Organizatoriai sako, kad norinčiųjų dalyvauti kasmet daugiau, nei stovykla gali priimti, o pačios šeimos vis dažniau klausia, ar stovykla negalėtų tęstis ilgiau, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Būti tarp savų
Per tris stovyklos savaites veiklų ir patirčių buvo pačių įvairiausių: aktyvias veiklas ir pramogas keitė kūrybiniai bei terapiniai užsiėmimai, vaikai išbandė banglentes, meno ir muzikos veiklas. Stovykloje netrūko ir svečių bei netikėtų susitikimų, vienu jų tapo pirmą kartą čia apsilankiusių baikerių viešnagė.
Įtraukusis ugdymas – lūkesčiai ir tikrovė: ką daryti, kad atsiskleistų visų vaikų gabumai?
Tačiau, pasak Linos Sasnauskienės, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovės, svarbiausia stovyklos dalis sunkiai telpa į programą: tai galimybė šeimoms savaitę būti aplinkoje, kurioje jų kasdienės patirtys yra suprantamos.
„Šiemet pirmą kartą surengėme net tris pamainas skirtingo amžiaus vaikams ir jų šeimoms. Stengiamės priimti kuo daugiau žmonių ir tai galime daryti rėmėjų dėka, tačiau vis tiek netelpa visi norintys. Kai kažkam turime pasakyti „ne“, visada skauda širdį.
Susiję straipsniai
O šeimos jau klausia, gal kitąmet bus keturios pamainos, gal stovykla galėtų tęstis visą vasarą. Matome, koks svarbus žmonėms yra buvimas kartu“, – sako L. Sasnauskienė.
Stovykla skirta ne tik autistiškiems vaikams. Kartu atvyksta jų tėvai, broliai ir seserys, o prie kasdienio stovyklos gyvenimo prisideda savanoriai.
Asociacijos vadovės teigimu, per trylika metų stovykla išaugo į vietą, kurioje svarbi visa šeima: vaikams sudaromos galimybės patirti ir išbandyti, o suaugusiesiems atsiranda laiko pokalbiams, poilsiui ir bendrystei su žmonėmis, kurių kasdienybėje yra panašių patirčių.
Stovykloje – ir globojančios šeimos
Tarp šeimų, kurios kasmet susitinka stovykloje, yra ir globojančių autistiškus vaikus. Šiemet tokių šeimų buvo kiekvienoje pamainoje.
Viena jų – Vaivos Sikorskienės šeimyna. Jos ir vyro globos kelias prasidėjo prieš 17 metų, o šiandien jų šeimoje auga ir du autistiški, 12 ir 15 metų, berniukai. „Keliaudama gyvenimo keliu šalia autistiško vaiko, įgyju neįtikėtinos patirties, dvasinės brandos ir, nepatikėsit, ramybės“, – sako V. Sikorskienė.
Pasak jos, neuroskirtingų vaikų auginimas keičia visą šeimą: „Abu vaikai yra be galo draugiški ir autentiški. Nors turi emocinių iššūkių, sunkiai priima socialines normas, bet esu įsitikinusi, kad neuroskirtingumas visai šeimai atneša ir teigiamų pokyčių.
Kasdienybėje atrandame netradicinius sprendimus, visi vaikai auga kūrybiški ir labiau empatiški. Vaikai šeimoje išmoksta lanksčiai prisitaikyti ir padėti vienas kitam, kai prireikia.“
Būtent stovykloje V. Sikorskienė sako dar aiškiau pamačiusi, ką vaikams duoda juos priimanti aplinka: „Atradau ne tik bendrystę, bet ir akivaizdžiai pamačiau, kokį pozityvų pokytį vaikams sukelia buvimas su juos priimančiais bendraamžiais bei suaugusiais.
Atsiskleidžia tokios vaikų savybės, kurių net neįtariau juos turint. Savaitę matyti tokius laimingus savo vaikus tėvams yra didelis džiaugsmas.
Norėčiau, kad ta besąlygiškai priimanti ir vaikų stiprybėmis besiremianti stovyklos atmosfera tvyrotų ne tik stovykloje, bet ir visur, kur gyvena neuroskirtingi asmenys.“
Kai mamos verkia iš meilės savo vaikui
Stovyklos vakarai buvo skirti ir jautriems pokalbiams, kad mamos ir tėčiai turėtų jaukią ir saugią erdvę kalbėtis apie tai, kam kasdienybėje ne visada lieka laiko ar tinkamų aplinkybių.
Pokalbius moderavusi laidų vedėja Žydrė Gedrimaitė jautriai paliesdavo temas ir klausimus, rūpimus daugeliui autistiškus vaikus auginančių šeimų. Vieną vakarą atvyko aktorė Toma Razmislavičiūtė, pati auginanti autistišką sūnų.
„Susitikdama su mamomis, turiu labai nuoširdų norą atkreipti jų dėmesį į pačias save. Kiekvienas mūsų nuostabus vaikas turi mamą, tėtį, globėją, šeimą, kuri yra šalia ir dažniausiai prisiima didžiąją dalį rūpesčio. Mūsų vaikai yra mūsų rankose, bet mes ir pačios esame savo rankose.
Noriu, kad mamos, atėjusios į susitikimą su manimi, prisimintų, jog esame ne tik mamos, bet ir atskiri žmonės, turintys savo asmenybę.
Todėl besirūpinant vaikais, mamai svarbu nepamiršti savęs, nes vaikui ji gali būti ryžto, pasitikėjimo ir įkvėpimo pavyzdys: kartais parodyti, kaip svarbu kovoti, kartais atsitraukti, o kartais tiesiog priimti kaip yra ir išbūti. Ir kartais mums, mamoms, labai reikia, kad kažkas iš šono tai primintų“, – dalijasi T. Razmislavičiūtė.
T. Razmislavičiūtė sako, kad jai buvo svarbu, jog pokalbio metu neliko atstumo tarp jos ir susirinkusių mamų: „Mano istorijose jos atpažino savąsias, išsipasakojo pačios ir labai greitai atsirado bendrumo jausmas.
Pati iš stovyklos išsinešiau labai daug meilės – klausaisi mamos, kuri apsiverkia pasakodama, kaip myli savo vaiką, kaip nori, kad jam sektųsi, kaip ieško būdų jam padėti, ir matai, kad ji verkia ne iš nevilties ar pykčio, bet iš meilės. Man buvo labai jautru ir artima tiek tos meilės pajausti vienoje vietoje.“
Žinomi žmonės stovyklai dovanojo savo laiką
Stovyklos programą kasmet papildo žmonės, kurie atvyksta susitikti su šeimomis ir skiria joms savo laiką. Itin jautrus susitikimas buvo su dainų autore ir atlikėja Gabriele Vilkickyte.
„Vienas berniukas, kuris kartais pasižymiu gana intensyviu elgesiu, per susitikimą atsiskleidė visai kitaip. Paaiškėjo, kad jis parašęs žodžius, dainą ir Gabrielei atidavė savo tekstą, o ji čia pat improvizuodama sukūrė jam muziką.
Paskui vaikas jai padovanojo rakto formos tušinuką. Tai buvo labai simboliška: tą akimirką Gabrielė pati tarsi tapo raktu, padėjusiu atrakinti ir parodyti labai jautrią vaiko pusę“, – pasakoja L. Sasnauskienė.
O štai kartu su gamtos fotografu Mariumi Čepuliu vaikai leidosi tyrinėti, kas gyvena visai šalia stovyklos: „Lietaus vaikai tokie pat smalsūs ir žingeidūs kaip visi vaikai.
Man buvo labai įdomu stebėti jų reakcijas. Vienam berniukui parodžiau žiogą, ir jis beveik valandą, visą mūsų pasivaikščiojimą, net pučiant stipriam vėjui, išbuvo kartu su juo.
Berniukas jį labai saugojo, o pasivaikščiojimo pabaigoje paleido. Man pačiam tokia draugystė su žiogais paprastai trunka vos kelias sekundes.“
T. Razmislavičiūtė sako, kad stovykloje stipriausias bendrumo jausmas: „Ten visi tampame savotiškais dvasiniais hipiais, tarsi vienos dvasios.
Kiekviena šeima atsiveža savo patirtis, skausmą, liūdesį, galbūt ir sudaužytas svajones, bet kartu esame dvasiškai laisvesni, nes nebekuriame iliuzijų, priimame savo vaikus tokius, kokie jie yra. Mūsų vaikai stovykloje taip gerai jaučiasi: savaip skirtingi, savaip panašūs, savaip įdomūs, su savais keistais ritualais, ir mes visi ten laisvi.
Suprantu, kodėl žmonės, pabuvę čia savaitę, išvažiuodami verkia. Gal su kai kuriomis mamomis ar tėčiais daugiau ir nesusitiksime, bet jaučiu, kad tapome artimomis sielomis visam gyvenimui.“