Tačiau rūpinantis vaiko ateitimi lengva nepastebėti, kad kartu pradedame planuoti ir tai, kaip ji turėtų atrodyti. O jei užaugęs vaikas pasirinks visai kitaip? Ekspertai sako, kad riba tarp rūpesčio ateitimi ir jos planavimo už vaiką ne visada lengvai pastebima. Tad kaip suprasti, ar jos neperžengiame?
Savarankiškumo neišmokstama per dieną
„Kol gyveni po mano stogu, tol galioja mano taisyklės“ – posakis, su kuriuo užaugo tikriausiai ne viena karta. Visgi nors tėvams natūralus noras padėti vaikui priimti geriausius sprendimus, geštalto psichoterapijos praktikė Sonata Aaltonen pastebi, kad kuo ilgiau sprendžiame už jį, tuo sunkiau vėliau gali būti pačiam vaikui, rašoma pranešime žiniasklaidai. Anot jos, gebėjimas priimti sprendimus – įgūdis, kurį būtina ugdyti nuo mažens.
Ragina pakeisti požiūrį į popamokinę veiklą: „Tai daug daugiau nei būrelis“
„Kai vaikui leidžiame pačiam priimti sprendimus, ugdome jo savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Tuomet formuojasi labai svarbus įsitikinimas – aš galiu įvertinti situaciją ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. O jeigu iki pilnametystės daugelį dalykų už vaiką sprendžia tėvai, jam apskritai gali tapti sunku suprasti, ko iš tiesų nori jis, o kiek jo pasirinkimus lemia tėvų lūkesčiai“, – aiškina ji.
Dėl šios priežasties vaikui augant turėtų keistis ne tik sprendimų, kuriuos jis gali priimti pats, svarba, bet ir tėvų vaidmuo.
Susiję straipsniai
„Mažam vaikui galima leisti pačiam pasirinkti, kurį iš dviejų drabužių apsivilkti, kokią veiklą išbandyti, mokyklinukui – patikėti daugiau atsakomybės už būrelius ar kišenpinigius, o paauglystėje sprendimai tampa vis labiau susiję su vaiko ateitimi. Tėvams tuomet tenka nebe nuspręsti už vaiką, o padėti jam apsispręsti. Todėl užuot iš karto pasakius, kaip reikėtų elgtis, geriau klausti: kokius variantus matai, kas tau svarbu, kas nutiks pasirinkus vienaip ar kitaip? Taip nepaliekame vieno su sprendimu, bet ir nepriimame jo už jį“, – sako S. Aaltonen.
„Programuojame“ net to nežinodami?
Visgi suteikti vaikui galimybę rinktis – dar ne sunkiausia dalis. Pasak specialistės, kur kas sudėtingiau priimti jo sprendimą, kai tėvai būtų pasirinkę kitaip, o ypač jei vienam vaiko ateities scenarijui ruoštasi ne vienus metus. „Jeigu ilgus metus vežiojome į treniruotes, mokėjome už pamokas, natūraliai norisi, kad visa tai turėtų tęsinį. Visgi investuotos pastangos nesuteikia teisės tikėtis konkretaus rezultato“, – sako S. Aaltonen.
Įdomu tai, kad savo lūkesčius tėvai vaikui gali perduoti net patys to nepastebėdami. Apie juos gali signalizuoti ne tokie akivaizdūs dalykai: į kokias vaiko veiklas daugiausia investuojama, kokios jo stiprybės nuolat pabrėžiamos, kaip kalbama apie jo ateitį.
„Pavyzdžiui, tėvai gali nuo pat vaiko gimimo atidėti pinigų jo ateičiai vedami geriausių ketinimų, tačiau jei daugybę metų jie vadinami „pinigais studijoms“, vaikui tai gali tapti signalu, ko iš jo tikimasi. Todėl geriau juos vadinti tiesiog santaupomis vaiko ateičiai, iš anksto neapibrėžiant, kam jos turės būti panaudotos“, – aiškina ji.
Ruoštis ar nesiruošti ateičiai?
Vis dėlto patarimas iš anksto neplanuoti, kaip turėtų atrodyti vaiko ateitis, gali kelti ir kitą klausimą – kiek tuomet jai apskritai ruoštis?
Juk viena vertus, pernelyg konkretūs planai gali virsti lūkesčiais vaikui, kita vertus, visiškai apie ateitį negalvoti taip pat vargu ar būtų išeitis. Vaida Jauneikaitė-Prakienė, draudimo bendrovės ERGO Gyvybės draudimo departamento vadovė Baltijos šalyse, pastebi, kad tėvams ne visuomet paprasta rasti balansą tarp šių dviejų kraštutinumų. Anot jos, ruošiantis vaiko ateičiai svarbu ne bandyti iš anksto numatyti kiekvieną jos žingsnį, o palikti vietos pokyčiams – bėgant metams gali keistis ne tik paties vaiko poreikiai ir planai, bet ir šeimos finansinės galimybės.
„Konkretus tikslas padeda apsibrėžti, kiek reikėtų sukaupti, tačiau tai nereiškia, kad po 10 ar 15 metų jis turi likti toks pats. Planuojant tokiam ilgam laikui svarbu realistiškai įvertinti, kokią sumą šeima galėtų nuosekliai skirti, kad kaupimas netaptų našta kasdieniam biudžetui. Pavyzdžiui, investiciniame gyvybės draudime pradėti galima nuo 50 eurų per mėnesį, o reguliariai kaupiamos ir investuojamos lėšos turi galimybę augti. Per dešimt ar penkiolika metų gali keistis ne tik vaiko planai, bet ir šeimos galimybės, todėl ilgalaikį kaupimą verta vertinti kaip procesą, o ne kartą priimtą sprendimą“, – sako V. Jauneikaitė-Prakienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad iš anksto nenuspręsti, kam šie pinigai bus panaudoti, nereiškia apie juos su vaiku nekalbėti. Priešingai – vaikui augant verta vis labiau įtraukti jį į pokalbius apie ateitį.
„Su mažesniu vaiku galima tiesiog pasikalbėti apie tai, kad jo ateičiai kaupiama. Vėliau jau galima parodyti, kiek sukaupta, paklausti, kokių tikslų jis pats turi, pasikalbėti, kam šių pinigų vieną dieną galėtų prireikti. Taip vaikas pamažu ugdo įprotį galvoti apie savo ateitį, kelti tikslus ir pats spręsti, kas jam svarbu“, – sako ji.
Verta sau užduoti tris klausimus
Visgi ar kalbėtume apie būrelius, mokslus, ar finansinius klausimus, net ir teoriškai suprantant, kiek erdvės vaikui reikėtų palikti, konkrečioje situacijoje ne visada lengva pastebėti, kada sprendimą labiau lemia tėvų, o ne vaiko norai. Pasak S. Aaltonen, tai praktiškai pasitikrinti gali padėti trys klausimai sau.
„Pirmiausia verta savęs paklausti: kieno noras tai yra – vaiko ar mano?
Antra, ar leisčiau vaikui pasirinkti kitaip, net jei į jo veiklas daug metų investavau savo laiką, pastangas ar pinigus?
Ir trečia – kaip reaguočiau, jei užaugęs vaikas pasirinktų visai kitą kelią, nei šiandien jam įsivaizduoju?“ – sako geštalto psichoterapijos praktikė.