Aušrą vaikystėje tarnybos paėmė iš mamos: „Porą savaičių net neišeidavau iš namų“

Šiandien 24-erių vilnietės gyvenimas visiškai kitoks – ji studijuoja, dirba, šią vasarą susižadėjo ir svajoja apie savo šeimą. „Stengsiuosi nebūti tokia mama, kokia buvo mano“, – atvirai sakė Aušra, po daugelio metų sugebėjusi atleisti savo biologinei mamai.

Prieš dvylika metų vilnietės Aušros gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, tuomet prasidėjusį naują etapą ji prisimena iki šiol.

Savo biologinio tėvo mergina niekada nepažinojo. Vėliau jos mama susipažino su kitu vyru, dabar jau Aušros brolio tėvu. Jam mirus, vaikų mama išgyveno sunkią emocinę būseną, ėmė piktnaudžiauti alkoholiu.

Paskutinį kartą jos elgesys atžalų akivaizdoje rimtai išgąsdino aplinkinius, tad buvo iškviesti medikai ir policijos pareigūnai. Nuo to laiko Aušra su broliu liko atskirti nuo mamos.

„Atsitiko taip, kad brolio tėtis mirė, o mano mama pradėjo labai daug gerti. Buvo toks momentas, kai ji labai išgąsdino žmones, tuomet iškviesta greitoji, policija. Nuo to viskas ir prasidėjo – mus tiesiog paėmė“, – kalbėjo Aušra.

Anaiptol, apie ankstyvą vaikystę mergina kalba nedaug – sako, kad kai kuriuos prisiminimus tarsi užblokavo pats protas. Ji tik pridūrė, kad tuo etapu kurį laiką lankė internatinę mokyklą, kurioje nuo pirmadienio iki penktadienio ir gyvendavo, o savaitgaliais –  pasiimdavo mama.

Tiesa, dar iki patėvio mirties, gyvendama su mama ir juo, Aušra jautėsi nemylima – mamos vyras dėmesį skirdavo tik savo biologiniam sūnui, Aušros broliui.

„Kažkokios blokados yra atsiradusios, visko nepamenu. Nuo pirmadienio iki penktadienio būdavau mokykloje, o savaitgaliais mane pasiimdavo mama, tad didžiąją dalį laiko vis tiek būdavau su ja.

Gyvenome su brolio tėčiu, tačiau patėvio nebuvau mylima – jis labiau rūpinosi mano broliu. Daugiau ryškių atsiminimų neturiu“, – atskleidė mergina.

Kita vertus, patekusi į Vilniaus SOS vaikų kaimą Aušra užmezgė stiprų ryšį su ją globojusia SOS mama ir darbuotojais, tad būtent tokiais atsiminimais šiandien džiaugiasi ji.

Ten pajuto nuolatinį suaugusiųjų rūpestį ir dėmesį individualiems poreikiams. Tad ilgainiui ryšys su ją globojusiais žmonėmis tapo artimesnis nei buvo su biologine mama.

Prieš patekdama į SOS vaikų kaimą, po dramatiško atsiskyrimo nuo mamos, Aušra su broliu kurį laiką gyveno kituose globos namuose.

Kaip prisiminė vilnietė, galutinis persikėlimas į naujus namus SOS vaikų kaime neįvyko per vieną dieną – pirmiausia laukė pažintis su darbuotojais ir būsima SOS mama.

Aušra pridūrė, kad su būsima SOS mama susitiko keletą kartų ir tik vėliau kartu su broliu buvo perkelti į SOS vaikų kaimą.

Vis dėlto priprasti prie visiškai pasikeitusios aplinkos dvylikametei nebuvo lengva. Iš pradžių jautėsi nedrąsiai ir vieniša, o pirmąsias savaites beveik neidavo iš namų. Žengti pirmuosius žingsnius į naują bendruomenę padėjo SOS mama.

„Žinote, buvau vaikas, todėl iš pradžių tikrai buvo labai nedrąsu. Netekau mamos, šalia turėjau tik mažą brolį. Ir pati nebuvau labai drąsi mergaitė. Kiek pamenu, porą savaičių net neišeidavau iš namų.

Tačiau SOS mama labai skatino mane eiti į lauką. Iki šiol prisimenu, kaip ji tai darė – tiesiog sakydavo eiti į lauką tvarkyti aplink namus augančių rožių. Taip po truputį pradėjau išeiti, bendrauti su kitais vaikais ir darbuotojais“, – prisiminais dalijosi vilnietė.

Nors ilgainiui Aušrai pavyko užmegzti ryšį su kitais vaikais, pradžia nebuvo lengva – teko susidurti ir su patyčiomis, bendraamžių konfliktais. Vis dėlto laikui bėgant vaikai apsiprato vieni su kitais, o SOS vaikų kaimo darbuotojų priėmimą ir rūpestį Aušra iki šiol prisimena šiltai.

„Patyčių tikrai buvo. Vis tiek visi esame skirtingi. Dabar suprantu, kad visiems neįtiksi ir nepatiksi. Kažkaip su laiku visi apsipratome. Buvo visko, bet vėliau viskas buvo gerai“, – aiškino Aušra.

Vienu ryškiausių gyvenimo globoje prisiminimų Aušrai tapo joje suburta Vaikų taryba. Vos apie tokį susibūrimą sužinojusi mergina užsibrėžė tikslą tapti jos nare ir sulaukė didelio bendruomenės palaikymo.

Sėkmingai patekusi į tarybą prisidėjo prie įvairių švenčių ir renginių organizavimo, estafečių bei žaidimų vaikams.

„Kai apie Vaikų tarybą sužinojau, turėjau labai didelį stimulą į ją patekti“, – pasakojo ji. Iki šiol Aušra džiaugis ir dėl SOS vaikų kaime vykdavusių švenčių, kurių metu būdavo pastebėtas ir įvertintas kiekvienas vaikas.

„Pats šilčiausias atsiminimas – kai kiekvienais metais švęsdavome Vaikų dieną arba SOS vaikų kaimo gimtadienį, dabar bijau sumeluoti. Tačiau esmė ta, kad kiekvienam vaikui būdavo skiriama padėka. Buvo labai gera sulaukti įvertinimo“, – dėstė ji.

Vieną tokių padėkų Aušra gavo būdama 13 metų. Ji buvo įvertinta už savo talentus – aktorystę ir šokius, taip pat nuoširdumą, optimizmą, pagalbą Vaikų taryboje bei padarytą pažangą moksle. Būtent pastarasis įvertinimas merginai iki šiol yra pats svarbiausias.

„Kai atėjau į SOS vaikų kaimą, buvau labai atsilikusi moksle, nes internate teko mokytis gana silpnu lygiu. Reikėjo labai stipriai padirbėti, kad galėčiau pereiti į aukštesnę klasę. Buvo ir ašarų, ir visko, bet galiausiai mokyklą baigiau“, – džiaugėsi Aušra.

Pasivyti bendraamžius padėjo ir nuolatinis SOS vaikų kaimo darbuotojų skatinimas bei motyvacija mokytis. Nors tuo metu įdėti tiek pastangų nebuvo lengva, šiandien Aušra sako esanti už tai dėkinga – jai pavyko ne tik baigti mokyklą, bet ir tęsti mokslus. Dabar ji studijuoja Viešąją komunikaciją Vilniaus kolegijoje.

Sulaukusi pilnametystės Aušra pradėjo savarankišką gyvenimą. Mergina neslepia – pati norėjo kuo greičiau atsistoti ant kojų, todėl šis etapas jos pernelyg negąsdino.

„Kai esi paauglys, nori kuo greičiau pradėti gyventi savarankiškai. Nepasakyčiau, kad man buvo labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą“, – pripažino ji.

Šiandien 24-erių vilnietė darbą derina su studijomis – dirba administratore vaikų žaidimų kambaryje.

Tiesa, Aušra prisipažino, kad anksčiau kalbėti apie savo vaikystę ir gyvenimą globos namuose jai nebuvo lengva. Būdama jaunesnė net jautėsi kalta dėl to, kur atsidūrė.

„Kai buvau mažesnė, man tikrai būdavo nejauku pasakyti, kad esu iš vaikų namų. Tuo metu atrodė, kad pati esu kalta, jog ten atsidūriau. Dėl to jausdavausi blogai, tačiau su metais suvokimas pasikeitė. SOS mama man bandė paaiškinti, kad tai nėra mano sprendimas ar kaltė, o tik vienas gyvenimo etapas“, – prisiminė mergina.

Didelių nuoskaudų dėl praeities Aušra sako nelaikanti. Priešingai – šiandien ji daug galvoja apie savo ateitį ir šeimą. Šią vasarą mergina susižadėjo su širdies draugu, su kuriuo kartu yra jau daugiau nei trejus metus. 

Tiesa, kalbant apie ateitį, po studijų ir daugiau padirbėjusi Aušra svajoja apie motinystę. Patirtis vaikystėje turėjo įtakos ir tam, kokia mama ji pati norėtų būti.

„Stengsiuosi nebūti tokia mama, kokia buvo mano“, – atvirai sakė pašnekovė. Nors šiandien apie savo praeitį Aušra gali kalbėti kur kas drąsiau, aplinkinių reakcijos kartais vis dar priverčia pasijusti nejaukiai.

„Iki dabar būna keista, kai kalbant apie tėvus žmonės pradeda manęs atsiprašinėti. Nelabai suprantu, už ką. Gal tai net šiek tiek erzina. Tačiau esu dėkinga SOS vaikų kaimui – ten manimi rūpinosi, mane prižiūrėjo. Jeigu nebūčiau ten patekusi, turbūt šiandien nebūčiau ten, kur esu“, – apibendrino Aušra.

Net ir patekusi į SOS vaikų kaimą Aušra visiškai neprarado ryšio su biologine mama, tik jų bendravimas buvo nepastovus – keletą metų bendraudavo, vėliau ryšys kuriam laikui nutrūkdavo. Prieš maždaug 4–5 metus merginos mama mirė nuo kepenų cirozės.

Aušra neslepia, kad vaikystėje mamai jautė daug pykčio. Tuomet jai buvo sunku suprasti, kaip galėjo palikti savo vaikus. „Kai buvau mažesnė, tikrai labai pykau ant mamos. Negalėjau suprasti, kaip galima palikti savo vaiką“, – atviravo ji.

Vis dėlto bėgant metams pyktis pamažu slūgo, o po mamos mirties Aušra sako galiausiai jai atleidusi. „Net neturiu paaiškinimo, kaip tas mano pyktis praėjo. Kai mama mirė, aš jai atleidau. Supratau, kad ji buvo labai silpnos valios moteris ir turbūt toks gyvenimo būdas jai atrodė vienintelė išeitis“, – svarstė vilnietė.

Paleidusi dalį nuoskaudų Aušra nenusisuko ir nuo mamos giminės. Ji iki šiol palaiko ryšį su artimaisiais iš mamos pusės, ypač močiute. „Būna, susiskambiname, ypač po mamos mirties. Nesinori paskui gailėtis, kad nebendravome“, – sakė pašnekovė.

Svarbią vietą Aušros gyvenime užima ir jos 17-metis brolis, kuris vis dar gyvena SOS vaikų kaime. Vyresnioji sesuo stengiasi ne tik palaikyti su juo artimą ryšį, bet ir būti žmogumi, į kurį jis galėtų lygiuotis. Pasak Aušros, anksčiau uždaras buvęs paauglys pastaraisiais metais pradėjo vis labiau jai atsiverti.

„Brolis man yra stimulas kažko siekti ir veikti. Jis jaunesnis, todėl žinau, kad iš kažko ims pavyzdį – noriu, kad būčiau jam geras pavyzdys.

Kai buvo mažesnis, jis buvo labai uždaras, tačiau pastaruosius kelerius metus mūsų santykiai tapo daug geresni. Mano siekis visada buvo turėti su juo gerą ryšį. Nenorėjau būti ta sesuo, nuo kurios slepiami dalykai. Anksčiau tikrai buvo sunku“, – pasidalijo Aušra.