Ar gali gėlės išskirti šeimą ir tapti priežastimi sukurti naują, laimingą gyvenimą? Biržų rajone, Mockūnuose, įsikūrusio Levandų ūkio šeimininkė Giedrė Rybalko (44 m.) pusiau juokais sakė – panašiai jai ir nutiko.

Buvusi pedagogė tėvų žemėje sumanė auginti ne grūdines kultūras, o nutiesti violetinį levandų kilimą. Šis sprendimas iš dalies jai kainavo pirmąją santuoką, tačiau ne tik atvėrė duris į verslo sėkmę, bet ir padovanojo naują meilę.

Buvusi istorijos ir geografijos mokytoja, prieš kelerius metus palikusi mokyklinius vadovėlius ir žemėlapius, niekada nesigailėjo stačia galva nėrusi į Provanso sapną – lietuvišką levandų verslą.

Giedrė mokykliniais metais lankė gamtininkų būrelį. Kadangi jos tėvai Mockūnuose visą laiką gyveno ūkiškai – turėjo daržus, laikė gyvulius, o atėjus nepriklausomybei susigrąžino protėvių žemę ir tapo vienais pirmųjų Biržų rajono ūkininkų, ji sunkesnio darbo niekada nesibaidė.

[[ge:lrytas:lrytas:19887553]]

Baigusi pedagogikos studijas ir sukūrusi šeimą Giedrė dešimt metų Biržų technologijų ir verslo mokymo centre mokinius mokė istorijos ir geografijos. Tuo pat metu moteris buvo įsitraukusi ir į šeimos ūkio veiklą.

Giedrės mama domėjosi vaistiniais ir prieskoniniais augalais, šalia namų turėjo gėlių darželį. Ten augo ir keli levandų krūmai.

[[ge:lrytas:lrytas:15441653]]

Giedrė su mama eksperimentuodamos gamino sau aromatingų levandų hidrolatus, džiovintus augalus naudojo arbatai, gardino maistą.

Vienais metais Giedrės sesuo lankėsi Prancūzijoje, Provanso regione, ir iš ten sugrįžo pilna įspūdžių. Sužavėta ten gražiai žydinčių levandų laukų sesuo pasiūlė jų daugiau pasisodinti savajame ūkyje.

[[ge:lrytas:lrytas:42072424]][[ge:lrytas:lrytas:35709126]][[ge:lrytas:lrytas:33757259]][[ge:lrytas:lrytas:32048879]][[ge:lrytas:lrytas:24162649]]

„Laukas šalia namų buvo tuščias, tėvai nebenorėjo tiek daržų, tad nusprendėme toje vietoje pasisodinti levandų. Aš turiu gerą vaizduotę, iškart supratau, kad turėtų būti gražu. Iš pradžių atsirado keturios eilės levandų. Nuėmusios derlių levandų sėklomis kitais metais užsėjome tam tikrą plotą ir stebėjome, kaip daigeliai auga. Tada užaugusius krūmelius perkėlėme į pagrindinį lauką“, – prisiminė Giedrė, kaip prieš trylika metų pradėjo įgyvendinti idėją, pakeitusią ne tik kraštovaizdį, bet ir jos gyvenimą.

Viskas prasidėjo nuo mažo 10 arų levandų plotelio, o dabar levandų sodinukų kupolais apsodinta daugiau nei 2 hektarai žemės. Todėl važiuojant pro Mockūnus akį iškart patraukia neįprastas peizažas: šalia pakelėse ruduojančių kviečių laukų išnyra skaisčiai violetinis patalas.

Didėjant patirčiai vizija peržengė violetinių eilių rėmus. G.Rybalko pamažu šią vietą išaugino į išskirtinį daugiamečių gėlių parką.

Pagrindinis šio virsmo variklis buvo noras pratęsti laiko tėkmę: nors levandos yra neprilygstamos vasaros karalienės, intensyviausias jų žydėjimo laikas trunka vos keletą savaičių.

G.Rybalko siekė, kad ūkis lankytojus ramybe ir spalvomis maitintų visą šiltąjį sezoną – nuo ankstyvo pavasario iki pirmųjų rudens šalnų, todėl daugiamečių gėlių parkas – tai gyvas, nuolat besimainantis paveikslas, kuriame vienus žiedus keičia kiti. Šalia gėlių auga ir prieskoniniai bei vaistiniai augalai.

Ūkyje šalia gėlynų lankytojus pasitinka jauki kavinukė bei parduotuvė su rankų darbo kosmetika, prieskoniais, arbata, jų erdvėse skamba muzika ir vyksta edukacijos.

Levandų ūkis veikia kaip tiksliai sureguliuotas mechanizmas, kurio širdis ir protas yra Giedrė. Palikusi pedagoginį darbą ji tapo tikra verslo vizioniere: ne tik planuoja kiekvieną ateities plėtros žingsnį, bet ir pati veda edukacijas, kuriose lankytojams atveria levandų paslaptis nuo sėklos iki galutinio produkto, pasakoja apie vaistažoles bei prieskonius, rengia degustacijas, per kurias galima paragauti levandomis gardintų produktų.

Kai vieną permainingą rugpjūčio dieną užsukome į Levandų ūkį, buvo prasidėję derliaus nuėmimo darbai, tačiau prieš akis atsivėrusios spalvų gausos būtų užtekę pasireikšti išrankiausiam peizažistui.

Parke yra įrengtos kelios poilsio zonos, kur stovi gracingos Provanso stiliaus kėdės, staliukai. Tarp gėlių įrengtos laužavietės, scena koncertams ir renginiams, priešais ją nušienauta teritorija norintiems pasitiesti savo pledus ar pasistatyti sulankstomas kėdes.

Prie miškelio stovi violetinė būdelė, kurioje įrengta minkšta sėdėjimo vieta, – čia galima vienam pabūti su savo mintimis.

– Kai pradėjote kurti gėlių parką, daugelis turbūt nepritariamai stebėjosi, kad žemę naudojate nepraktiškai? – paklausiau G.Rybalko.

– Iš pradžių nemažai aplinkinių stebėjosi neįprasta gėlininkyste. Be gėlių, ilgus metus mūsų ūkyje augo ir kviečiai, ir miežiai, ir rapsai. Vyriškoji šeimos dalis manė, kad po kelerių metų mums, moterims, nusibos žaisti gėlininkes, tada jie lauką apars ir pasodins, ką norės.

Kai pradėjome auginti levandas, Lietuvoje tai buvo didelė naujiena, bet žmones domino mūsų veikla, atvažiuodavo į žvalgytuves. Reikėdavo pasakoti, rodyti. Taip atsirado edukacijos.

Pastebėjome, kad žmonės domisi ir vaistiniais augalais. Pasodinome ir jų. Teko plėstis, nes susidomėjimas augo, o lankytojai pradėjo važiuoti didelėmis grupėmis autobusais.

Iš pradžių levandos man buvo tik vasaros pomėgis, nes Biržuose dirbau mokytoja. Kurį laiką spėdavau viską suderinti, bet prieš kelerius metus atsidaviau ūkiui.

[[ge:lrytas:lrytas:43626708]]

– Ar tiesa, kad kai reikėjo pasirinkti – vyras ar levandos, jūs pasirinkote levandas?

– Na, aš juokauju, jog teko pakeisti vyrą, kad galėčiau plėstis su levandomis. Buvęs vyras norėjo auginti grūdines kultūras ir man neleido plėstis, o aš nenorėjau žiūrėti vien tik į grūdus.

Aišku, skyrybos nebuvo susijusios tik su levandomis, bet jos kažkiek įtakos turėjo.

– Šalia jūsų atsirado kitas vyras, kuriam jūsų veikla patiko?

– Mano antrasis vyras Valerijus (53 m.) kilęs iš Ukrainos. Pagal profesiją – inžinierius. Jis labai mėgsta gamtą, augalus, jam čia labai patinka. Jis iškart pasakė: daryk, ką nori, džiaukis.

Susipažinome 2018 metais Panevėžyje vykusioje turizmo parodoje. Dalyvavau ten su savo levandomis. Valerijus į Panevėžį buvo atvykęs pasisvečiuoti pas pusbrolį. Jis priėjo prie stendo, kur aš stovėjau. Pasikalbėjome apie levandas, kitus augalus. Užsimezgė draugystė, kuri virto meile. Susituokėme, turime pusšeštų metų sūnų Elijų.

Iš pirmos santuokos turiu aštuoniolikametį sūnų Simoną, kuris prižiūri kavinę, vyksta į Biržus atvežti produktų. Simonas nuo dvylikos metų pradėjo pagelbėti ūkyje, iš pradžių dirbo kasininku, paskui užaugo iki barmeno. Valerijus nepamainomas, kai reikia ką nors sumontuoti, pataisyti.

Ir mano, ir vyro mama dabar gyvena ūkyje. Valerijaus mama, gimus anūkui, vis atvažiuodavo pasisvečiuoti kas kelis mėnesius. Lankėsi pas mus ir prieš prasidedant karui. Jau turėjo bilietus išvykti, bet prasidėjo karas ir dėl saugumo nutarė pasilikti. Jai patinka rūpintis augalais, kartu su mano mama juos ravi, apkerpa levandas. Taip pat jos prekiauja čia pat esančiame augalų turgelyje.

Iš pradžių mano sesuo su savo dukromis nemažai padėjo, bet dabar jos savo šeimose ūkininkauja, rūpinasi vaikais ir anūkais. Vasarą laukuose padeda ateinanti moteris, kavinėje pagelbėja jaunos merginos.

– Iš kur turite tiek žinių apie sodininkystę – kokie augalai su kokiais dera, kokioje žemėje geriausia auginti?

– Mano „žalių“ rankų talentą ir mama yra pastebėjusi. Specialiai apželdinimo subtilybių niekur nesimokiau, bet kažkaip intuityviai gražiai su augalais draugauju. Jeigu atkeliauja kokie nauji sodinukai, mama manęs visada prašo pasodinti. Sako: „Ką tu pasodinsi, viskas prigis ir augs.“ Žinau, kur kas dera, kam reikia daugiau saulės, kam – daugiau vėsos. Jei trūksta žinių, paieškau informacijos internete.

– Kaip viską suspėjate? Kokia eilinė jūsų darbo diena?

– Daug kas gula ant mano pečių, bet kažkaip spėju. Kosmetiką darau pati, rūpinuosi internetine prekyba, augalų džiovyklą prižiūrime kartu su vyru. Savaitgaliais vedu edukacijas.

Rytais mėgstu pamiegoti, tad ilgiau pasidarbuoju vakare. Keliuosi pusę devintos. Atlieku reikalingus darbus prie kompiuterio, dešimtą ryto visi susirenkame gerti kavos, aptariame darbus.

Darbų eiga dažnai priklauso nuo oro. Apsitarę išsiskirstome kas sau. Tuomet aš pakuoju siuntas, sužiūriu užsakymus, jei reikia, padedu kavinėje, einu į laukus, bendrauju su lankytojais, taip ir prabėga diena.

[[ge:lrytas:lrytas:43626705]]

– Kaip gėlių parke kūrėte interjerą?

– Nesu buvusi Prancūzijos Provanse, kur gausu levandų laukų. Ateityje būtinai nuvažiuosiu. Todėl idėjos man kyla iš nuotraukų, paveikslų. Norėjau, kad čia jaustųsi šiek tiek Provanso dvasios. Dominuoja spalvingi augalai, tarp jų įkomponuoti neryškūs, lengvi akcentai – baldai, dviratis, vabalų viešbutis, apmąstymų namelis.

Man patinka natūralumas ir paprastumas. Panašiai buvusioje daržinėje įrengiau ir vasaros kavinę. Prikėliau senus baldus naujam gyvenimui.

Prekiaujame ledais, nealkoholiniais kokteiliais, limonadu, nealkoholiniu alumi, sausainiais, pyragais. Desertus pagal mano pasiūlytą idėją su levandomis kepa viena Biržų kepyklėlė.

Buvusį tvartą paverčiau edukacijų ir degustacijų erdve, žiemą čia persikelia ir kavinė.

Pas mus atvyksta užsieniečių, tarp jų būna ir prancūzų. Kavinėje dažnai leidžiame senovines prancūziškas melodijas, tai kartais pastebiu, kaip prancūzai jas dainuoja arba niūniuoja – sako, kad čia jiems patinka.

– Kuriuo dienos metu ūkis atrodo gražiausiai?

– Vakare tarp aštuntos ir devintos valandos, saulei artėjant prie vakarų horizonto. Tada šviesa tampa minkšta, neryški, ji susipina su nuo levandų sklindančia rausvai violetine. Tas akimirksnis trunka ne ilgiau kaip penkiolika minučių.

– Ar sau taikote augalų terapiją?

– Kai pajuntu, kad emocinė būklė pasikeitė, tampu sudirgusi, pasiimu įrankius, karutį ir išvažiuoju link augalų. Pasidarbuoju, išlieju energiją, pasisemiu gerų emocijų, ir nuotaika pasitaiso. Šią magiją jaučia ir ūkio lankytojai.

Žmonės čia atvažiuoja ne tik pasidaryti gražių nuotraukų – kartais jie pasilieka laukuose sėdėti valandų valandas. Tarp violetinių vagų, dūzgiančių kamanių ir raminančio aromato pailsi pavargusi galva, nurimsta protas, o kasdienis skubėjimas ištirpsta. Šis laukas yra natūrali terapijos erdvė po atviru dangumi.

Levandos visame pasaulyje vertinamos ne tik dėl akivaizdžių gydomųjų savybių ar estetinio grožio, bet ir dėl galingo energetinio bei dvasinio poveikio. Tikima, kad levandų energetika geba išsklaidyti sunkias, chaotiškas mintis, susikaupusią įtampą.

[[ge:lrytas:lrytas:43626700]]

– Kur galima panaudoti levandas?

– Daug kur. Džiovintos tinka gardinti desertinius kepinius, varškės apkepus. Tik reikia dėti labai nedaug, nes aromatas ir skonis yra stiprūs. Levandos atbaido kandis.

Tai ir puiki raminamoji priemonė. Galima džiovintas levandas laikyti mažuose maišeliuose, uostyti ar pasidėti šalia pagalvės.

Levandos tinka namų kvapams, džiovintos puokštelės gražiai atrodo kaip dekoro detalė. Tik jos nepraktiškos, nes lengvai byra.

Nusiraminimui tinka gerti kaip arbatą – padės užmigti. Lapelių arbata švelnesnė. Jei norisi stipresnio skonio, reikėtų užplikyti žiedelius.

Daug kas mano, kad su levandomis galima violetine spalva nudažyti maistą, drabužius. Tai nėra tiesa. Levandas užpylus vandeniu išsiskiria rausvai gelsva spalva. Įdėjus rūgšties spalva bus rožinė, o violetinė neišeis jokiais būdais.

Šiek tiek violetinio atspalvio pavyksta išgauti gaminant medų su levandomis. Jeigu norisi pasigaminti levandų limonadą ir kad jis būtų violetinės spalvos, galima šiek tiek įlašinti violetinių maistinių dažų.

– Esate gyvas įrodymas, kad reikia daryti tai, kuo šventai tiki, net jei aplinkiniams tai atrodo rizikinga.

– Esu savo krašto patriotė. Visada norėjau, kad žmonės pažintų Biržų kraštą, pamatytų, kaip čia gražu. Džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių šalia manęs, kurie išgirsta apie mano svajones ir padeda jas įgyvendinti.

Pernai pas mus vyko pirmasis limonado festivalis. Gal kitais metais pakartosime. Čia esame surengę ne vieną koncertą. Prieš trejus metus vyko džiazo festivalis. Neseniai pradėjome organizuoti pokalbių vakarus „Levandos kalba“.

Kai esi ištikimas savo vidiniam balsui, viskas aplinkui pamažu susidėlioja į vietas: atsiranda tinkami žmonės, reikiama pagalba ir tikroji meilė.

Levandos biržietei mokytojai išardė šeimą, bet prišaukė ir naują meilę