Korepetitorius jau pradinukui – o gal net pirmokui? Mokslininkės ragina pirmiausia atsakyti į vieną klausimą

Prieš ieškant korepetitoriaus pirmiausia reikėtų sau atsakyti į labai konkretų klausimą – kodėl vaikui jo reikia, teigia edukologijos mokslų daktarė Jovita Ponomariovienė. Ar yra konkretus mokymosi sunkumas, kurį pastebi ir mokytojas, ar tėvams tiesiog neramu, kad bendraklasis jau skaito greičiau, skaičiuoja geriau ar lengviau atlieka užduotis? Apie tai, ko iš tiesų reikia pradinukui ir kada papildomas mokymas padeda, o kada gali tapti dar vienu vaiko krūviu, kalba ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Europos mokyklos inspektorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Ilgą laiką korepetitorius pirmiausia asocijavosi su vyresniųjų klasių mokiniais: nepavyksta matematika, artėja kontrolinis, reikia ruoštis egzaminui ar stojimui – ieškoma papildomos pagalbos. Tačiau dabar individualios matematikos, lietuvių ir anglų kalbos pamokos siūlomos ir 1–4 klasių vaikams. Čia svarbu nepamiršti, kad ketvirtokas, kuriam susikaupė konkrečių matematikos ar skaitymo spragų, ir pirmokas, kuris mokykloje praleido vos kelis mėnesius, nėra ta pati situacija.

Kuo vaikas mažesnis, tuo svarbiau vertinti ne vien akademinį rezultatą, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Pradinėje mokykloje vaikas ne tik mokosi skaityti, rašyti ir skaičiuoti – formuojasi jo santykis su pačiu mokymusi. Jis mokosi savarankiškumo, atsakomybės, patiria pirmąsias rimtesnes sėkmes ir nesėkmes, mokosi nebijoti klaidos ir suprasti, kad ne viskas turi pavykti iš pirmo karto.

Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė taip pat atkreipia dėmesį, kad pradiniame ugdyme labai svarbus tvirtas pagrindas. Ypač kalbant apie skaitymą ir teksto supratimą – šie gebėjimai vėliau tampa reikalingi praktiškai visose mokymosi srityse. Tačiau tvirtas pagrindas neturėtų būti painiojamas su lenktynėmis, kuris vaikas kuo anksčiau išmoks daugiau. Svarbu ne tik rezultatas, bet ir tai, kaip vaikas jo pasiekia, ar supranta tai, ką daro, ir ar nepraranda noro mokytis.

Pirmokas – dar atskira istorija. Vos prieš kelis mėnesius jo kasdienybė buvo darželis, o dabar atsirado pamokos, taisyklės, užduotys, atsakomybė už savo daiktus, nauji žmonės ir visai kitoks dienos ritmas.

Pirmokui būtina suteikti laiko adaptuotis, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Ne kiekvienas sunkumas pirmaisiais mokymosi mėnesiais reiškia, kad vaikui nedelsiant reikia papildomų akademinių užsiėmimų. Vienas pirmokas į mokyklą ateina jau sklandžiai skaitydamas, kitas dar jungia skiemenis, vienas skaičiuoja atmintinai, kitam dar reikia pirštų. Ir būtent šiuos skirtumus labai greitai pastebi tėvai: „Kiti klasėje jau skaito“, „draugės dukra pati perskaitė knygą“, „jo bendraklasis jau skaičiuoja iki šimto“. Tada gali kilti mintis – gal ir mums reikia korepetitoriaus?

Tačiau daug svarbiau žiūrėti ne į tai, kiek vaikas moka palyginti su suolo draugu, o kokią pažangą daro jis pats, pabrėžia J. Ponomariovienė. Jeigu rugsėjį vaikas sunkiai jungė skiemenis, o po kelių mėnesių jau perskaito sakinį, tai yra pažanga. Jei anksčiau užduoties negalėjo atlikti be suaugusiojo, o dabar ją pradeda pats, tai taip pat yra svarbus pasiekimas.

Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė siūlo atkreipti dėmesį ir į kitą dalyką – kalbant apie pradinukų mokymąsi, nepakanka skaičiuoti, kiek puslapių ar žodžių vaikas perskaitė. Skaitymas nėra vien techninis gebėjimas atpažinti raides ir garsiai perskaityti tekstą. Svarbu, ar vaikas suprato, ką perskaitė, gali papasakoti, apie ką buvo tekstas, paaiškinti veikėjų elgesį, atsakyti į klausimus ar susieti informaciją su savo patirtimi.

Todėl noras kuo greičiau „paspartinti“ pirmoko skaitymą papildomomis pamokomis nebūtinai reiškia, kad ugdomas geresnis skaitytojas. Daug vertės gali turėti ir paprasti dalykai namuose – skaitymas kartu, pokalbiai apie perskaitytą istoriją, vaiko klausimų išklausymas, žodyno plėtimas ir knygos pavertimas ne dar viena užduotimi, o malonia kasdienybės dalimi.

Klausimas provokuojantis, tačiau jį verta užduoti. Tėvai korepetitorių samdo norėdami gero – padėti vaikui ir suteikti jam kuo geresnį startą. Vis dėlto svarbu atskirti tikrą vaiko poreikį nuo suaugusiojo lūkesčių, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Jeigu mokytojas nemato rimtesnių sunkumų, vaikas daro pažangą, domisi ir mokosi, tačiau tėvams neramu vien todėl, kad kažkas klasėje jau moka daugiau, korepetitorius gali tapti atsaku ne į vaiko problemą, o į suaugusiojo nerimą.

Vaikai labai greitai pajunta, ko iš jų tikimasi. Jeigu po mokyklos nuolat reikia dar daugiau mokytis, taisyti, kartoti ir vytis kitus, vaikui gali susiformuoti mintis – „man nesiseka“. Nors iš tiesų jis galbūt mokosi visiškai normaliu savo tempu. Todėl ypač pradinėse klasėse svarbu nepadaryti taip, kad noras padėti vaikui galiausiai virstų nuolatiniu signalu, jog jis nemoka pakankamai gerai.

Tai nereiškia, kad korepetitorių pradinukams apskritai nereikia. Yra vaikų, kuriems individuali pagalba gali būti labai naudinga. Vienam reikia daugiau laiko suprasti matematikos principą, kitam sunkiau sekasi skaityti, trečiam padeda tai, kad medžiaga paaiškinama kitu būdu. Tačiau svarbiausia turėti konkretų papildomo mokymo tikslą, teigia J. Ponomariovienė. Ne abstraktų norą, kad vaikas „mokėtų geriau“, o atsakymą, kas konkrečiai jam sunku ir ką papildomas mokymas turėtų pakeisti.

Prieš ieškant korepetitoriaus verta pasikalbėti su klasės mokytoju. Jis vaiką mato mokymosi aplinkoje ir gali pasakyti, ar sunkumas iš tiesų egzistuoja, ar jis kartojasi, ar vaikui tiesiog reikia daugiau laiko. Jei sunkumai yra nuolatiniai, reikėtų įvertinti ir tai, ar reikalingas būtent korepetitorius, o ne kitokia specialistų pagalba. Papildoma matematikos ar lietuvių kalbos valanda savaime neišspręs problemos, jeigu jos priežastis slypi kitur.

Korepetitorius sėdi šalia, mama vakare patikrina, tėtis dar kartą paaiškina, o kitą dieną mokytoja vėl padeda. Atrodytų, vaikas gauna viską, ko reikia. Tačiau atsiranda ir kita rizika – jis gali priprasti prie minties, kad mokytis visada turi su kažkuo.

Pradiniame ugdyme labai svarbu auginti vaiko savarankiškumą, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Vaikas turi palaipsniui mokytis pats suprasti užduotį, pabandyti ją atlikti, pastebėti klaidą, ieškoti sprendimo ir tik tuomet prašyti pagalbos. Suaugusiesiems nereikia pašalinti kiekvieno vaiko kelyje atsiradusio sunkumo. Kartais naudinga leisti jam nežinoti, pagalvoti, suklysti, pabandyti dar kartą ir galiausiai patirti labai svarbų jausmą – „aš pats supratau“.

Dar vienas dažnas argumentas – mokomės daugiau dabar, kad vėliau vaikui būtų lengviau. Tokia logika suprantama, tačiau jeigu papildomai mokomasi ne todėl, kad vaikui sunku, o todėl, kad norima nuolat būti žingsniu priekyje mokyklos programos, verta paklausti – kur tada finišas? Pirmoje klasėje mokytis antros klasės dalykų, antroje – trečios?

Pradiniame ugdyme svarbus ne vien išmoktos medžiagos kiekis, teigia edukologijos mokslų daktarė J. Ponomariovienė. Ne mažiau svarbūs vaiko smalsumas, savarankiškumas, gebėjimas mokytis ir pasitikėjimas savo jėgomis. Profesorė D. Jakavonytė-Staškuvienė savo ruožtu akcentuoja tvirtų bazinių gebėjimų svarbą – svarbu ne kuo greičiau „prabėgti“ programą, bet pasirūpinti, kad vaikas suprastų tai, ko mokosi, ir turėtų pagrindą tolesniam mokymuisi. Be to, be kognityvinių gebėjimų labai svarbi ir socialinė branda, t.y. gebėjimas išlaukti, įsiklausyti, mėginti kitus suprasti, sulaukti savo eilės, elgtis mandagiai ir pan. Tai dažnu atveju taip pat gali būti iššūkis, ypač, kai vaikas pripranta prie individualaus dėmesio ir pagalbos, o klasėje mokosi kartu su kitais vaikais.

Prieš priimant sprendimą tėvams pirmiausia verta atsakyti sau: kokią konkrečią problemą norime išspręsti? Ar ją pastebi ir vaiko mokytojas? Ar vaikas nedaro pažangos? Ką konkrečiai turėtų pakeisti papildomos pamokos? Ar korepetitorius yra tinkamiausia pagalba? Ir ar vaiko dienotvarkėje joms apskritai yra vietos?

Ypač neskubėti verta kalbant apie pirmoką. Pirmosios klasės sėkmė nėra vien tai, kiek žodžių per minutę vaikas perskaito ar kaip greitai suskaičiuoja. Ne mažiau svarbu, kad jis suprastų tai, ką perskaitė, išdrįstų paklausti, kai nesupranta, nebijotų suklysti, po truputį išmoktų užduotis atlikti pats, grįžęs iš mokyklos dar turėtų jėgų žaisti ir, svarbiausia, neprarastų noro mokytis.

Todėl klausimas turėtų būti ne „nuo kurios klasės vaikui jau reikia korepetitoriaus?“, o „ko konkrečiai mano vaikui trūksta ir ar korepetitorius tikrai yra geriausias būdas jam padėti?“ Kartais atsakymas bus „taip“. Tačiau ypač pirmoje klasėje korepetitorius neturėtų tapti savaime suprantama vaiko savaitės tvarkaraščio dalimi.