Rutina, kuri mažina nerimą ir stiprina pasitikėjimą
Medicinos centro „Neuromeda“ klinikinės medicinos psichologė Indrė Staniūnaitė-Baušienė teigia, kad struktūruota ir nuspėjama kasdienė rutina yra geriausias įrankis autistiško vaiko nerimui mažinti, nes ji paverčia chaotišką aplinką saugia ir suprantama. „Kai vaikas tiksliai žino, kas vyks toliau, jo nervų sistemai nereikia nuolat dirbti „pavojaus režimu“, – sako ji. Psichologė siūlo keletą patarimų, padedančių sukurti tokią nuspėjamą rutiną.
Ji pataria naudoti vizualinius tvarkaraščius, kadangi autistiški vaikai informaciją daug geriau apdoroja vaizdu, o ne žodžiais: „Sukurkite dienotvarkę iš paveikslėlių, nuotraukų ar kortelių (pavyzdžiui, vertikalią lentelę su seka: pusryčiai ➔ rengimasis ➔ darželis ➔ parkas ➔ maudynės ➔ miegas). Vaikui atlikus užduotį, leiskite jam pačiam nuimti kortelę arba pažymėti varnelę – tai suteikia kontrolės jausmą.“
Kai vaikas tampa nepageidaujamas klasėje: skaudi įtraukiojo ugdymo realybė?
Taip pat galima taikyti principą „Pirmiausia..., tada“. Tai paprasta vizualinė arba žodinė taisyklė, padedanti vaikui pereiti prie mažiau mėgstamos veiklos. Pavyzdžiui: „Pirmiausia apsiauname batus, tada važiuojame į žaidimų aikštelę.“ Tai padeda suprasti, kad nemaloni užduotis turi aiškią pabaigą ir po jos laukia atlygis.
Psichologė pataria įspėti apie perėjimus iš anksto. Staigus mėgstamos veiklos nutraukimas (pavyzdžiui, planšetės paėmimas ar išėjimas iš svečių) sukelia stiprų stresą. „Naudokite aiškius laiko indikatorius: vizualinį smėlio laikrodį, specialų laikmatį (kur raudona zona mažėja) arba dainelę, kuri visada skamba prieš pradedant tvarkytis. Sakykite: „Kai suskambės skambutis, žaidimas baigsis“, – aiškina specialistė.
Susiję straipsniai
I. Staniūnaitė-Baušienė siūlo sukurti ramybės oazę namuose. Rutinoje būtinai turi būti numatytas laikas ir vieta „atsijungimui“ nuo juslinių dirgiklių. Patartina įrengti vaikui saugią erdvę (tai gali būti maža palapinė, kambario kampas su sėdmaišiu ar vieta po lova), kurioje nėra ryškios šviesos, o po ranka padėti mėgstami sensoriniai žaislai, sunkioji antklodė ar triukšmą slopinančios ausinės.
Pasak psichologės, labai svarbu išlaikyti vienodus ritualus: „Svarbiausi dienos perėjimai – atsibudimas ryte ir ėjimas miegoti vakare – turėtų vykti visiškai vienoda seka. Pavyzdžiui, vakarinis ritualas kasdien turi susidėti iš tų pačių žingsnių (maudynės, pižama, ta pati pasaka, ta pati lemputė), tai siunčia signalą smegenims, jog laikas nurimti ir miegoti.“
Kadangi gyvenimas yra nenuspėjamas, rutina neišvengiamai keičiasi, todėl ir vaiko negalima izoliuoti nuo pokyčių. I. Staniūnaitė-Baušienė pabrėžia, kad jį kaip tik svarbu mokyti lankstumo naudojant tam tikrus saugiklius.
„Netikėtumo kortelė“ – vienas iš jų. „Įtraukite į vaizdinį tvarkaraštį specialų klaustuko ženklą arba „siurprizo“ kortelę. Iš anksto mokykite vaiką, kad šis ženklas reiškia ką nors naujo ar netikėto (pradėkite nuo malonių staigmenų, pavyzdžiui, netikėto ledų valgymo“, – pataria psichologė.
Kitas saugiklis – socialinės istorijos. Žinant apie būsimą pokytį (vizitą pas gydytoją, kelionę, atostogas), galima iš anksto sukurti trumpą pasakojimą su paveikslėliais, papasakoti, kur važiuosite, ką ten pamatysite, kada grįšite namo.
Socialiniai įgūdžiai be spaudimo ir be skausmingų reikalavimų
„Socialinių įgūdžių ugdymas nereiškia, kad vaiką reikia priversti tapti ekstravertu – tikslas yra padėti jam saugiai tyrinėti pasaulį pagal jo paties energijos limitus“, – teigia „Neuromedos“ specialistė. Jei vaikas greitai pavargsta nuo bendravimo ar jo vengia, socializacija turi vykti labai mažais, kontroliuojamais žingsneliais, saugant jo nervų sistemą nuo perkrovos.
Ji pataria užuot reikalavus mandagumo frazių ar nuolatinio akių kontakto, kuris autistiškiems vaikams fiziškai gali kelti diskomfortą ar net skausmą, sutelkti dėmesį į funkcinius įgūdžius.
Vienas jų – savo poreikių išreiškimas. Svarbu, kad vaikas gebėtų parodyti arba pasakyti „ne“, „noriu šito“, paprašyti pagalbos.
Svarbu išmokti laukti savo eilės. Tam psichologė siūlo paprastus stalo žaidimus, kurių taisyklės aiškios: mano eilė – tavo eilė.
Specialistė akcentuoja ir kito asmens erdvės supratimą. Vaiką reikia mokyti, kad negalima liesti kitų be leidimo arba prieiti per arti.
Ko vengti, kad pagalba vaikui būtų veiksminga
Savaime suprantama, kad tėvai pirmiausia nori padėti vaikui, tačiau ne visada pavyksta išvengti klaidų. Pasak I. Staniūnaitės-Baušienės, dažniausia tėvų klaida – bandymas visiškai panaikinti autistišką elgesį (pavyzdžiui, rankų plasnojimą ar domėjimąsi viena tema) užuot supratus jo priežastį. Noras paversti vaiką „tokiu kaip visi“ sukelia jam didžiulį stresą.
Kita klaida – laukimas, kol vaikas „išaugs“ problemas. Tikimasi, kad vėluojanti kalba ar keistas elgesys savaime išnyks sulaukus 3 ar 5 metų. „Kreipkitės į specialistus vos pastebėję pirmuosius rizikos ženklus. Ankstyvoji intervencija iki 3 metų amžiaus, kol vaiko smegenys yra plastiškiausios, duoda geriausius rezultatus“, – sako „Neuromedos“ specialistė.
Taip pat klaidinga ignoruoti vaiko sensorinį jautrumą. Vaiko pykčio priepuoliai prekybos centre ar šventėje laikomi paprastu ožiavimusi ar manipuliacija. Psichologė pabrėžia, kad tai yra nervų sistemos perkrova dėl per didelio triukšmo, šviesų ar minios. Tokiose situacijose vaiką reikia ne bausti, o išvesti į ramią vietą ir naudoti triukšmą slopinančias ausines.
Dar viena klaida – komunikacijos blokavimas laukiant tik žodinės kalbos. Tėvai atsisako naudoti vaizdines korteles (PECS) ar gestus, nes bijo, kad vaikas taip ir nepradės kalbėti balsu. Tyrimai rodo, kad alternatyvi komunikacija (AAC) kaip tik paskatina žodinę kalbą. Ji sumažina vaikui stresą, nes jis pagaliau gali parodyti, ko nori, užuot rėkęs iš nevilties.
I. Staniūnaitė-Baušienė pažymi, kad perteklinė globa ir savarankiškumo ribojimas taip pat nepadeda vaikui. Norėdami apsaugoti vaiką arba siekdami greičio, tėvai viską padaro už jį – patys aprengia, pamaitina ar surenka daiktus. Būtina leisti vaikui bandyti pačiam, net jei tai užtrunka tris kartus ilgiau. Savitarnos įgūdžiai (valgymas, rengimasis, tualetas) yra pamatas jo ateities nepriklausomybei.
Griežtų taisyklių keitimas be perspėjimo taip pat sukelia nesaugumo jausmą. Tai gali būti bet koks netikėtas dienos plano pakeitimas, pavyzdžiui, važiavimas kitu keliu į darželį ar vizitas pas gydytoją iš anksto nepasakius.
Psichologė įspėja, kad pavojinga tėvams apleisti savo pačių emocinę sveikatą. „Tėvai atiduoda visas jėgas vaiko terapijoms, pervargsta, suserga depresija ir pradeda emociškai reaguoti į vaiko elgesį, – sako ji. – Kreipkitės pagalbos sau. Lietuvos autizmo asociacija „Lieta“ (buvusi „Gyva“) ir panašios savitarpio pagalbos grupės vienija tėvus, išgyvenančius tą patį. Pailsėję tėvai – ramesnis vaikas.“
Kaip kurti vaikui saugią ateitį šiandien
I. Staniūnaitė-Baušienė pabrėžia, kad vaiko poreikiai augant keičiasi nuo pamatinių raidos įgūdžių lavinimo ankstyvojoje vaikystėje iki savarankiškumo ir savivertės stiprinimo paauglystėje bei suaugus. Planuoti ateitį be baimės padeda perėjimas nuo spėliojimų apie tolimą ateitį prie konkrečių, praktiškų žingsnių šiandien, kartu kuriant stiprų šeimos palaikymo tinklą.
Pasak psichologės, baimė dėl ateities kyla iš nežinomybės ir jausmo, kad esate vieni. Ji siūlo praktišką strategiją, kaip šį nerimą paversti ramybe.
Pirmiausia reikia fokusuotis į šią dieną ir mažus žingsnelius. „Mėginimas suplanuoti visą 7 metų vaiko gyvenimą į priekį sukelia paralyžiuojantį stresą. Sutelkite dėmesį į artimiausius 1–2 metus. Klauskite savęs, kokio vieno įgūdžio vaikui labiausiai reikės kitame etape. Pavyzdžiui, pereinant iš darželio į mokyklą, svarbiau gali būti ne išmokti skaityti, o išmokti savarankiškai nueiti į tualetą ar paprašyti pagalbos“, – nurodo specialistė.
Labai svarbus nuolatinis savarankiškumo ugdymas. Patartina nuo mažens sąmoningai mažinti globą tose srityse, kurias vaikas gali atlikti pats. Reikia leisti jam klysti, bandyti ir pačiam priimti sprendimus (pavyzdžiui, pasirinkti drabužius ar maistą), nes tai augina pasitikėjimą savimi.
Būtina sukurti teisinę ir finansinę pagalvę. Pasak I. Staniūnaitės-Baušienės, žinojimas, kad vaikas bus apsaugotas finansiškai ir teisiškai, nuima didžiulę naštą.
„Pasidomėkite valstybės paramos mechanizmais, skirtais suaugusiems su negalia (apsaugotas būstas, socialinės dirbtuvės, asmeninio asistento paslauga). Pasirūpinkite testamentu ir aiškiu globos planu, jei ateityje vaikui reikėtų priežiūros. Dokumentuose aiškiai nurodykite asmenis (giminaičius, draugus ar organizacijas), kurie perimtų vaiko reikalų tvarkymą“, – aiškina psichologė.
Taip pat svarbi bendruomenės ir palaikymo tinklo paieška. Specialistė pataria nelaukti, kol vaikas užaugs, verta iš karto ieškoti bendraminčių, įsitraukti į organizacijų, tokių kaip „Lieta“, veiklą. „Buvimas bendruomenėje, kurioje kiti tėvai jau praėjo jūsų laukiančius etapus, suteikia neįkainojamos patirties, praktinių patarimų ir emocinio saugumo jausmą. Matydami sėkmingas suaugusių autistiškų asmenų istorijas, suprasite, kad jūsų vaiko laukia pilnavertis gyvenimas“, – sako I. Staniūnaitė-Baušienė.