Festivalyje „Būtent!“ vykusioje Pogimdyminės depresijos centro (PDC) diskusijoje ekspertės kalbėjo apie tai, kad sprendimams dėl šeimos pagausėjimo įtaką daro ne tik ekonominės ar geopolitinės aplinkybės, bet ypač svarbi yra pirmoji motinystės bei tėvystės patirtis, taip pat santykiai poroje, emocinė sveikata, artimųjų palaikymas ir kiek šeimai palanki visa ją supanti aplinka – nuo vaikų žaidimų aikštelių, vaiko kambarių iki visuomenės stereotipų ar darbdavių požiūrio, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Diskusijoje „Ištekėjusi vieniša mama: demografinė krizė prasideda namuose?“ dalyvavo penkios mamos, susijusių temų ekspertės: laidų apie tėvystę vedėja Aistė Simėnaitė, Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė, Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė, Krizių įveikimo centro psichologė psichoterapeutė Jūratė Činčikaitė, diskusiją moderavo VU Komunikacijos fakulteto Lyčių studijų centro tyrėja, Vilnius Tech ir MRU lektorė dr. Rūta Latinytė.
Pasak psichologės psichoterapeutės Jūratės Činčikaitės, gajus stereotipas, kad tėvystei reikia kažkaip ypatingai pasiruošti ir nusiteikti, tačiau ji teigia, kad „pasirengimas tėvystei“ neturėtų būti suprantamas kaip būsena, kurią žmogus vieną dieną pasiekia – tai yra nuolatinis augimo procesas.
Tiki, kad 770 mln. eurų. šeimos paketas padės spręsti demografinę krizę: jaučiu susitelkimą
Krizių įveikimo centro kartu su tyrimų bendrove „Hubel“ pernai atliktos reprezentatyvios apklausos duomenys rodo, kad tarp psichologinių priežasčių, dėl kurių 18–45 metų amžiaus žmonės neplanuoja arba atideda vaikų turėjimą, pagrindinė yra tinkamo partnerio neturėjimas (22 proc.), taip pat nerimas dėl ateities ir nesaugumas, į kurį patenka ir finansinė situacija (17 proc.), emocinis nepasiruošimas (15 proc.).
„Sunkumai susirasti tinkamą partnerį yra susiję su stereotipais, koks tas partneris turi būti. Mes jau turėtume kalbėti ne tik apie tai, kas yra pakankamai gera mama ir pakankamai geras tėtis, bet ir kas yra pakankamai geras partneris“– diskusijoje sakė J. Činčikaitė.
Susiję straipsniai
Jos teigimu, tėvystės pradžioje svarbu suprasti, kad nuovargis, emociniai sunkumai ir pasikeitę vaidmenys veikia abu partnerius, o artimųjų užduotis nėra kuo greičiau panaikinti nemalonius jausmus. Kartais svarbiausia yra žmogų tiesiog išklausyti ir išbūti šalia, priimti visas kylančias emocijas.
„Galvojau, kad būti mama bus sunku, bet kad taip sunku – neįsivaizdavau“
Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė atkreipė dėmesį, kad opi problema yra mamų vienišumas, su kuriuo susiduria ne tik išsiskyrusios ar netekėjusios mamos. Vieniša moteris gali jaustis ir turėdama partnerį, šeimą, socialinį tinklą.
„Pogimdyminė depresija gali kilti nėštumo, gimdymo ir vaiko kūdikystės laikotarpiu, o ką mūsų centre matome jau trečius metus, apie ką kalba mamos ir tėčiai, kurie kreipiasi, tai visuomenėje paplitusi individualizmo idėja, dėl kurios žmonės ir ypač mamos dažnai pasijaučia vieniši. Kartu su centre konsultuojančiomis psichologėmis stebime mamoms kylančius iššūkius, bet po jais visuomet slepiasi
ta pati mintis, kurią išsako mamos: kad aš galvojau, jog mama būti sunku, bet kad taip sunku – neįsivaizdavo. Čia mamos mini ne sunkumų dydį, o jų gausą ir įvairovę. Šie iššūkiai paprastai apima visą spektrą dalykų, su kuriais gyvenime iki vaiko gimimo paprastai pavyksta visai neblogai susitvarkyti, bet motinystės metu visi efektyvumo rodikliai sumažėja ir tada mama ima jaustis kalta, kad nesusitvarko su motinyste, kuri turėtų teikti džiaugsmą, jaučia gėdą žmonėms apie tai pasakyti. Vienišumas yra didelė to komplekso dalis“– kalbėjo N. Vildžiūnaitė.
Pasak N. Vildžiūnaitės, mamos būklė ir depresijos rizika labai priklauso nuo santykių su partneriu, su pagimdžiusios moters mama ir nuo aplinkinių reakcijų. Pavyzdžiui, į moters prisipažinimą, kad jai sunku, vis dar neretai atsakoma „dar ne taip būna“ą, pralinksminti ar sunkumus sumenkinti. Tačiau žmogui tuo metu labiausiai reikia būti išgirstam ir suprastam.
Svarbu ne tik paskatinti susilaukti pirmojo vaiko
Dviejų vaikų mama, laidų apie tėvystę vedėja Aistė Simėnaitė diskusijoje siūlė demografijos problemą apsukti kitu kampu: klausti ne tik, kaip paskatinti žmones susilaukti vaikų, bet ir kodėl dalis pirmąjį vaiką jau auginančių šeimų nebenori šios patirties pakartoti.
„Man motinystėje labai pasisekė – ištraukiau ko gero visas laimingiausias kortas, įskaitant žmones, kurie mane supa. Dalis to – ir mano atsakomybė. Kol turiu vidinių resursų dalintis, galvoju ir apie aplinką, ką aš galiu padaryti, kad būtų geriau žmonėms aplink mane. Taip sugalvojau rengti „Pastumdom“ – iniciatyvą, kur mamos susirenka drauge stumdyti vežimėlius. Sukurti geresnę patirtį pirmakartėms mamoms galime kiekvienas: padėti įkelti vežimą į autobusą, neužimti šeimos vietos prie prekybos centro, leisti pajausti, kad šeima su mažyliu – laukiama visuomenėje. Turint tokią pozityvią patirtį bus daug lengviau priimti sprendimą dėl antrojo vaiko“– kalbėjo A. Simėnaitė.
Pasak laidų vedėjos, labai svarbi yra mamų tarpusavio bendrystė, nes žmogus, pats išgyvenantis tą patį gyvenimo etapą, geriau supranta patirtis, kurios kitiems gali atrodyti nereikšmingos. Pavyzdžiui, jaunai mamai didelis pasiekimas yra vienai su kūdikiu pirmą kartą važiuoti viešuoju transportu ar tiesiog rasti jėgų išeiti pasivaikščioti.
Ar mamos ir tėčiai yra laukiami mieste?
Vilniaus vicemerė Simona Bieliūnė pabrėžė, kad šeimos emocinė gerovė priklauso ne tik nuo žmonių gebėjimo ieškoti pagalbos. Labai svarbu, kad priimanti ir patogi būtų visa supanti aplinka.
„Vilniuje vaiko kambarį turi bibliotekos, kultūros įstaigos, poliklinikos, socialinės įstaigos. Taip pat turime ir nėščiųjų mokyklėles, paskaitas, kur ilgą laiką buvo kalbama vien apie vaiką, kaip žindyti, kaip maudyti, bet kartu su PDC pradėjome galvoti kaip papildyti mokyklėles temomis, kad mama nebūtų pamiršta. Džiugu, kad tokias mokyklėles vis dažniau kartu lanko ir tėčiai“– diskusijoje sakė S. Bieliūnė. Ji atkreipė dėmesį ir į kalbos svarbą: anksčiau „mamos kambariais“ vadintos erdvės turėtų būti suprantamos kaip vaiko priežiūros kambariai, nes vaiku rūpinasi ne tik mama.
Kitas dalykas, į kurį dėmesį atkreipė S. Bieliūnė, yra visuomenės nuostatos – vis dar yra daug lyginimo su kitais, spaudimo, palyginimo kaip buvo anksčiau. Didelę įtaką daro močiučių ir anytų dalyvavimas ir kartais mamos jausena nuvertinama, moralizuojama arba materialinė gerovė iškeliama į pirmą eilę kaip savaime suprantamas gėris, dėl kurio tarsi ir negali blogai jaustis.
„Miestui rūpi visuomenės emocinis raštingumas, kad kuo daugiau mamų besilaukdamos turėtų informacijos, kas yra psichikos sveikata, kokie veiksmai reikalingi kaip apsauginiai – ir pamiegoti, ir turėti savo artimųjų ratą, jeigu išeina – gyveni fiziškai aktyviai. Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir
mamai emocinis raštingumas reiškia pirmiausia pagalvoti ne tik apie pagalbos ieškojimą, bet apie savo gerovę, savo galimybes, tada artimiausią bendruomenę, o tada pagalbos laiptelius, kurių irgi yra ne vienas“– teigė S. Bieliūnė.
Pagalbos sistema negali prasidėti tik tada, kai moteris pati jos paprašo
Pogimdyminės depresijos centro vadovė N. Vildžiūnaitė pabrėžia, kad emocinės sveikatos sunkumų ir pogimdyminės depresijos prevencijos negalima palikti vien moters ar jos šeimos atsakomybei. Moteris, patirianti depresijos ar stipraus nerimo simptomus, ne visada pati geba pažiūrėti iš šalies įvertinti jų rimtumą ir ryžtis pradėti ieškoti pagalbos.
Todėl reikalinga sistema, kurioje rizikos ženklus gebėtų pastebėti ne vien psichikos sveikatos specialistai. Prie prevencijos ir ankstyvo atpažinimo turi prisidėti akušeriai, gydytojai akušeriai ginekologai, šeimos gydytojai, pediatrai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai ir kiti su nėščiąja bei šeima susiduriantys specialistai. Tačiau pagalbos grandinė tuo nesibaigia.
PDC ragina į moters emocinę sveikatą nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu žiūrėti kaip į bendrą sveikatos, šeimos ir socialinės politikos klausimą. Atsakomybę už palankią aplinką dalijasi sveikatos priežiūros įstaigos, savivaldybės, šeimos politiką formuojančios institucijos, nevyriausybinės organizacijos, profesinės asociacijos, darbdaviai, bendruomenės ir artimieji.
Šiuo tikslu Pogimdyminės depresijos centras yra parengęs atskirus kreipimosi raštus, skirtus sveikatos priežiūros įstaigoms, savivaldybių šeimos taryboms ir už šeimos bei socialinę politiką atsakingiems padaliniams, sveikatos priežiūros specialistų profesinėms asociacijoms bei nevyriausybinėms organizacijoms. PDC kviečia ne tik daugiau kalbėti apie pogimdyminę depresiją, bet ir kurti konkrečius veikiančius pagalbos mechanizmus: stiprinti specialistų kompetencijas, diegti aiškius rizikos vertinimo ir nukreipimo pagalbai algoritmus, didinti psichikos sveikatos raštingumą, gerinti informacijos apie pagalbą prieinamumą ir savivaldybėse aiškiai žinoti, kur galima nukreipti pagalbos reikalingą nėščiąją ar moterį po gimdymo.
„Jei norime, kad šeimos jaustųsi saugios susilaukti ne tik pirmojo, bet ir kitų vaikų, turime kurti aplinką, kurioje pagalba yra ne atsitiktinumas, o veikianti sistema“– sako PDC vadovė.
Demografijos politika – kas vyksta gimus vaikui
Diskusijoje atkreiptas dėmesys ir į didelį skyrybų bei vienišų mamų šeimų skaičių. Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena 310,7 tūkst. šeimų, auginančių vaikus iki 18 metų ir iš jų, „Eurostat“ duomenimis, 2024 m. Lietuvoje buvo 96,3 tūkst. vieno suaugusiojo su vaikais šeimų, kurias Lietuvoje daugiausia sudaro vienišos mamos.
Todėl, PDC vertinimu, kalbant apie demografiją nepakanka diskutuoti apie finansines paskatas ar tiesiog raginti žmones susilaukti vaikų. Reikia lavinti visuomenės emocinį raštingumą, klausti, kokią patirtį šeima gauna vaikui jau gimus: ar mama ir tėtis gauna visą reikalingą informaciją ir pagalbą, ar laiku pastebimi emociniai sunkumai, ar abu partneriai geba suprasti vienas kito būseną, ar yra bendruomenė, į kurią galima atsiremti, ir ar sveikatos bei socialinės apsaugos sistemos yra prieinamos bei geba laiku sureaguoti.
„Išsiskiria kas antra šeima ir kas antroje besiskiriančioje auga vaikai iki 18 metų. Galbūt, jei visuomenėje visi laiku mokėtume pastebėti pogimdyminės depresijos požymius, tinkamai reaguoti, suteikti pagalbą, suprasti, kodėl partneris ar partnerė yra be nuotaikos, irzlūs, abejingi, mokėtume tinkamai sureaguoti – galbūt tokio didelio skaičiaus skyrybų nebūtų. Taip pat reikia suprasti, kad
kiekvieną kartą, kai išsiskiria šeima, kurioje yra mažų vaikų, arba perinataliniu periodu – tai iškart sukelia ir padidintą pogimdyminės depresijos riziką. Reikšmingus pogimdyminės depresijos simptomus patiria 1 iš 4 moterų ir 1 iš 10 vyrų. Apklausos „Mano gimdymas“ 75 proc. respondenčių, patyrusių depresijos epizodus, teigia sulaukusios pagalbos pirmiausia iš partnerio, bet tai kartu reiškia, kad 25 proc. tos pagalbos iš partnerio nesulaukė. Besikeičiantis visuomenės požiūris, vis didesnis vyrų įsitraukimas, psichikos sveikatos raštingumas galėtų situaciją pagerinti ir kartu sudaryti sąlygas susilaukti ne tik pirmo, bet ir daugiau vaikų, jausti tiek emocinį, tiek ir materialų užnugarį“– teigia šeimos ir visuomenės kultūros procesus tirianti dr. R. Latinytė.
Reziumuojant diskusiją, aiškėja, kad besikeičiantis visuomenės požiūris, teigiama motinytės patirtis, ypač didesnis tėčių įsitraukimas, psichikos sveikatos raštingumas, vaikams pritaikyta infrastruktūra ir prieinama profesionali pagalba gali būti svarbūs ne tik moters ar šeimos gerovei. Taip kuriama aplinka, kurioje šeimos jaučiasi saugiau ir į tai atsižvelgia svarstydamos, ar susilaukti dar vieno vaiko.