Ką vaikai išmoksta stebėdami tėvus?
Geštalto psichoterapijos praktikė Sonata Aaltonen pastebi, kad norėdami išmokyti vaikus atsakingai elgtis su pinigais tėvai ne visuomet atkreipia dėmesį į savo pačių sprendimus. Pasak jos, vaikams svarbu ne tik tai, ką tėvai sako apie pinigus, bet ir kaip patys juos leidžia.
„Vaikai labai greitai pastebi, kai mūsų žodžiai nesutampa su elgesiu. Jeigu sakome, kad prieš perkant reikia pagalvoti, tačiau patys nuolat perkame impulsyviai, vaikas mato būtent tokį pavyzdį. Ne mažiau svarbu, kokį vaidmenį pinigai ir pirkiniai atlieka mūsų emociniame gyvenime. Jeigu apsipirkimas tampa būdu nusiraminti, prasiblaškyti ar pasijusti geriau, vaikas gali perimti nuostatą, kad nemalonius jausmus galima išspręsti perkant. Ilgainiui tai gali turėti įtakos jo paties santykiui su pinigais – užuot mokęsis atpažinti ir išbūti nemalonias emocijas, jis gali ieškoti greito palengvėjimo per vartojimą“, – sako S. Aaltonen.
Lietuvoje ženkliai padaugėjo investuojančių ir taupančių: tai rodo ne tik finansinio raštingumo pokytį
Vaiko požiūrį į pinigus formuoja ir tai, kaip šeimoje kalbama apie finansinius sprendimus. Tėvai neretai tikisi, kad vaikas supras, kodėl negali gauti visko, ko užsigeidžia, tačiau ne visada paaiškina savo pasirinkimus. Pasak S. Aaltonen, svarbu vaikui parodyti, kad atsisakyti pirkinio galima ne tik dėl pinigų trūkumo.
„Kai vaikas prašo naujo daikto, kartais lengviausia pasakyti, kad pinigų nėra. Tačiau finansinis sprendimas ne visada priklauso nuo to, ar galime sau leisti konkretų pirkinį. Galbūt šiuo metu kaupiame šeimos atostogoms, esame numatę didesnių išlaidų ar tiesiog nusprendėme, kad kiti poreikiai yra svarbesni. Kai vaikui suprantamai paaiškiname tokius pasirinkimus, padedame jam suvokti, kad pinigų valdymas pirmiausia yra gebėjimas nustatyti prioritetus ir priimti pagrįstus sprendimus, o ne vien skaičiuoti, kiek pinigų turime“, – aiškina geštalto psichoterapijos praktikė.
Susiję straipsniai
Paaiškinti vaikui, kodėl šeima šiuo metu negali ar nenori skirti pinigų jo norimam daiktui, svarbu. Tačiau, pasak S. Aaltonen, ne mažiau svarbu ir laikytis tokio sprendimo, net jei vaikas dėl jo supyksta ar nusivilia.
„Jeigu vaikui viską nuperkame vos jam panorėjus arba nusileidžiame, kai jis supyksta, atimame galimybę mokytis palaukti. Tai nereiškia, kad turime slopinti jo norus ar svajones. Priešingai – galime padėti vaikui suprasti, jog norėti yra normalu, tačiau ne viską būtina turėti čia ir dabar. Pavyzdžiui, jei vaikas nori brangesnio daikto, galima kartu aptarti, kiek jam reikėtų sutaupyti ir kiek laiko tai užtruktų.
Lygiai taip pat svarbu, kad pinigai ar dovanos netaptų pagrindiniu būdu apdovanoti už pasiekimus arba kompensuoti dėmesio trūkumą. Vaikas turi jaustis vertinamas ne dėl to, kiek pasiekė ar ką gavo dovanų. Priešingu atveju jis gali pradėti sieti savo vertę su materialiais dalykais, o pinigus suvokti ne kaip priemonę poreikiams tenkinti, bet kaip būdą pelnyti pripažinimą ar dėmesį“, – pabrėžia S. Aaltonen.
O kaip išmokyti galvoti apie ateitį?
Išmokyti vaiką palaukti, atsisakyti spontaniško pirkinio ar susitaupyti norimam daiktui – svarbu. Tačiau draudimo bendrovės ERGO Gyvybės draudimo departamento vadovė Baltijos šalyse Vaida Jauneikaitė-Prakienė atkreipia dėmesį, kad vien tokių įgūdžių nepakanka. Pasak jos, vaiką svarbu pamažu supažindinti ir su ilgalaikiu finansų planavimu.
„Kai vaikas taupo dviračiui ar telefonui, tikslas paprastai būna aiškus – jis žino, kiek pinigų reikia ir kada norėtų daiktą įsigyti. Tačiau ilgalaikis finansų planavimas reikalauja kitokio požiūrio. Planuodami keleriems ar keliolikai metų į priekį, negalime tiksliai žinoti, kaip keisis mūsų poreikiai ar kokių galimybių norėsime turėti ateityje. Todėl svarbu vaikui paaiškinti, kad kaupiame ne tik tam, ką jau esame numatę įsigyti, bet ir tam, kad ateityje turėtume daugiau finansinės laisvės priimti sprendimus“, – sako V. Jauneikaitė-Prakienė.
Pasak pašnekovės, vaikams suprasti ilgalaikį finansų planavimą gali padėti pačios šeimos pavyzdys. Tėvai gali parodyti, kaip patys planuoja didesnes išlaidas, kaupia ateičiai ir priima su tuo susijusius sprendimus.
„Vaikui svarbu matyti, kad šeimoje galvojama ne tik apie artimiausius pirkinius ar išlaidas, bet ir apie tai, kam pinigų gali prireikti po kelerių ar keliolikos metų. Vienas tokių tikslų gali būti kaupimas jo paties ateičiai. Jei vaikas jau vyresnis, verta paaiškinti, kodėl šeima nusprendė tam reguliariai atsidėti pinigų ir kaip pasirinko juos kaupti ar investuoti.
Svarbu parodyti, kad ilgalaikiam kaupimui nebūtinai reikia didelių sumų – kur kas svarbiau nuoseklumas. Pavyzdžiui, pasirinkus investicinį gyvybės draudimą, kas mėnesį galima investuoti ir po 50 eurų, kaupimą derinant ir su gyvybės, kritinių ligų bei traumų draudimo apsaugomis visai šeimai. Vaikui tai gali būti paprastas pavyzdys, kaip nedideli, bet reguliarūs finansiniai sprendimai tampa ilgalaikio planavimo dalimi“, – sako V. Jauneikaitė-Prakienė.