Butas, esantis M. Lovelle apibūdintoje „gražioje uždaroje gyvenvietėje“ Talsoje, Oklahomoje, yra 111 kvadratinių metrų ploto, jame du miegamieji ir du vonios kambariai su papildomu tualetu. Jos tėvai jį įsigijo 1988 m., tačiau netrukus išsiskyrė. Jos tėvas pasiliko būstą ir jame gyveno iki 2023 m., kol patyrė insultą ir persikėlė gyventi pas Madison. Jis mirė 2024 m. birželio 1 d.
„Tiesą sakant, žinojimas, kad tėvo prikaupti daiktai vieną dieną taps mano, tėvui senstant man kėlė didžiulį nerimą“, – išskirtinai žurnalui „People“ sakė 40-metė M. Lovelle, kuri anksčiau dirbo architektūros braižytoja, po to metė darbą, kad galėtų slaugyti tėvą.
„Žinojau apie jo kaupimą, nes tai prasidėjo dar tada, kai buvo vaikas, – tęsė ji. – Aš augau toje netvarkoje dvidešimt keturias valandas per parą.“
Po gaisro Žirmūnuose prakalbo kaimynai: butas priminė sąvartyną
Jos tėvas, pagal profesiją buhalteris, turėjo aiškią būsto ateities viziją – paversti jį nuomojamu būstu, kad dukra gautų papildomų pajamų. Tačiau pasiruošimas nuomai reikalavo nemažai darbo.
Kai M. Lovelle pirmą kartą po daugelio metų atidarė duris, iškart tvokstelėjo aštrus katės šlapimo kvapas. Kėdė, užversta iš pašto dėžutės ištrauktu šlamštu ir kitomis šiukšlėmis, neleido durims iki galo atsidaryti. Vietos tebuvo tiek, kad ji galėtų įsprausti šonu.
Susiję straipsniai
„Tik įėjusi, stovėjau visiškai nesusigaudydama ir šokiruota, – sakė ji. – Tai buvo pirmas kartas per 15 metų, kai buvau šio buto viduje. Tiesiog prisimenu, kaip žvalgiausi po kambarį ir vis kartojau: „O Dieve. O Dieve.“ Beveik iškart pradėjau verkti.“
Ji spėjo žengti tik kelis žingsnius į vidų, bet vaizdas taip prislėgė, kad ji apsisuko ir išėjo. Tačiau sutvarkyti visa tai ji norėjo jau daugelį metų, dar nuo vaikystės.
Ankstesnės jos pastangos buvo nesėkmingos. M. Lovelle teigia, kad tėvas neleisdavo jai išmesti daiktų ir kad ji kartais patekdavo į bėdą už tai, kad atsikratydavo daiktų be jo leidimo, įskaitant savo pačios senus žaislus, drabužius ir trofėjus, kurių buvo pasiruošusi atsisakyti.
„Vaikystėje daugybę kartų bandžiau sutvarkyti butą, tačiau greitai tapo aišku, kad tėvas niekada neleis tam įvykti, – sakė ji. – Tie, kurie kada nors turėjo reikalų su kaupiku, žino, kokia neįmanoma užduotis gali būti priversti juos su kuo nors skirtis.“
Po jo mirties M. Lovelle svarstė pasamdyti įmonę būstui išvalyti. Tačiau prisiminė, kaip jis nemėgo, kai jo namuose būdavo kiti žmonės, ir galiausiai nusprendė šio darbo imtis pati.
Ji taip pat vis dar išgyveno sielvartą ir matė tvarkymąsi kaip būdą padaryti ką nors prasmingo savo tėvui, nesvarbu, kad su namais buvo susiję skausmingi prisiminimai.
„Mano tėvas buvo tikrai nuostabus tėtis, nepaisant jo namų būklės, – sakė ji. – Pačiai valant butą, man buvo suteikta galimybė atlikti šį paskutinį patarnavimą tėvui. Paskutinis atsisveikinimas, jei taip galima pavadinti.“
Žinodama, koks gniuždantis bus šis projektas, M. Lovelle sukūrė sistemą, kad jis taptų labiau valdomas. Užuot bandžiusi išvalyti ištisus kambarius iš karto, ji pradėjo dirbti mažomis sekcijomis ir nustatyti apribojimus, kiek laiko dirbs.
„Pradėjau susitelkdama tik į vieną 1,2 metro x 1,2 metro plotą vienu metu, – sakė ji. – Tada turėjau žengti dar vieną žingsnį ir pradėjau nusistatyti laikmačius.“
Ypač sunkiomis dienomis net išlipti iš automobilio ir įeiti į butą atrodė per sunku. Ji pradėjo nuo 30 minučių darbo seansų, palaipsniui pereidama prie kelių valandų iš eilės, praleidžiamų valant erdvę.
M. Lovelle nedirba bute kiekvieną dieną. Ji naudoja darbo dienas, kai leidžia jos darbotvarkė ir emocinė energija. Jos vyras palaiko jos sprendimą judėti savo tempu, jis ir jų sūnus dažnai padeda išvežti šiukšlių maišus baigiantis darbo dienai.
Darbas taip pat pareikalavo atsargumo priemonių, kurių moteris nesitikėjo. Antrąją dieną viduje M. Lovelle tarp popierių krūvų atrado rudųjų atsiskyrėlių vorų užkratą. Dezinfekavus patalpas, kenkėjų naikintojas patarė jai dėvėti asmenines apsaugos priemones.
Be apsauginio kostiumo, ji dėvi latekso pirštines, respiratorių ir apsauginius akinius, kad apsisaugotų nuo susikaupusių dulkių ir galimų teršalų.
Kiekviena darbo diena vyksta pagal įprastą rutiną: M. Lovelle pradeda nuo gėrimo su kofeinu, užsivelka apsauginę aprangą, nusistato laikmatį ir ķimba į darbą. Kiek laiko ji išdirba, priklauso nuo jos darbotvarkės ir nuo to, kiek ji jaučiasi pajėgi nuveikti tą dieną.
Butui palaipsniui tuštėjant, ji atrado daiktų, kurie ją nustebino.
„Nesu tikra, kaip išsirinkti keisčiausią – jų buvo tiek daug! – sakė ji. – Prie jo lovos esančioje mažoje dėžutėje radau 7 ar 8 dantis. Labai tikiuosi, kad tai jo dantys.“
Tarp kitų atradimų buvo tūkstančiai plastikinių „Walmart“ maišelių, kuriuos išsaugojo tėvas, ir jos proseneliams priklausantys nekilnojamojo turto mokesčių įrašai nuo 1959 iki 1968 metų. Ji taip pat rado ilgą, supintą savo pačios plaukų kasą, kurią buvo nusikirpusi, kad paaukotų organizacijai „Locks of Love“, ir kurią „jis pasiliko, užuot išsiuntęs paštu“.
Po maždaug metų darbo M. Lovelle dabar liko tik viena spinta, ir butas bus visiškai ištuštintas.
Kitas žingsnis bus tvarkymas ir renovacija. Ji tikisi, kad būstas bus paruoštas kam nors įsikelti iki 2027 m. pavasario.
Nors fizinis darbas reikalavo daug jėgų, dalijimasis socialiniuose tinkluose šiuo procesu suteikė M. Lovelle dar vieną būdą susidurti su patirtimi, kurią didžiąją vaikystės dalį slėpė.
Augdama šiame bute ji prisimena jautusi gėdą dėl jo būklės ir bijojusi, kas bus, jei sužinos bendraklasiai.
„Visada taip bijojau, kad kas nors iš mokyklos sužinos, kaip mes gyvename, ir būsiu atstumta bendraamžių, – sakė ji. – Dar blogiau, bijojau, kad jei kas nors praneš apie mano tėvą, vaikų teisių apsaugos tarnyba paims mane iš namų.“
Ji laikė situaciją paslaptyje; net artimiausi vaikystės draugai nežinojo apie sąlygas jos namuose.
Kai pradėjo valyti butą, M. Lovelle taip pat pradėjo lankyti konsultacijas, kurios padėtų išgyventi sielvartą ir sudėtingas emocijas, susijusias su vaikyste. Per vieną seansą ji pasakė savo konsultantui, kad gailisi laikiusi situaciją paslaptyje ir kad galėjo atvirai kalbėti apie tai, kas kėlė tiek daug gėdos.
Jos konsultantas pasiūlė pasidalyti M. Lovelle nufilmuotu vaizdo įrašu iš buto, kad padėtų iliustruoti, ką ji patiria. Kitą dieną ji paskelbė sumontuotą filmuką „TikTok“ tinkle, kur jis žaibiškai išplito. Nuo to laiko ji surinko daugiau nei 600 000 sekėjų.
„Reakcija buvo pribloškianti, – sakė ji. – Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad ši serija taip išpopuliarės!
Tikiuosi, kad tiems, kurie niekada tiesiogiai nesusidūrė su kaupimu, suteikiau šiai būklei žmogišką veidą, – pridūrė ji. – Tiems, kurie taip pat turi artimąjį, kuris kaupia daiktus ir nepriima pagalbos, tikiuosi, kad jaučiatės mažiau vieniši ir šiek tiek geriau pasiruošę, kai ateis jūsų laikas tvarkytis. Tiems, kuriems sunku paleisti, tikiuosi, žinote, kad nieko blogo prašyti pagalbos.“
Ji taip pat tikisi, kad dalijimasis savo patirtimi primins žmonėms, jog jie niekada nežino, su kuo kitas žmogus gali susidurti už uždarų durų.
Viso tvarkymosi metu M. Lovelle stengėsi rūpintis ir savimi. Ji toliau reguliariai lankosi pas savo konsultantą ir kiekvieną savaitę sportuoja su vyru, kad suvaldytų stresą. Ji taip pat teikia pirmenybę žmonėms ir veiklai, kuri padeda atgauti jėgas – nuo vakarienių su draugais iki pagalbos kitiems kartu su sūnumi ir savaitgalio kelionių su vyru.
„Laiko skyrimas žmonėms, kuriuos myliu, yra tai, kas labiausiai užpildo mano širdį“, – sakė ji.
Parengta pagal people.com