėl savo vaikų kiekvieną dieną, bet juk kažkas turi būti stiprus ir dėl jų, todėl labai džiaugiuosi galėdama būti „Tuk Tuk Širdelės“ dalimi. Nė vienas nežinome, kas rytoj gali nutikti mums ar mūsų artimiesiems“, – sako Gerda.

Susidūrus su vaiko onkologine liga šeimos gyvenimas pasikeičia akimirksniu, o ilgi mėnesiai ligoninėje tampa ne tik emociniu, bet ir kasdieniu išbandymu. Todėl kiekvieno žmogaus parama – net ir nedidelė – gali virsti labai konkrečia pagalba: reikalingais daiktais, maistu, susitikimais mamoms ar tiesiog galimybe fondui būti šalia tada, kai šeimai to labiausiai reikia.

„Tuk Tuk Širdele“ kviečia nelikti abejingiems ir prisidėti prie pagalbos šeimoms, kurių kasdienybė šiandien vyksta tarp ligoninės sienų. Nes kartais mes negalime pakeisti diagnozės ar išgirstų gydytojo žodžių, tačiau galime padaryti labai daug – padėti žmogui pajusti, kad sunkiausią savo gyvenimo laiką jis išgyvena ne vienas.