Tiesa, tai nereiškia, kad prie ekranų pedagogas leidžia laiką leisti be ribų. Jaunesnius mokinius iš telefonų kartais tenka tiesiog „ištraukti“, tačiau pats griežtais draudimais netiki.
Audrius įsitikinęs – svarbiau išmokyti vaiką pačiam valdyti technologijas, o ne jas atimti. „Atėmęs iš vaiko technologiją tu dažnai augini tik jo alkį“, – savo asmeninį požiūrį ir pasirinktą mokymo būdą apibendrino žinomas pedagogas.
– Kokie ženklai išduoda, kad vaikas technologijų jau nebevaldo?
Ką slepia vaiko ekranas? Ženklai, kurių tėvams nereikėtų ignoruoti
– Man paprasčiausias ženklas – kai vaikas nebegali pats sustoti. Ne tada, kai kartais pažaidžia ilgiau ar per pamoką slapta pažiūri į telefoną, o tada, kai telefonas pradeda diktuoti jo elgesį: nuolat reikia patikrinti, kas vyksta, sunku išbūti be ekrano, susierzina paprašytas padėti telefoną, nebegali susikaupti net trumpam darbui.
Dar vienas labai aiškus signalas – kai technologija pradeda atiminėti tai, kas iki tol buvo normalu: miegą, mokslą, bendravimą, sportą, pareigas. Jei telefonas jau nebe įrankis, o centrinė dienos ašis, manau, verta sunerimti.
Susiję straipsniai
Aš į tai žiūriu gana paprastai: jei vaikas gali telefoną pasiimti tada, kai jam jo reikia, ir padėti tada, kai nebereikia, – jis valdo technologiją. Jei padėti jau labai sunku, tada po truputį pradeda būti atvirkščiai.
– Ar dirbdamas su mokiniais pastebite, kad ekranai keičia jų gebėjimą susikaupti ir mokytis?
– Ir taip, ir ne. Ateinu į pamokas ir, taip, ištraukti juos iš telefono, ypač iš žaidimų, kartais tikrai būna reikalų. Ypač jaunesnius. Bet mes turime susitarimus, kada telefonas padedamas ir kada jis vėl tampa įrankiu.
Svarbiausia, kad aš jų neištraukiu į „kreidos pasaulį“. Aš juos ištraukiu į tą patį technologijų pasaulį, tik mokymuisi – į greitį, interaktyvumą, testus, grįžtamąjį ryšį. Todėl tas perėjimas jiems nėra toks skausmingas.
Esu jiems pasakęs labai paprastai: jei laikysimės susitarimų, jūs ir pasimokysite, ir gale galėsite ramiai grįžti į savo pasaulį bei pailsėti.
– Kodėl pasirinkote vaikų santykį su technologijomis ugdyti per savikontrolę, o ne draudimus?
– Mano galutinis tikslas nėra užauginti vaiką, kuris gražiai elgiasi tol, kol šalia stovi mokytojas ir kontroliuoja. Noriu užauginti žmogų, kuris supranta, kokį galingą įrankį turi su savimi. Ir jis galingas ne tik žaidimams. Jis galingas tuo, kad su juo mokymosi našumas gali tapti tiesiog kosminis, ir tada jam lieka laiko ir saviems užsiėmimams.
Ilgainiui, išmokę teisingai mokytis su technologijomis, mokiniai patys džiaugiasi, kad geba mokytis savarankiškai ir manęs jiems reikia vis mažiau. Papuolę pas kitus mokytojus, kartais sako, kad ten viskas labai lėtai vyksta. Aš jiems atsakau: ne, čia ne jie lėti. Čia mes greiti ir įsiutę.
– Ką praktiškai reiškia jūsų mintis, kad technologijos turi tarnauti vaikui, o ne vaikas joms?
– Man tai reiškia labai paprastą dalyką: technologija turi sutaupyti laiko, suteikti greitą grįžtamąjį ryšį arba padėti atlikti tai, ko be jos nepadarytume taip efektyviai ir greitai.
Aš pats nuolat domiuosi ir galvoju, kaip mokymąsi paversti ne kančia, o kuo našesniu procesu. Ir man tai pavyksta. Siunčiu užduotis, atsakymus. Pats generuoju interaktyvius testus, kuriuos atlikdamas mokinys kartu ir mokosi: gauna užuominas, iš karto mato, ar atsakė teisingai. Galimybės beribės. Rodau mokiniams įvairius būdus, kaip technologijomis naudotis efektyviai mokantis. Ir tai veikia.
Aišku, visada yra rizika, kad atsiras mokinių, kuriems technologijos pradės daryti darbą už juos – jie tik nusirašys, patys beveik nemąstydami. Todėl nuolat kartoju vieną dalyką: būkite sąžiningi prieš save.
– Kaip mokymosi metu vaikus veikia galimybė tame pačiame ekrane ir mokytis, ir pramogauti?
– Būtent čia ir yra vienas kertinių dalykų, apie kuriuos nuolat kalbu su mokiniais ir kuriuos bandau su jais suderinti. Mes turime susitarimą: jei per pamoką padirbame taip, kaip reikia, jos pabaigoje gali likti laiko ir pramogai.
Faktas, kad noras nuklysti į žaidimus ar kitą turinį atsiranda ir darbo metu. Bet aš nepasiduodu ir bandau ugdyti labai paprastą dalyką – valią padaryti tai, ką reikia padaryti dabar, o malonumą atidėti vėliau.
Ir galiu pasakyti – tai veikia. Su vyresniais mokiniais dėl to beveik nebūna jokių problemų. Su jaunesniais darbo daugiau, bet ten ir vyksta pats svarbiausias procesas – sąmoningumo ir savikontrolės ugdymas.
– Kaip ugdote mokinių savikontrolę, kai žaidimas telefone galbūt yra patrauklesnis už mokymosi užduotį?
– Net nebandau apsimesti, kad taip nėra. Tačiau turime aiškius susitarimus, kurie jiems patiems tinka. Jokių pykčių ar ilgų moralų nėra. Nuolat kalbu apie sąmoningumą mokantis.
Ir čia man labai svarbu ne pasiekti, kad vaikas „bijotų paimti telefoną“, o kad jis pats išmoktų sau pasakyti: darau tai, ką reikia dabar, o tai, ko noriu, palauks.
– Sakote, kad nenorite nuolat vaikui rodyti, ką ir kaip daryti. Kodėl savarankiškumas svarbus formuojant sveiką santykį su ekranais?
– Žinau, kad kai mokiniai įvaldo teisingą mokymąsi, laimi visi – ir jie, ir aš. Noriu, kad manęs reikėtų kuo mažiau. Tada žinau, kad viskas eina teisinga linkme.
Juk visi esame matę tą situaciją, kai mokytoja tampa tarsi „mamytė“ – bėgioja nuo vieno prie kito, vis primena, aiškina, kontroliuoja ir galiausiai pati pavargsta labiausiai. O aš noriu ateiti į pamoką ir daugiau stebėti, kaip vaikai patys moka dirbti.
Man tereikia kuo aiškiau atskleisti temą, parodyti reikalingus įrankius ir duoti jiems laisvės joje judėti. Jei manęs reikia vis mažiau, vadinasi, einame teisinga kryptimi.
– Kada jau nusprendžiate įsikišti ir nustatyti ribą naudojantis telefonu?
– Kai matau, kad mūsų susitarimai nebeveikia. Esu vaikams pasakęs, kad esu čia ne tik tam, kad mokyčiau matematikos. Mokau juos ir didesnių dalykų – atsakomybės, savikontrolės, gebėjimo susitarti su savimi.
Jei matau, kad vaikas pats jau nebesugeba sustoti, tada ribą nustatau aš. Bet man tai nėra bausmė – tiesiog tuo momentu trumpam perimu kontrolę, kurios jis pats dar nesuvaldė.
Kol kas dar neprireikė jokių drastiškų priemonių. Dažniausiai užtenka susitarimo, trumpo priminimo ir aiškios ribos.
– Ar griežtas telefonų ribojimas gali trukdyti vaikui išmokti pačiam kontroliuoti savo elgesį?
– Visi renkasi savo būdus. Vieni eina per kalaviją ir kraują, aš – per susitarimą. Man atrodo, kad griežtumas labai dažnai sukelia ir priešišką reakciją. Aš bandau eiti visai kitu keliu ir džiaugiuosi, kad man jis veikia.
Aišku, čia yra viena svarbi sąlyga – mokytojas pats turi būti pakankamai pasikaustęs technologijose ir turėti ką pasiūlyti mokantis. Nes neužtenka tiesiog pasakyti: „telefoną galima“. Reikia parodyti, kam jis gali būti naudojamas gerai. O tarp mokytojų ir mokinių šiandien yra didelis kartų skirtumas, todėl natūralu, kad ne visiems vienodai lengva susikalbėti technologijų tema.
– Kaip pasiekti jūsų minimą tikslą – užauginti vaiką, kuris be suaugusiojo kontrolės gebėtų pats valdyti savo mokymąsi, dėmesį ir naudojimąsi technologijomis?
– Tik per praktiką. Atėmęs iš vaiko technologiją tu dažnai augini tik jo alkį jai, bet neišmokai jo ja naudotis.
O kai vaikas išmoksta efektyviai dirbti, jis pamato labai paprastą dalyką – kuo geriau susitvarkai su savo dėmesiu ir darbu, tuo daugiau laiko lieka viskam kitam. Ir mokslui, ir poilsiui, ir žaidimams. Toks mano tikslas – ne atimti, o išmokyti valdyti.