Spalio 14–15 d. Vilniuje vyko 8-asis tarptautinis pozityvaus elgesio palaikymo tyrimų simpoziumas, surengtas kartu su 3-iąja tarptautine Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistemos (PEPIS, angl. PBIS) konferencija. Simpoziume pranešimą skaitęs ekspertas pabrėžia, kad tinkamo elgesio vaikus reikia mokyti taip pat nuosekliai, kaip skaitymo ar matematikos.
Lietuvoje PEPIS principai taip pat yra taikomi kai kuriose mokyklose. Lietuvos įtraukties švietime centras, kartu su partneriais organizavęs tarptautinę konferenciją, siekia skatinti platesnį šios moksliškai pagrįstos sistemos taikymą šalies ugdymo įstaigose. Konferencijoje Lietuvos ir užsienio ekspertai dalijosi patirtimi, kaip kurti mokyklos aplinką, kurioje daugiau dėmesio skiriama elgesio sunkumų prevencijai, aiškiems susitarimams ir nuosekliam socialinių bei emocinių įgūdžių ugdymui.
Interviu profesorius pasakoja, kodėl konteksto neatitinkančio vaikų elgesio nereikėtų priimti asmeniškai, kuo pozityvus elgesio palaikymas skiriasi nuo nuolaidžiavimo ir kodėl įtraukusis ugdymas prasideda ne nuo mokinio priėmimo į klasę, o nuo jam reikalingos pagalbos sukūrimo.
Kai vaikas tampa nepageidaujamas klasėje: skaudi įtraukiojo ugdymo realybė?
– Daug metų dirbate su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sunkumų, bei mokyklų bendruomenėmis. Ko suaugusieji dažniausiai nesupranta apie sudėtingą vaikų elgesį?
– Vienas dažniausių nesusipratimų – nesuvokimas, kad elgesys yra išmokstamas. Vaikai negimsta jau turėdami socialinių įgūdžių rinkinį. Jie sąveikauja su aplinka ir išmoksta tam tikru elgesiu patenkinti savo poreikius.
Susiję straipsniai
Mokytojai kartais netinkamą mokinio elgesį priima asmeniškai – tarsi vaikas tyčia mestų iššūkį jiems, jų nustatytai tvarkai ar visai klasei. Tačiau daugeliu atvejų, ypač kalbant apie vaikus, turinčius emocijų ir elgesio sutrikimų, tai nėra asmeniška.
Vaikas gali elgtis netinkamai todėl, kad jau žino, kaip į tai reaguos suaugusieji, ir tikisi tam tikro rezultato. Svarbu suprasti, kad elgesys neatsiranda savaime, jis nėra atsietas nuo aplinkos. Suaugusiųjų reakcijos taip pat yra šios sąveikos dalis.
Antroji festivalio „Būtent!“ diena: Lrytas inicijavo diskusijas apie švietimą ir saugumą
– Kai mokinys nuolat pažeidžia taisykles, trukdo pamokai ar elgiasi agresyviai, dažnai imamasi drausminimo priemonių. Kodėl vien bausmės gali nepakakti?
– Tradicinės drausminimo priemonės remiasi keliomis prielaidomis: kad vaikas žino, kaip turėtų elgtis, kad jis buvo to mokomas, turėjo galimybę pasipraktikuoti ir kad aplink jį yra žmonių, padedančių tinkamai elgtis.
Vaikui, kuris paprastai nepatiria didelių sunkumų ir sulaukia stipraus šeimos palaikymo, kartais gali pakakti vienos pasekmės. Jis supyksta, pasako netinkamą žodį, sulaukia reakcijos, o vėliau namuose su juo dar pasikalbama apie pagarbą kitiems ar pykčio valdymą.
Tačiau jei nėra šio papildomo mokymo ir palaikymo, vien bausmė elgesio nepakeis. Ji neatsako į svarbiausią klausimą – ką vaikas turėtų daryti kitaip kitą kartą?
– Vienas pozityvaus elgesio palaikymo principų – tinkamo elgesio mokyti taip pat, kaip akademinių dalykų. Kaip tai atrodo įprastą dieną mokykloje?
– Mokyklos, taikančios pozityvaus elgesio palaikymo sistemą, pirmiausia įvardija, su kokiais elgesio sunkumais susiduria. Tačiau užuot vien kalbėjusios apie nepagarbų elgesį ar taisyklių nesilaikymą, jos klausia: ką norime, kad mokiniai darytų vietoj to?
Nepakanka pasakyti vaikui, kad jis nesielgtų nepagarbiai. Reikia paaiškinti, kaip pagarbus elgesys atrodo darželyje, pradinėje mokykloje ar vyresnėse klasėse.
Daugelyje mokyklų pasirenkamas tam tikras savaitės įgūdis. Vieną savaitę mokomasi pagarbos, kitą – emocijų valdymo ar konfliktų sprendimo. Mokytojai trumpai pristato šiuos įgūdžius, aptaria juos su vaikais, atsako į klausimus.
Tačiau svarbiausia vyksta kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, jei klasėje kyla triukšmas ir mokiniai nebesilaiko susitarimų, mokytojas gali sustabdyti veiklą ir paklausti: ką reiškia pagarbiai elgtis per pamoką? Kas galėtų parodyti pavyzdį?
Arba įsivaizduokime koridoriumi bėgantį vaiką. Galime jį sustabdyti ir liepti grįžti bei eiti lėtai. Bet galime ir priminti, kokio elgesio tikimės koridoriuje, paprašyti parodyti, kaip reikia eiti.
Tai nuolatinis mokymas – aiškūs lūkesčiai, praktika, grįžtamasis ryšys ir galimybės vaikams parodyti, ką išmoko. Užuot vien baudę už klaidą, pasinaudojame ja kaip proga mokytis.
– Ar pozityvus elgesio palaikymas nereiškia pernelyg didelio nuolaidžiavimo? Ar mokykla gali išlaikyti aiškias ribas ir taikyti pasekmes?
– Pozityvus elgesio palaikymas tikrai nereiškia, kad vaikams leidžiama daryti viską, ką jie nori. Priešingai – labai aiškiai apibrėžiame, kokio elgesio tikimės.
Skirtumas tas, kad neapsiribojame taisykle ir grasinimu nubausti ją pažeidus. Mes paaiškiname, kaip elgtis, to mokome, suteikiame galimybių praktikuotis ir padedame vaikui suprasti, ar jam sekasi.
Kartais žmonės mano, kad pozityvus elgesio palaikymas reiškia, jog visada turime reaguoti tik teigiamai. Taip nėra. Jei vaikai susimuša, juos būtina sustabdyti. Jei už tam tikrą elgesį numatytos pasekmės, jos gali būti taikomos.
Tačiau svarbiausia, kas vyksta po to. Tarkime, mokinys įžeidžia mokytoją ir už tai turi pasilikti po pamokų. Vien ši pasekmė greičiausiai nepakeis jo elgesio. Turime galvoti, kas nutiks jam sugrįžus į klasę: ko jį mokysime, kokią pagalbą suteiksime ir kaip padidinsime tikimybę, kad kitą kartą jis pasirinks tinkamesnį elgesį.
– Esate dirbęs su mokyklomis įvairiose pasaulio šalyse. Kuo skiriasi mokyklos, kurioms pavyksta sukurti pozityvią elgesio kultūrą?
– Įsivaizduokite mokyklą, kurioje visur skelbiama, ko mokiniams negalima daryti, o pagrindinis dėmesys skiriamas taisyklių sąrašams ir bausmėms. Tai nėra aplinka, kurioje vaikams ar suaugusiesiems labai norisi būti.
Kai mokykla pradeda daugiau dėmesio skirti tam, kokio elgesio tikisi, ir kuria pagarbius santykius tarp mokinių bei darbuotojų, keičiasi visa jos atmosfera.
Mokyklos dažnai sako norinčios gerinti mikroklimatą. Tačiau mikroklimatas yra rezultatas. Jį kuriame per kasdienius veiksmus ir pozityvaus elgesio palaikymo principus.
Turime daug mokslinių duomenų, rodančių, kad tokiose mokyklose vaikai jaučiasi saugesni, labiau susiję su suaugusiaisiais, o mokytojai labiau pasitiki savo gebėjimu padėti vaikams, ypač tiems, kurių elgesys kelia sunkumų.
Keičiasi pats požiūris: užuot ieškoję, kada mokinys suklys, pradedame pastebėti ir įvertinti tai, ką jis daro gerai. Nebeieškome nesėkmės – ieškome galimybių vaikui patirti sėkmę.
– Mokytojai ir taip susiduria su dideliu darbo krūviu bei įvairiais mokinių poreikiais. Ar tokia sistema netampa dar viena papildoma atsakomybe?
– Pradėjęs dirbti su mokytojais dažnai klausiu, kiek laiko per pamoką jie praleidžia spręsdami elgesio problemas. Kartais jie sako, kad vien pamokos pradžioje prireikia 10–15 minučių visiems nuraminti, o vėliau situacija vėl ima blogėti.
Tuomet klausiu: jeigu jau skiriate apie 20 minučių elgesio problemoms spręsti, kodėl nepanaudojus šio laiko kitaip? Galima iš anksto priminti lūkesčius, trumpai pasipraktikuoti, aptarti tinkamo elgesio pavyzdžius ir suteikti mokiniams daugiau grįžtamojo ryšio.
Tyrimai rodo, kad taikydami šiuos principus mokytojai jaučiasi labiau pasitikintys savo gebėjimu valdyti klasę ir sulaukia daugiau palaikymo. Tai visos mokyklos požiūris – kiekvienas mokytojas nelieka vienas su savo klasės sunkumais.
Iš pradžių gali atrodyti, kad atsiranda papildomo darbo, tačiau ilgainiui mažiau laiko tenka skirti konfliktams ir netinkamo elgesio valdymui. Be to, matome ne tik socialinių bei emocinių įgūdžių, bet ir akademinių rezultatų gerėjimą.
Juk vaikui sunku mokytis, kai jis nuolat pašalinamas iš pamokos arba nušalinamas nuo mokyklos lankymo. Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas mokytojams daugiau laiko skirti tam, dėl ko jie pasirinko šią profesiją: mokyti ir padėti vaikams augti.
– Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui. Ko reikia, kad jis veiktų ne tik dokumentuose, bet ir kasdienėje mokyklos veikloje?
– Vien priimti vaiką, turintį negalią ar patiriantį sunkumų, į bendrojo ugdymo mokyklą nepakanka. Įtrauktį laikau rezultatu, kurį reikia sukurti.
Sėkmingos mokyklos kuria pagalbos sistemas visiems vaikams, kuriems sunku mokytis – nesvarbu, ar kalbame apie akademinius, socialinius, emocinius ar elgesio įgūdžius.
Visiems mokiniams keliame aiškius lūkesčius, tačiau pagalbą, kurios reikia tiems lūkesčiams pasiekti, pritaikome pagal individualius poreikius.
Neužtenka pasakyti: esame įtrauki mokykla, nes priimame vaikus su negalia. Turime sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas – ir tikrai kiekvienas – turėtų galimybę patirti sėkmę.
Kitas svarbus dalykas – atsisakyti požiūrio, kad už tokių vaikų ugdymą atsakingi tik specialieji pedagogai, psichologai ar kiti specialistai. Reikia stiprinti visos mokyklos darbuotojų kompetencijas.
Specialiojo ugdymo srityje dirbu daugiau nei 40 metų ir dažnai sakau: neturiu jokių stebuklingų galių. Turiu įgūdžių, kurių galiu išmokyti kitus. Todėl svarbu ne tik kurti tinkamą aplinką, bet ir suteikti visiems mokytojams žinių bei gebėjimų padėti skirtingų poreikių vaikams.
– Jei galėtumėte pakeisti tik vieną dalyką mokyklų požiūryje į sudėtingą mokinių elgesį, kas tai būtų?
– Norėčiau, kad mokyklos daugiau dėmesio skirtų tam, ką mokiniai turėtų daryti, o ne vien tam, ko jiems negalima.
Žinoma, tam tikros aiškios ribos būtinos. Turime pasakyti, kad į mokyklą negalima neštis ginklų ar narkotikų. Tačiau vien draudimai nesukuria aplinkos, kurioje vaikams sektųsi.
Svarbiausias pokytis būtų pradėti nuosekliai ugdyti socialinius, emocinius ir elgesio įgūdžius, užuot vien bandžius pašalinti netinkamą elgesį.