Jos dienotvarkė buvo sudėliota minutėmis: konferencija, susitikimai, filmavimai, fotosesijos. Tačiau viena akimirka, kurią ji išsiveš ilgam, įvyko ne renginyje ir ne darbo erdvėje – tai buvo diena, kai ji pasodino tėtį į prabangų automobilį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Jis atsisėdęs apsiverkė. Suprato, kad turbūt pirmą ir paskutinį kartą sėdi tokioje mašinoje ir ja važiuoja“, – pasakoja Roberta. Pasak jos, šioje istorijoje svarbiausias ne automobilio ženklas. Svarbiausia – emocija, kurią ji galėjo padovanoti tėčiui.
Vis dėlto socialiniuose tinkluose pasirodė ir keli komentarai, kuriuose moteris buvo teisiama dėl to, kad pas tėvus atvyko su „Lamborghini“. Vieni tai perskaitė kaip pasipuikavimą, kiti susikūrė išvadą apie prabangų automobilį ir kukliai gyvenančius jos tėvus. Robertai tai priminė, kaip lengva iš vieno vaizdo susikurti visą, bet nebūtinai tikrą, žmogaus istoriją.
Milijonierius Paulius Aršauskas „Lamborghini“ stato bet kur – pasakė, kodėl taip elgiasi
Už vienos nuotraukos – metų metai darbo
„Tie, kurie mane pažįsta ir stebi daugybę metų, žino, kaip viskam ruošiausi ir kaupiau“, – sako ji. Roberta neslepia: galimybė padėti tėvams jai yra vienas svarbiausių asmeninių prioritetų. Ji nupirko tėvams namus, brolis juos remontuoja, prisideda lėšomis. Taip pat Roberta kas mėnesį padeda šeimai, skiria pinigų vaistams ir kasdieniams poreikiams.
„Lamborghini“ prieš „Porsche“: kam geltona tinka labiau?
Ji prisimena ir kitą svarbų sprendimą: prieš išvykdama į Australiją buvo nusipirkusi naują automobilį iš salono, kurį vėliau padovanojo broliui. Tai detalės, kurių dažniausiai nematyti nei kadre, nei trumpame įraše. Tačiau jos, Robertos įsitikinimu, geriausiai atsako į bandymą spręsti apie žmogų iš vieno prabangaus daikto.
„Kai man sako, kad tas automobilis apie mane viską pasako, norisi atsakyti paprastai: tas žmogus manęs tiesiog nepažįsta“, – atvirauja ji.
Susiję straipsniai
Dovana nėra priežastis jaustis kalta
Kelionė į Lietuvą Robertai buvo ne spontaniškos atostogos, o darbo įvertinimas. Ji pasakoja daug metų dirbanti intensyviai, neskaičiuojanti darbo valandų ir auginanti tris vaikus, todėl įvertinimą priėmė kaip dovaną bei atsakomybę. Kiekvienas susitikimas Lietuvoje – laidos, filmavimai, fotosesijos – buvo jos profesinės veiklos dalis.
Moteris kelia paprastą klausimą: jei žmogui suteikiama galimybė patirti ką nors ypatingo, ar jis privalo jos atsisakyti vien tam, kad kitiems nebūtų nepatogu tai matyti? Robertos nuomone, prabanga savaime neapibrėžia nei žmogaus vertės, nei jo santykio su šeima. Ji gali būti tik galimybė sukurti prisiminimą.
„Jeigu jums duotų galimybę vairuoti tokią mašiną, ar tikrai atsisakytumėte? Čia buvo dovana ir emocija, kurią norėjau perteikti tėčiui“, – sako ji.
Mokėti sau leisti – irgi išmokstama
Roberta atvirai kalba ir apie mažiau matomą savo gyvenimo pusę – ribojimą. Australijoje ji retai perka sau drabužius, neskuba į procedūras, planuoja išlaidas ir kaupia pinigus.
Sugrįžimai į Lietuvą jai nėra savaime suprantami: įprastai ji parskrenda savo lėšomis, o prieš šią kelionę buvo grįžusi tik beveik prieš dvejus metus. Ji turi aiškią sistemą – atsideda pinigų kelionei, susidėlioja biudžetą ir tik tuomet leidžia sau daugiau. Todėl galimybė Lietuvoje pasirūpinti savimi, susitikti su žmonėmis ar patirti daugiau nėra impulsyvus demonstravimas. Tai planavimo, darbo ir sąmoningų pasirinkimų rezultatas. Roberta netgi sako neišleidusi nė trečdalio sumos, kurią buvo numačiusi šiam grįžimui.
Tai žinutė, kuri aktuali daugeliui moterų: rūpintis kitais ir atsakingai gyventi nereiškia, kad reikia atsisakyti teisės džiaugtis savo darbu uždirbtu gyvenimu. Pagalba šeimai ir galimybė kartais pasirinkti daugiau gali eiti greta.
Renkasi pozityvumą, o ne dramą
39-erių Roberta sako uždirbanti nuo tada, kai save prisimena. Per gyvenimą ji patyrė daug pamokų ir išbandymų, tačiau sąmoningai renkasi ne dramą, o pozityvumą. Tai nereiškia, kad jos gyvenime nėra ašarų ar sunkių dienų – priešingai, jų būna daug. Tik ji stengiasi jų neperkelti ant kitų žmonių pečių.
„Esu pozityvus žmogus, noriu skleisti gėrį ir to mokausi. Verkiu daug ir dėl visko, bet stengiuosi to neperteikti kitiems“, – prisipažįsta ji.
Moteris pabrėžia niekada nenorėjusi teisti ar vertinti kitų, todėl ją liūdina ir keli neigiami komentarai – ne todėl, kad jie pakeistų jos gyvenimą, o todėl, kad juose mažai vietos supratimui.