Vilnietės gyvenime – vienas už kitą baisesni sukrėtimai: besilaukiant nusižudė mama, smogė nepagydoma liga

Pusę savo gyvenimo su psichikos ligomis kovojanti moteris patyrė tai, ką sunku sutalpinti į žodžius – paauglystėje gelbėjo nusižudyti bandžiusią mamą, vėliau būdama aštuntą mėnesį nėščia pati išgyveno mamos savižudybę. Du dešimtečius trunkančią ligą moteris vadina „sielos vėžiu“.

Vis dėlto net ir sunkiausiu metu Judita bando toliau kabintis į gyvenimą. Jau penkioliktus metus kartu su vyru ji kuria muziką, o šiandien prisideda ir prie įvairių edukacinių veiklų vaikams. Taip pat ištiesia pagalbos ranką silpnesniems.

Gilų pėdsaką Juditos gyvenime paliko vaikystės bei jaunystės patirtys. Jos mama ne kartą bandė nusižudyti, o Juditai, kaip vieninteliam vaikui šeimoje, tekdavo ją gelbėti.

„Turėjau ją gelbėti, nes buvau vienturtė. Labai mylėjau mamą, ne kartą išgelbėjau. O ji visai negalvojo apie mane“, – pasakojo Judita.

Tokia patirtis stipriai traumavo. Mamą ji gelbėjo maždaug šešerius metus, o vėliau pati susirgo depresija ir pradėjo vartoti stiprius vaistus. Judita pasakojo, kad su psichikos sveikatos problemomis susidūrė abu jos tėvai.

Būdama aštuntą mėnesį nėščia ji neteko mamos – ši nusižudė name, kuriame gyveno su seneliais. Pasak Juditos, patirtas sukrėtimas sukėlė didžiulį stresą, dėl kurio jai net pradėjo kristi svoris.

„Mama buvo visai nusivažiavusi – alkoholizmas ir kitos problemos. Galiausiai nutiko taip, kad ji nusižudė netoliese. Aš numečiau keturis kilogramus, pradėjau miegoti tik prie įjungtos lemputės. Vėliau man buvo atliktas cezario pjūvis ir sveikata vėl pablogėjo“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė vilnietė.

Tragiškai baigėsi ir Juditos tėčio gyvenimas. Vieną dieną vyras dingo be žinios, tačiau, pasak pašnekovės, iš pradžių policija aktyvių paieškų nesiėmė.

„Supratau, kad jo gyvo nebėra, nes be cigarečių jis neišbūdavo nė dienos. Bandėme patys ieškoti prie užtvankos Panevėžyje, kur jis mėgdavo sėdėti“, – pasakojo moteris.

Vėliau, inicijavus paiešką ir labiau įsitraukus policijai, Juditos tėčio kūnas buvo rastas vandenyje.

„Palaidojau mamą, tada tėtį. Seneliai man buvo labai artimi, pas juos leisdavau visas vasaras. Bent vasaromis ten būdavau laiminga, kol neprasidėjo mamos bandymai žudytis“, – vaikystę prisiminė pašnekovė.

Artimųjų, galinčių padėti, Juditos šeima turėjo nedaug. Tiesa, jos vyras, rašytojas ir vaikų poetas Nerijus Laurinavičius taip pat patyrė nemažai skaudžių išgyvenimų – anksti neteko mamos, o vėliau gyveno su geriančiu patėviu. Jie abu yra didžiausias vienas kito palaikymas – santuokoje jau 20 metų.

Pirmojo vaiko susilaukusi 22-ejų Judita susirgo sunkia depresija ir dėl jos teko gydytis ligoninėje. Po antrojo vaiko gimimo, atlikus cezario pjūvį, psichikos sveikata vėl pablogėjo – pasireiškė sutrikimai, todėl moteris dar kartą atsidūrė ligoninėje.

„Kai buvau 22-ejų, galvojau, kad gyvenimas baigtas. Turėjau vos trijų savaičių kūdikį ir ištisai verkiau, nežinojau, ką daryti. Per Kalėdas išsikviečiau greitąją pagalbą“, – prisiminė Judita.

Judita su progresuojančiomis psichikos ligomis kovoja jau pusę savo gyvenimo – 21 metus. Per šį laiką ją lydėjo ne tik sunkios diagnozės ir stiprūs ligos atkryčiai, bet ir nuolatinės pastangos išmokti gyventi su liga. Šiuo metu moteriai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis.

Dabar Juditai diagnozuota sunki rezistencinė depresija, kuri yra atspari gydymui vaistais, todėl jai buvo taikyta ir elektrokonvulsinė terapija. „Arba mirtis, arba gyvenimas. Kai niekas nebepadeda, žmogus pasiryžta rizikuoti“, – apie kalbėjo ji.

Šios terapijos moteris iki šiol labai bijo. Po gydymo kurso, kurio metu jai buvo atlikti šeši seansai, Juditai atsirado širdies ritmo sutrikimai – prasidėjo permušimai.

„Suveikė ne taip, kaip norėjosi. Po pirmojo elektrošoko taip ir neatsigavau – nuolat trūko jėgų, nebepaeidavau, jaučiau stiprų nerimą“, – apie taikytą gydymą sakė moteris ir pridūrė, kad per ilgus ligos metus teko vartoti daugybę skirtingų vaistų. Buvo išbandyta net 13 skirtingų jų derinių.

Judita kasdien vartojo ir raminamuosius vaistus, o ilgainiui, pasak jos, išsivystė priklausomybė. Moteris pasakojo patyrusi ir itin ryškių būsenos pokyčių – sunkios depresijos laikotarpius keisdavo didelio aktyvumo, energijos epizodai.

Šiuo metu Judita nerimauja dėl suprastėjusios atminties, kurią sieja su ilgus metus trukusiu gydymu ir vaistų vartojimu. „Pamirštu vardus, faktus, daug ką. Man neramu, nes man tik 42-eji. Pasidomėjau, kad tai gali būti vaistų sukelta demencija“, – sakė vilnietė.

Iš pradžių Judita kartu su vyru kūrė vaikų edukacijos verslą – važinėdavo po darželius, bibliotekas, rengdavo spektaklius ir pasirodydavo įvairiose šventėse.

Tačiau didelis darbo krūvis ir noras viską atlikti nepriekaištingai galiausiai prisidėjo prie sunkaus depresijos atkryčio.

„Su vyru viską darėme dviese – per dešimt dienų suvaidindavome net 40 spektaklių. Visiškai savęs nesaugojau.

Stengėmės išgyventi, išlaikyti vaikus. Būdavo, kad verkdavau už širmos, bet vis tiek eidavau vaidinti. Atrodė, kad lengviau nusižudyti, nei nesuvaidinti spektaklio“, – pasakojo Judita.

Net ir sunkios būklės Juditai teko dirbti toliau, nes pasirodymai buvo suplanuoti metams į priekį.

„Kalėdiniu laikotarpiu teko televizijoje vaidinti Snieguolę. Net operatorius paklausė, ar Snieguolė negalėtų būti linksmesnė“, – prisiminė ji.

Kaip aktorė Judita buvo įpratusi keisti balsą, mimikas ir įsijausti į skirtingus vaidmenis, tačiau sunkėjant būklei to daryti nebepajėgė. Tuo metu moteris gydėsi ir stacionare.

Baigusi filologijos studijas ji pradėjo dirbti mokykloje, tačiau susidūrė su itin žiauriu mobingu.

Situacija mokykloje kėlė didžiulę įtampą. „Ten patyriau didžiulį stresą. Moykylos direktorę vėliau meras atleido dėl finansinių sukčiavimų ir jos veiklos“, – pasakojo ji.

Dirbdama mokytoja Judita pastojo, tačiau patyrė ankstyvą persileidimą. Tuo pat metu moteriai grėsė ir atleidimas iš darbo, ji bijojo pasakyti, ką patyrė asmeniniame gyvenime, tad neteikė net medicinio išrašo.

„Tai buvo krizės metas, 2008-ieji. Planavo mane atleisti. Net gydytojo pažymos nerodžiau, apsimečiau, kad nieko nevyksta, kad patirčiau mažiau streso“, – aiškino vilnietė.

Nusilpusi ir praradusi jėgas Judita vis tiek neliko abejinga savo profesijai – pradėjo privačiai mokyti vaikus lietuvių kalbos.

Mokydama privačiai Judita pajuto stiprų socialinį nerimą, kuris trukdė dirbti ir  bendrauti.

„Nežinau, kodėl man taip pasidarė“, – aiškino Judita. Stiprų nerimą ji ėmė jausti net vesdama pamokas, todėl galiausiai šios veiklos teko atsisakyti.

Vėliau moteris valė butus, prieš darbą išgerdama raminamųjų, o po kurio laiko sulaukė pasiūlymo įgarsinti knygas vienai audiosensorinei bibliotekai.

„Sutikau, nes reikėjo pinigų. Jiems patiko mano atliktas darbas, todėl pasiūlė bendradarbiauti“, – pasakojo moteris.

Šiai veiklai Judita galėdavo skirti vos dvi valandas – tik tiek tuo metu užtekdavo jėgų, nors pats darbas jai patiko. „Važiuodavau net šeštadieniais ir sekmadieniais“, – apie darbą kalbėjo ji.

Su vyru vilnietė augina du vaikus – 19-metį sūnų ir 16-metę dukrą. Judita išskyrė, kad niekas kitas jos nesupranta taip gerai, kaip vyras. „Dviese yra geriau“, – sakė ji.

Nors žmoną supranta ir palaiko, pasak Juditos, kartais pavargsta ir jis, todėl moteris stengiasi visos emocinės naštos neužkrauti sutuoktiniui.

„Bet kurioje šeimoje, jei žmogus serga sunkia depresine liga, tam tikra prasme serga visa šeima – tai paliečia ir artimuosius. Labiausiai išgyvenu dėl savo vaikų, kad jie nesusirgtų šia baisia liga. Aš ją vadinu sielos vėžiu – man tai baisiau nei vėžys“, – sakė Judita.

Juditos 19-metis sūnus šiuo metu dirba greitojo maisto restorane naktinėmis pamainomis – vaikinas nori užsidirbti pats ir neprašyti tėvų pinigų. Anksčiau jis lankė muzikos mokyklą, dabar užsiima kovos menais ir ruošiasi savarankiškam gyvenimui.

Tačiau vos gimus sūnui šeimai teko susidurti su rimtais jo sveikatos iššūkiais. „Aš buvau labai jauna, bet atsitiesiau ir viską ištvėriau. Kūdikiui buvo įtariamas paralyžius, vėliau ligoninėje jis užsikrėtė rotavirusu, o dar po kurio laiko buvo nustatytas anksčiau nepastebėtas klubo sąnario išnirimas“, – pasakojo Judita. Tiesa, sveikatos problemos susitvarkė.

Juditos 16-metė dukra mamos ligą išgyvena savaip. Norėdama prisidėti finansiškai ir kartu išreikšti save, paauglė kuria meninius atvirukus bei koliažus, kuriuos šeima bando parduoti. Kūryba dukrai tampa ir savotiška terapija.

„Labai skaudu. Dukrai paauglystė, ji gali manęs nesuprasti, sako, kad tai tęsiasi per ilgai. Kartais šaukia, pyksta, atvirai pasako, ką galvoja. Psichoterapeutė man paaiškino, kad tai iš tiesų yra gerai – dukra moka nustatyti ribas, todėl mokės jas brėžti ir su kitais gyvenime sutiktais žmonėmis“, – pasakojo Judita.

Moteris teigia, kad dauguma žmonių nesupranta, ką iš tiesų reiškia gyventi sergant depresija.

„Tai didžiausias pragaras, nes kančia nepakeliama. Nebegali padaryti elementarių dalykų – kažkam paskambinti. Žiūri į kitus ir nesupranti, kaip žmogus gali atlikti paprasčiausius darbus“, – savo būseną apibūdino vilnietė.

Judita greitai pavargsta, negali ilgai naudotis telefonu ar skaityti informacijos. Sudėtinga planuoti net vieną dieną į priekį, mat nežino, kada sveikata vėl sušlubuos.

„Turiu gyventi ligoninės režimu, negaliu net ilgai naudotis telefonu. Norėčiau džiaugtis gyvenimu, dirbti, užsidirbti. Net būdama tokios sveikatos bandžiau padėti kitiems, menininkui – jis buvo mano tėčio draugas Panevėžyje“, – kalbėjo pašnekovė.

Judita negalėjo likti abejinga tėčio draugo Andriaus Kviliūno situacijai. Menininkas gyvena itin apleistoje aplinkoje, tarp šiukšlių ir tarakonų, taip pat turi rimtų sveikatos problemų. Apie jo situaciją Lrytas rašė čia.

Viešumas padėjo atkreipti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių darbuotojų, vicemerės ir kitų žmonių dėmesį. Vis dėlto pagalbos organizavimas pareikalavo nemažai pačios Juditos emocinių ir fizinių jėgų.

„Pati būdama neįgali ir silpna bandau padėti, nes negalėjau žiūrėti į tokį vaizdą. Jis gyvena blogiau nei kaime pririštas šuo“, – rėžė ji.

Tiesa, šis menininkas jai padovanojo seniai žadėtą paveikslą. „Parsivežėme jį namo, o kartu – ir tarakonų, kurie buvo sulindę ten, kur pritvirtinta drobė. Viską išvalėme, dezinfekavome, per parą tarakonai dingo. Dabar paveikslas vėdinasi balkone“, – pasakojo vilnietė.

Nepaisant skaudžių patirčių ir likimo smūgių, Judita kūrybinės veiklos neapleido. Jau penkioliktus metus kartu su vyru ji turi muzikinę grupę „Šerkšno tyla“, kuriai abu kuria autorines dainas.

„Tai mūsų autorystė – ir muzika, ir žodžiai. Dainą „Žiūrėk, jau sninga“ esu perdainavusi kartu su savo vaikystės draugu Liudu Mikalausku“, – apie muzikinę veiklą pasakojo moteris.

Iki šiol sutuoktiniai tęsia ir veiklą su vaikais. „Šiemet su vyru gavome Kultūros pasą“, – džiaugėsi Judita. Dabar ugdymo įstaigos gali pasirinkti jų veiklą savo mokiniams, o išlaidos apmokamos Kultūros paso lėšomis.

Tiesa, ankstesnę teatro veiklą jie pertvarkė, o pati moteris prie renginių ir edukacijų prisideda tiek, kiek leidžia sveikata – darželiuose veda užsiėmimus vaikams, tarp jų ir pamokėles apie sveiką mitybą.

Jos vyras taip pat toliau tęsia pedagoginę veiklą – privačiai moko vaikus, o abu sutuoktiniai prisideda prie jo autorinių knygų vaikams įgarsinimo „Audiotekoje“.

„Vaikams labai patinka“, – apibendrino Judita.

Finansinės pagalbos Judita pradėjo prašyti tuomet, kai dėl sveikatos būklės visiškai nebegalėjo dirbti, o gydymui ir psichoterapijai reikėjo vis daugiau lėšų. Paramos reikia ir šiandien.

„Visiškai negalėjau dirbti. Vyro pajamos nėra didelės, bet jam teko išlaikyti ir mane, ir visą šeimą. Kreipiausi finansinės pagalbos, kad žmonės galėtų prisidėti“, – pasakojo vilnietė.

Judita neslepia, kad prašyti pinigų jai nėra lengva. „Man gėda prašyti“, – prisipažino moteris. Pasak jos, vienas susitikimas su psichoterapeutu kainuoja apie 60 eurų, papildomai tenka mokėti už dalį vaistų ir kitus vizitus.

„Mano gydymas truks iki mirties, nes liga sunki, progresavusi, kompleksinė, yra ir priklausomybė nuo vaistų. Mano sapnai baisūs – dvylika naktų iš eilės sapnuoju mamą, tėtį, močiutę. Jų visų jau nebėra“, – kalbėjo pašnekovė.

Apie savo patirtis vilnietė atvirai kalba ir socialiniuose tinkluose, feisbukas jai tapo savotišku dienoraščiu. Vis dėlto atvirumas sulaukia skirtingų reakcijų.

„Esu labai jautri ir pastebiu, kurie žmonės nusisuka. Ilgai sergantis žmogus atsibosta. Sulaukiau visko – kai kurie atsiribojo, klausė, kam čia viešinuosi, sakė, kad tai negarbinga. Bet yra žmonių, kurie atsiliepia ir dėkoja, kad pasakoju. Man tai svarbu“, – atviravo Judita.

Ji pridūrė, kad žmonės dažnai nesupranta psichikos ligų ir yra linkę komentuoti tai, ko patys nėra patyrę ar gerai neišmano. „Tikrai nusižudytumėte, jei išgyventumėte tai, ką teko išgyventi man“, – apie patirtus sunkumus kalbėjo Judita.

Moteris taip pat pabrėžė, kad nereikėtų tikėti mitu, jog apie savižudybę kalbantis žmogus jos neįvykdys. Pasak pašnekovės, tokios mintys ar žodžiai gali būti pagalbos šauksmas, todėl į juos būtina reaguoti.

Kaip prisidėti prie Juditos gydymo informaciją rasite čia.